Prieš svetimšalius nukreipti pikti žodžiai Vokietijoje dažnai nuskambėdavo ir praeityje: tiek senesnėje, tiek naujesnėje. Juos girdėdavome net prieš rugsėjį prasidėjusį pagrindinį pabėgėlių antplūdį. Tačiau tada jie dar neduodavo pagrindo dideliam rūpesčiui. 

Dabar – kitaip. Bet gal kaip tik čia ir „šuo pakastas“: reikėjo bėdos priežastimi susirūpinti anksčiau. Šia tema Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ paskelbė savo žurnalistės Alexandros Gerlach straipsnį „Priešiškumas svetimiesiems: kodėl Saksonijos gyventojai jam tokie imlūs“.

Drezdene 2014 m. susikūrė sąjūdis „Pegida“, kurio pavadinimą lietuviškai būtų galima perteikti taip: „Patriotinių europiečių grumtynės su Vokietijos islamizacija“. Pasak minėtos žurnalistės, šio sąjūdžio prieš užsieniečius nutaikyti šūkiai aidi toli už Saksonijos žemės ribų.

Vis dėlto kelias savaites po išpuolių prieš pabėgėlius Klauznice ir Baucene kaip tik Saksonijai gresia ilgalaikė stigmatizacija. Politologas Hansas Vorlanderis net prabyla apie kenksmingą „saksų šovinizmą“.

„Kokios yra viso to šaknys?“, – domisi žurnalistė A. Gerlach ir pateikia štai kokią kai kurių politikos apžvalgininkų nuomonę. Anot jų, „tas susikaupęs agresyvumas, išsiliejantis piketuojančiųjų žodžiuose ir fiziniuose išpuoliuose prieš bėglius ir jų buveines, išreiškia ir tam tikrą bejėgiškumą, kurį Vokietijos piliečiai išjaučia savo kailiu.

Šį aspektą gerai supranta Leipcige gimusi, buvusioje VDR užaugusi, bet 2014 m. iš aktyvios veiklos Žaliųjų partijoje pasitraukusi politikė Antje Hermenau.

Jos žodžiais, „dauguma iš esmės nepatenkinti tuo, kaip vakariečiai tvarko mūsų kasdienybę, kokias gyvenimo sąlygas mums sudaro. Tai liečia ne tik migrantų klausimą, nors čia tai labiausiai akivaizdu. Viskas daroma tarsi be plano, chaotiškai, neapgalvotai.

O kur dar reikalai su euro krize, su valiutos krize, kuri tęsiasi metų metus ir niekam nekyla įspūdžio, jog čia kažkas išsprendžiama pozityviai. Todėl ir kyla fundamentali kritika dėl politikos nesugebėjimo dorotis su sudėtingomis problemomis.

Ir kai įsitvirtinusios partijos akivaizdžiai tos kritikos neišgirsta ir iš to nedaro išvadų, tada daug kas ir jungiasi prie „Pegidos“.

„Tuo tarpu klausimas, o „kas bus toliau su pabėgėliais“, skaldo ir šeimas, bažnyčių bendrijas, draugų ratelius, bendraminčių draugijas, klubus“, – rašo toliau žurnalistė A. Gerlach ir pažymi, jog „šita takoskyra eina per visos šalies visuomenę, ne tik Saksoniją, tik čia ji gal labiausiai krenta į akis.

Skeptiška, dažnai sujungta su netikrumu dėl atvykėlių kultūros ir papročių, net priešiška laikysena pabėgėlių atžvilgiu juntama visur. Toks šaltumas aptarnaujant naujuosius ateivius dvelkia ir daugelio oficialiųjų įstaigų kabinetuose.

Antra vertus, negalima nepastebėti ir to, jog esama labai, labai daug savanoriškais pagrindais dirbančių padėjėjų, kuriems tarnyba artimojo labui yra jų pačių garbės reikalas. Jie iš visos širdies pabėgėliais rūpinasi ir darbuojasi jų gerovei.

Tai dažnu atveju vyksta tyliai ir be jokių trinčių. Gausios vokiečių kalbos pamokos, amatų ir rankdarbių mokyklėlės bėglių gyvenamosiose patalpose, privačių asmenų prisiimtas bėglių globojimas jiems paskirtuose butuose – taip išties reiškiama pagalba pabėgėliams Saksonijoje.

Tačiau visa tai kontrastuoja su istorijomis apie dar neužimtų, tačiau pabėgėliams apgyvendinti skirtų namų padegimą ir apie chuliganiškus išpuolius prieš juos vežantį autobusą.

Tuose incidentuose gesinimo darbams trukdė dėl gaisro džiūgaujanti minia, o ir policija ilgai nesugebėjo suvaldyti autobusą užpuolusių smarkuolių.

Kaip gali būti, kad neapykanta svetimiesiems prapliupo taip staiga ir netikėtai? Drezdene dėstantis politologas Hansas Vorlanderis teigia, jog „viena priežastis – ta, kad Saksonija visada turėjo neaiškius santykius su kraštutinės dešinės grupuotėmis, tačiau ilgą laiką tai buvo ignoruojama.

Tai reiškia, kad pas mus veikia pogrindis: prievartą naudoti pasiryžusių grupuočių, kraštutinių nacionalistų, visokių jiems pritariančių draugelių, šiaip chuliganų tinklas, prieš kuriuos niekada nebuvo imtasi reikiamų priemonių“.

Tam pritaria ir Antje Hermenau: „Jau Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) laikais Saksonijoje ir visoje rytų Vokietijoje buvo tokių nacistinių tendencijų, o tuometinė komunistinė valstybė su tuo labai griežtai kovojo, tačiau šios tendencijos dėl to nedingo, o tik pasislėpė.“

„Po taikingosios revoliucijos ir Saksonijos atsinaujinimo ilgai galiojo įsitikinimas, jog saksai nuo dešiniojo ekstremizmo paskiepyti ir todėl įsigijo jam atsparumą, imunitetą. Tačiau, tai, deja, netiesa“, – pridūrė A. Hermenau.

Saksonijos žemės ministras pirmininkas, krikščionis demokratas, sorbų kilmės vokietis Stanislawas Tillichas pripažino, kad jo vadovaujama vyriausybė bei kiti politikai šios problemos rimtumo pakankamai neįvertino.

Jo žodžiais, tokie įvykiai kaip Baucene ir Klauznice „yra išpuoliai prieš mūsų vertybes, mūsų santvarkos pamatus ir, taip, prieš mus pačius. Tai rankos pakėlimas prieš viską, kas sudaro Saksoniją, Vokietiją, Europą. Kiekvienas toks išpuolis yra vienu per daug, taip pat ir kiekvienas tokius veiksmus skatinantis žodis“.

Taip kalbėjo Saksonijos premjeras S. Tillichas, vadovaujantis koalicinei krikščionių demokratų ir socialdemokratų vyriausybei. Ji jau pasiūlė Saksonijos parlamentui patvirtinti milijono eurų paketą intensyvesnei pabėgėlių integracijai finansuoti ir policijos bei teisingumo darbuotojų skaičiui padidinti.

Apie 34 milijonus eurų tuoj pat sulauks vietos bendruomenės tam, kad steigtų ar plėstų kalbos kursus ir pabėgėliams teiktų socialines paslaugas. Be to, Saksonijos sporto sąjunga sulauks paramos kovai su ekstremizmo apraiškomis sporto draugijose.

O anksčiau numatytas policijos ir teisingumo tarnautojų etatų mažinimas bus ne tik sustabdomas, tačiau Saksonijos policija iki 2020-ųjų sulauks 1 700 naujų darbuotojų, o teisėtvarkos įstaigos – 370 papildomų etatų.

„Galop, Saksonijos valdžios instancijos kreips didesnį dėmesį ir į politinį švietimą. Tai jau seniai reikėjo padaryti“, – sušunka ir buvęs Tomo bažnyčios Leipcige kunigas Christianas Wolffas.

„Politinio auklėjimo tema visose svarbiose institucijose neleistinai primiršta. Tik pasižiūrėkime į profsąjungas, į bažnyčias ir natūraliąsias švietimo įstaigas – į universitetus! Kur juose dar diskutuojama, debatuojama aktualiomis ir tautą draskančiomis politinėmis temomis?

Kas jose dar garsiai reiškia savo nuomonę, užima vienokią ar kitokią poziciją visuomenę skaldančiais klausimais?“ – klausia į pensiją pasitraukęs liuteronų kunigas Saksonijoje ir siūlo, kad į atviras diskusijas ypač būtų įtraukiamas jaunimas, įskaitant tą, kuris susižavėjęs radikaliomis idėjomis.

M. Drunga