Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Emigracija ir patriotinis auklėjimas

Tęsiasi Lietuvos nukraujavimas: po trumpos kelerių metų pertraukos emigracija vėl įgyja pagreitį. Įvairios priežastys skatina lietuvius palikti savo tėvynę. Svarbiausias veiksnys yra noras gyventi geriau ir patogiau, o Lietuvoje ne tik maži atlyginimai ir pensijos, bet ir akivaizdus elito abejingumas socialiniam teisingumui ir mažiau pasiturintiems neteikia optimizmo, kad padėtis greitai pasikeis.

Jaučiama, kad trūksta teisingumo, nepasitikima politikais ir politinėmis partijomis. Viešosios nuomonės formuotojų pomėgis perdėm juodomis spalvomis vaizduoti šalies gyvenimą, pabrėžti negeroves irgi neskatina noro prisirišti prie savo šalies. Prisideda ir patriotizmo stoka.

Nėra visuotinai priimto patrioto apibūdinimo, bet paprastai galvojama, kad patriotas mėgina išsiaiškinti, kaip jo sprendimai ir veiksmai paveiks tėvynę, idant, kilus konfliktui tarp tėvynės ir savųjų interesų, jis būtų pasiryžęs (nors nebūtinai visada) teikti pirmenybę tėvynei. Jis rūpinasi šalies likimu, stengiasi būti geras pilietis, nors to negana buvimui patriotu, iš kurio reikalaujama daugiau. Beveik neįmanoma būti geru savo tėvynės piliečiu, juolab geru patriotu, jei gyveni užsienyje, nes nedalyvauji šalies politiniame gyvenime, aktyviai neįsijungi į tas diskusijas, kurios nulemia ateities gaires, nepadedi kurti pilietinės visuomenės, nepuoselėji šalies kultūros. Esama išimčių, bet nedaug. Patrio­tas paprastai myli savo tėvynainius, nori būti kartu su jais, grožisi tėvynės gamta, iš dalies pakeista ir paženklinta protėvių darbų. Sunku tai daryti, kai čia negyveni. Patriotas geba atpažinti tuos momentus, kai reikia įgyvendinti savo įsipareigojimus tėvynei, suteikti konkretų pavidalą savo meilei. Patriotas neišvyks į užsienį galimo karo išvakarėse, bet liks ginti kraštą. Nesiliaujanti emigracija nekelia tokio egzistencinio pavojaus kaip karas. Bet ji nieko gero Lietuvai nežada, nes pasiekė tokią apimtį, kad verčia galvoti apie Lietuvos ateitį, klausti, kokia bus Lietuva po 50 metų, ar ji išliks lietuviška (plačiąja prasme) valstybe, kurios gyventojai tebekalbės lietuviškai bei palaikys lietuviškumą ir jo tradicijas.

Ne visi emigrantai yra abejingi tėvynės likimui, kai kurie nuoširdžiai ketina sugrįžti, ir dalis jų tai daro. Daugelis išlaiko sentimentų Lietuvai, siunčia pinigų savo giminėms, vasarą grįžta atostogauti, serga už Lietuvos krepšinio rinktinę. Bet tie ryšiai neišvengiamai silpnėja, kad ir kaip būtų skaudėjusi širdis, kai buvo priimtas sprendimas išvykti. Emigrantai nėra lygūs emigrantams. Pirmieji išvykėliai negalėjo žinoti, kad tiek daug tėvynainių paseks jų pavyzdžiu; kai jie išvyko, nebuvo galima numatyti nutekėjimo mastų ir galimų pasekmių. Jie galėjo naiviai manyti, kad kelerius metus pagyvenę užsienyje sugrįš, nenujautė, kaip naujasis kraštas sukurs lengvai nenutraukiamus ryšius. Tokia galvosena jau nepateisinama: dabartiniai emigrantai turi suprasti, kad jie neišvyksta kokiai nors trumpai komandiruotei, ir kad jų išvykimas, dešimt tūkstančių kartų pakartojamas, Lietuvai nieko gero nežada.

Nebus patriotų, jei nebus patriotinio auklėjimo, jei pat­riotizmas nebus sąmoningai skiepijamas. Nėra garantijų, kad patriotinis auklėjimas bus veiksmingas, – ypač šiais laikais, kai asmeninė laimė laikoma pagrindine gyvenimo prasme, ir skeptiškai vertinami bet kokie pasitenkinimo neteikiantys įsipareigojimai. Nenoriu tvirtinti, kad asmeninė laimė nėra svarbi, tiesiog tikimybė ją pasiekti mažėja, kai siekiama atkakliai ir tiesmukai. Nors patriotinio auklėjimo negalima sutapatinti su vadovėliais, šie irgi yra svarbūs, iš jų semiamos pirmutinės žinios, ir reikalaujama, kad moksleiviai jų teiginius išmoktų ir įsisąmonintų. Pažįstami, kurie labiau susipažinę su mokymo programomis, skundžiasi, kad vadovėliai nėra nuoseklūs, kad skirtingi dalykai vienais metais pabrėžiami, o kitais jau stumiami į paribį. Šitoks nenuoseklumas nesukels norimų rezultatų.

Teigdamas, kad nėra visuomenės be kultūros, o kultūros – be išankstinių nuostatų, sociologas Ernestas Gellneris atkreipė dėmėsį, kad bendruomenės peršamas pasaulėvaizdis suteikia rėmus savo narių galvojimui ir elgesiui. Bendruomenių ašis tebėra tauta ir valstybė, o istoriniai pasakojimai didele dalimi lemia tautos tapatybę ir piliečių savimonę. Istorinė atmintis bendruomenės gyvenime prilygsta asmeninės atminties vaidmeniui jo gyvenime. Įstatydama žmogų į laiko tėkmę, jungdama dabartį su praeitimi ir ateitimi, sustiprindama tarpgeneracinius ryšius, istorija mums pasako, iš kur ateiname ir kur einame, kitaip tariant, kas mes esame. Asmeninė amnezija yra tolygi žmogaus tapatybės išnykimui; išnykus atminčiai išnyksta ir asmenybė. Bendruomenėms paprastai amnezija negresia; veikiau siekiama jos atminčiai suteikti vieną ar kitą atspalvį, siekiant atrasti ir atskleisti „istorinius faktus“, pabrėžiant vienus, o ne kitus momentus. Kad ir kaip būtų stengiamasi sukurti bendrą, visiems priimtiną turinį, svarbių momentų interpretacijos skirsis, net jei visi sutartų, kad kurie nors įvykiai iš tiesų įvyko. Tokių neginčijamų faktų rinkinys dar nebūtų istorija, nes reikia nutarti, kurie faktai reikšmingesni, atskleisti įvairių epizodų tarpusavio ryšius, išryškinti vienijančias sąsajas, juos įrikiuoti į nuoseklų bei patrauklų pasakojimą. Ginčai dėl Didžiosios Prancūzijos revoliucijos tęsėsi du šimtmečius, iki kol jie buvo depolitizuoti. Prisiminkime, kaip skirtingai vertiname sovietmetį, lietuvius komunistus, pokario metų partizanus. Nesutarimai greit neišnyks, bet vadovėliai su apibendrinimais ir vertinimais (bent atrankos pavidalu) turi būti rašomi dabar.

Pasakojimas turi būtų rišlus, bet patriotiniam auklėjimui to negana. Istorija turi skatinti jaunimą gerbti ir mylėti savo tėvynę, rūpintis jos gerove, ryžtis jai aukotis. Nesėkmių ir niekšybių katalogas to nepadarys. Reikia šiek tiek idealizuotos praeities, kurioje neapsieinama be įkvepiančių pavyzdžių, nepriekaištingų ar beveik nepriekaištingų didvyrių, sudėtingų iššūkių, kurie buvo sėkmingai įveikti. Kartu negalima nutylėti tų momentų, kai tauta ar valstybė suklupo, pasirinko gėdingą kelią.

Adolfo Šapokos istorija yra geras romantizuotos istorijos pavyzdys. Faktai nėra klastojami, nors ir ne viskas minima, kai kurie dalykai nutylimi. Pagrindinis romantizuotas pasakojimas nėra nekeičiamas, atsižvelgiama į naujus duomenis, įžvalgas ir interpretacijas. Reikia prisiminti, kad demaskavimai, kai kurių įvykių ir asmenybių dekonstravimai gali tiek pat iškreipti visumą, kiek ankstesni nutylėjimai ir pagražinimai. JAV kūrėjai George‘as Washingtonas ir Thomas Jeffersonas nebuvo vien vergvaldžiai,  JAV plėtra į Vakarus nebuvo tik čiabuvių genocidas. Supaprastinimai neišvengiami, ypač jei siekiama skiepyti tėvynės meilę, o ne mokyti doktorantus, kaip dirbti su šaltiniais. Didieji Lietuvos kunigaikščiai, kaip antai Gediminas ir Kęstutis, dažnai vaizduojami bene kaip sąmoningi tautinės valstybės kūrėjai, nors jie labiau rūpinosi dinastijos, o ne tautos klestėjimu, juolab kad Viduramžiais nuoseklesnio tautinio sąmoningumo dar nebūta. Didvyriškas LDK praeities vaizdavimas jaunimui primena, kad lietuviai nebuvo tik beraščiai baudžiauninkai, kad jų protėviai ne visada buvo istorijos paraštėje.

Kiek reikia pabrėžti didvyrių Lietuvą? Prieš kelerius metus kritikavau Seimo nutarimą 2014 metus paskelbti Oršos mūšio metais, kai prieš 500 metų LDK kariuomenė „laimėjo istorinę pergalę Oršos mūšyje ir apgynė Lietuvos žemių vientisumą“, įveikdama galingesnį priešą. Maniau, kad mes, lietuviai, kitaip negu baltarusiai, esame labiau subrendę, labiau pasitikime savimi, nejaučiame poreikio praeityje ieškoti dirbtinių priežasčių savo orumui pagrįsti. Baltarusiai disidentai ir gudiška Laisvės radijo tarnyba mūšio metines ragino vadinti Baltarusių karinės šlovės diena, – turbūt todėl, kad tos šlovės būta tiek mažai. Tarpukario Lietuvoje praeities laimėjimai buvo svarbus tautinio auklėjimo elementas, o daugeliui berniukų buvo suteikiami Vytauto, Algirdo, Kęstučio, Mindaugo ar Gedimino vardai. Galvojau, kad gerai, jog ta mada praėjo, nors dabar jau nesu tuo tikras. Tai, kas tiko atgimstančiai tautai, nebūtinai tinka subrendusiai tautai, nors gali vėl tikti savo praeitimi ir likimu beabejojančiai tautai ir valstybei.

Tautai reikia daugiau negu karžygių. Stasys Šalkauskis ir kiti Lietuvos filosofai tvirtino, kad tauta yra pašaukta kūrybiškai siekti visuotinai reikšmingos kultūros ir tik išvysčiusi tokią kultūrą tvirtai įsirikiuoja į pasaulio tautų šeimą. Siekiant ugdyti jaunimo patriotizmą, reikia pabrėžti kultūros ir mokslo laimėjimus, juolab kad jie dabar pasiekiami, tad gali sudaryti pagrindą didžiuotis tuo, kas mes esame, ne tik kas buvome. Kelti bendrą visos šalies kultūros ir mokslo lygį yra svarbiau už išskirtinių genijų ugdymą, bet tai ne vienos dienos darbas. Lietuvos pasiekimai šiose srityse nėra išskirtiniai. Vilniaus universitetas šįmet tik pirmą kartą pateko į vienos reitingo agentūros penkių šimtų geriausių universitetų sąrašą. Tuo galima džiaugtis, bet nežinau, ar tai skatins bendrą didžiavimąsi Lietuva, ar suveiks atvirkščiai – skatins gabiausius moksleivius studijuoti tikrai elitiniuose universitetuose.

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama pilietiniam auklėjimui, demokratijos pamokoms. Šios pamokos reikalingos, norint išvystyti pilietinę visuomenę ir demokratiją, be kurių neįmanoma sukurti visaverčio valstybės gyvenimo. Bet pilietinio auklėjimo negana. Mažai ką laimime, veiksmingai išugdydami sąžiningus piliečius ir prisiekusius demokratus, jei jie iškeliauja į Angliją ar Švediją ir tampa gerais tų šalių piliečiais ir demokratais. Pilietinį auklėjimą reikia papildyti taip, kad jis išugdytų gerus savo tėvynės piliečius, o ne gerus piliečius apskritai.

Patriotizmo negalima tiesiogiai išmokyti, nes ne žinios, o įsipareigojimai ir nuostatos lemia patriotizmą. Žmogus gali būti garbės vertos valstybės piliečiu, būti susipažinęs su jos laimėjimais dabar ir praeityje, bet likti jai abejingas. Jei jis užsispyręs, tu jo nepaveiksi. Reikia siekti paveikti jausmus ir nuostatas, skatinti susidomėjimą, pasididžiavimą ir įsipareigojimą. Tam nepakaks mokyklos, savos istorijos pamokų, tiesmukų pastangų jaunimui įskiepyti patriotizmą. Ne mažesnis vaid­muo tenka šeimai, aplinkai, bendrai šalies padėčiai, taigi tokiems veiksniams, kurie sunkiai kontroliuojami. Lig šiol valdžia ir partijos ne itin rūpinasi pat­riotiniu auklėjimu. Net detalioje konservatorių partijos prog­ramoje radau tik trumpą užuominą skyriuje apie krašto gynybą. Jau laikas keisti šią nuostatą, nes masinė migracija parodė, kad patriotizmas nėra spontaniškai save generuojanti būsena, o be jos gali išsipildyti Michailo Sus­lovo svajonė – Lietuva be lietuvių.

K. Girnius

Rekomenduojami video