Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Emigrantams vietos tėvynėje neliko

Kai tauta susikaupusi ant piliakalnių giedojo „Tautišką giesmę“, pro akis praslydo viena nedidelė žinutė – iki šventės likus porai dienų prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė migrantus sugrįžti tėvynėn. Kiek desperatiškas kvietimas, nes atrodo, kuo toliau, tuo didesnė tikimybė, kad tautiška giesmė bus giedama su akcentu.

Ne pirmas kvietimas

Tai ne pirmas parodomasis valdžios atstovų kvietimas sugrįžti ir kurti ateitį čia. Nuolat pasakojamos iš emigracijos grįžusių žmonių, kurie tėvynėje iš naujo rado savo vietą, sėkmės istorijos.

„Laimė ne piniguose ir ne politinėse deklaracijose, o realiuose veiksmuose. Lietuvoje galima uždirbti ir daugiau, bendruomenė yra sava, giminės, gyvenimo kokybė geresnė nei daugelyje šalių. Laikas grįžti dabar, nes gera vieta tuščia nebūna, ją užims kiti. Konkurencija net ir grįžus yra didžiulė“, – po pokalbio su buvusiais emigrantais, sukūrusiais savo verslą, žurnalistams sakė prezidentė.

Prezidentė pabrėžė, kad nors Ūkio ministerija ir siekia informuoti išvykusius lietuvius apie galimybes grįžti ir įsitvirtinti Lietuvoje, valstybė turėtų teikti daugiau pagalbos ir informacijos atvykstantiesiems.

Užkalbėjimai neveikia

Deja, tačiau kol kas įvairūs užkalbėjimai, raginimai ir pažadai neveikia. Statistikos departamentas paskelbė, kad pernai iš Lietuvos emigravo per 50 tūkst. žmonių, o per pirmus du šių metų mėnesius – beveik 14 tūkst. gyventojų.

Tiesą sakant, valdžia pamiršta apie savo pačios realų indėlį į emigrantų sugrąžinimą ir apsiriboja pažadais informuoti bei padėti. Kartais paskelbiama kokia nors išvažiavusiesiems sugrąžinti programa, kuriai skiriamas atitinkamas skaičius milijonų. Šie milijonai sėkmingai pradingsta bekraštėse valstybinių įstaigų ir įvairiausių VšĮ kišenėse. Nors aš, tiesą sakant, niekaip nesuprantu, kodėl vienas pilietis, kuris išvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo užsienin, staiga tampa vertingesnis už pilietį, visą gyvenimą dirbantį tėviškėje. Pirmajam informacija, „vienas langelis“, įvairi pagalba (tiesa, paprastai tik žodinė), o antrajam mokesčiai nuo pirmos dienos. Tačiau pažadai pažadais, o realybė žiauresnė. Ką šiandien galvoti verslo pradžią planuojančiam žmogui, kuris nori investuoti savo ir šeimos santaupas bei imti kreditą, kai ant nosies pakibusi ir neprognozuojama mokesčių reforma, kuri geriausius skaičiavimus ir idealiausius verslo planus gali pasiųsti tiesiai į šiukšlių kibirą. Krūvos dokumentų ir rinkliavų, kurias sparčiai kuria įvairios tarnybos, kad pateisintų savo egzistavimą.

Žudo emigrantai

Dėl sugrįžtančiųjų prezidentė teisi ir tuo, kad konkurencija milžiniška ir ji didėja. Vietos lieka vis mažiau ir realiai žmogui, kuris keliolika metų gyveno svetur, ekonomiškai ir psichologiškai prisitaikyti vis sunkiau. Konkurencija didėja sulig kiekvienu išvažiavusiuoju, nes jis kartu iškrenta iš vartojimo rinkos, tad vietos verslas praranda pajamas bei galimybę plėstis. 50 tūkst. žmonių (tiek pernai išvažiavo) – tai Marijampolė savo klestėjimo laikais, kurie buvo dar iki prekybos centrų eros. Tai šimtai mažų parduotuvėlių, kirpyklų, keliolika tūkstančių vaikų mokyklose, šimtai tokio dydžio miestą aptarnaujančių valdininkų ir tarnautojų. Visa tai, išskyrus valdininkus ir tarnautojus, dingo. Parduotuvėlės užsidarė, mokyklos uždaromos, kirpėjai važiuoja paskui klientus į Londoną, Dubliną ir Oslą. Rasti savo nišą sparčiai besitraukiančioje rinkoje vis sudėtingiau, nes kiekviena šeima, kuri savo pinigus pradeda leisti užsienyje, mažina vietos verslų ir netgi gyvenviečių galimybes išlikti. Be to, didžiosios įmonės, norėdamos išlikti ir išlaikyti apyvartą, priverstos eiti į visas įmanomas nišas ir iš ten stumti smulkiuosius. Klasikinis modelis didinti apyvartą konkuruoti mažinant kainas ir taip skatinti pardavimą pas mus neveikia. Tiesiog nebėra pirkėjų. Tenka kiek įmanoma melžti jau esančius ir susitaikyti su mintimi, kad pirkėjų bus vis mažiau. Užtenka išeiti į bet kurio miesto ar miestelio miegamojo rajono gatvę ir palyginti, kiek judėjimo ir mažų paslaugų bei parduotuvėlių iškabų ten buvo prieš dešimtmetį ir kiek dabar.

Kita tokios besitraukiančios rinkos bėda – mes neturime resursų išauginti didžiulių korporacijų, kurios galėtų būti konkurencijos pasaulinėje aukščiausioje lygoje.

„Stipriausi gamintojai eina per Europą ir „Coca-Colos“ pavyzdžiu perka viską iš eilės. Jau Lenkijoje tai regime. Ir į Lietuvą tikrai ateis – nupirks, pavyzdžiui, mus („KG Group“)“, – vz.lt sakė Tautvydas Barštys, „KG Group“ savininkas ir vadovas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį į stiprėjančią tendenciją – Kinijos, Honkongo ir kiti Azijos gamintojai superka Europos maisto pramonę, visą grandinę. Ir jie, sako p. Barštys, neišvengiamai ateis pas mus.

Emigrantai gelbsti

Sakoma, kad normali rinka pradeda funkcionuoti tada, kai valstybėje yra penki milijonai gyventojų. Po Nepriklausomybės paskelbimo mūsų buvo beveik keturi milijonai su perspektyva šuoliuoti į priekį. Tačiau mes palaimingai iššvaistėme visus privalumus ir beveik išsivaikščiojome. Nieko naujo ir stebuklingo. Beveik priverstinė emigracija iš Airijos dėl 1845–1849 m. bado, kai mirė 1,5 mln. airių, buvo siaubinga. Kraštas ištuštėjo, Niujorke gyveno daugiau airių nei anglų. Tačiau tauta atsitiesė. Antroji emigracijos iš Airijos banga buvo prieš šaliai stojant į ES. Šįkart emigracija šaliai netgi padėjo sustiprėti – išvažiavusieji siuntė pinigus, kuriais jų giminaičiai kėlė Airijos ūkį. Prieškario Lietuvoje taip pat buvo populiaru padirbėjus Jungtinėse Amerikos Valstijose ir sukaupus atitinkamą dolerių kiekį, plaukti namo ir pirkti ūkį. 1939 m. Lietuvoje gyveno beveik 2,9 milijono žmonių. Daugiau nei dabar. Airijai pakilti padėjome ir mes. Šimtai tūkstančių lietuvių plūstelėjo dirbti už vietiniams palyginti mažus atlyginimus ir kartu įsuko vartojimo karuselę. Tik maža dalis šių pinigų buvo išsiunčiama Lietuvon, kiti kėlė vietos ūkį.

Naujos kalbos

Kalbant apie ateitį, mūsų laukia du keliai. Arba, kaip estai, sugebėsime pakeisti savo politiką ir pasieksime, kad atlyginimai šokteltų bent iki 1000 eurų į rankas ir iš lėto prasidėtų grįžimas. Šalia dar trūksta kelių elementarių politinių sprendimų, pavyzdžiui, dėl dvigubos pilietybės. Žmogaus, kurio emigracijoje gimę vaikai automatiškai gavo tos šalies pilietybę ir dėl to tik išimties tvarka gali tapti lietuviais, kelias namo gali būti sudėtingas. Mes jų laisva valia išsižadame. Kitas įsipareigojimas – stabili mokestinė sistema. Nereikia lengvatų, reikia aiškios ir paprastos sistemos.

Jei šitie darbai per sunkūs, teks mokytis užsienio kalbų. Mūsų kraštas strategiškai patrauklioje vietoje, klimatinės sąlygos puikios, žemė lengvai gali išmaitinti ir sutalpinti du tris kartus daugiau gyventojų nei dabar.

Po truputį gyventojų sudėtis keičiasi. Trūkstant darbo jėgos daugėja ukrainiečių. Jei gyveni ekonomiškai sugriuvusioje valstybėje ir šeimą maitini iš 100 eurų per mėnesį, pasiūlymas už 700 eurų per mėnesį važiuot į Vilnių ir statybose nešioti plytas – labai patrauklus. Mes patys šį kelią praėjome prieš keliolika metų ir juo einame toliau. Tik mūsų geidžiamos sumos šiek tiek didesnės.

Galbūt nereikės mokytis ukrainietiškai, bet teks kibti į vadovėlius, kurie parašyti ne lotyniškais rašmenimis. Už 50 km nuo Vilniaus, Minske, kinai pastatė keletą gamyklų, pasirašė milijardinę investicijų į žemės ūkį sutartį. Kalbama, kad Baltarusijos sostinėje jau susiformavo maždaug 50 tūkstančių kinų kvartalas. Klausimas, per kur jie nukreips savo produkcijos, kuri, beje, visa skirta Kinijai, srautą. Jei nutiks koks didelis projektas Klaipėdos uoste, ar, tarkime, Radviliškyje, panašaus dydžio miestelį ar kelis galime išvysti ir pas mus. Kinams nesudėtinga keletą kaimų perkelti arčiau Baltijos jūros.

Neoficialiai kalbant su verslo atstovais, šios tautos atstovai aktyviai žvalgosi mūsų krašte ir pasiryžę už įdomesnius objektus ant stalo kloti pinigus. Mums liko, jei dar nepavėlavome, tik apsispręsti, ką rinktis.

 

Rekomenduojami video