Sostinės valdžios ir kelių entuziastų dėka Vilniuje atsirado Vašingtono skveras ir jo pavadinimas lietuvių ir anglų kalbomis. Kaip dažnai nutinka, kai lietuvis pajunta šišą, sumanymas netrukus įgavo pagreitį. Islandijos gatvėje buvo prikalta lentelė ir islandų kalba, Varšuvos gatvėje – lenkiška, o Rusų gatvėje – rusiška.

Gražus, bet drastiškas sumanymas šalyje, kurioje galioja drakoniškas įstatymas, draudžiantis dvikalbius gatvių pavadinimus. Už šio įstatymo pažeidimą Šalčininkų rajono administracijos direktorius ne taip seniai buvo nubaustas bene 8,5 tūkst. eurų bauda.

Tačiau ką padarysi – tokia jau ta XXI a. Lietuva. Neretai prieštaringesnė, nei kokių 1926 m. sermėgių Lietuva, kuri, būdama daug menkiau išsilavinusi, nesipurtė dėl Kauno ar Panevėžio gatvių pavadinimų jidiš ir lenkų kalbomis, o Klaipėdoje – dar ir vokiečių.

Dabarties politikai, užuot suteikę laisvę savivaldybėms ir seniūnijoms pačioms tvarkyti tokias smulkmenas kaip gatvių lentelės, Seime viską iki kvaitulio centralizuoja, o paskui, tarkim, išrinkti merais, patys laužo savo idiotiškus įstatymus.

Kada už dvikalbes gatvių lenteles Vilniaus administracijos direktorė bus nubausta taip, kaip kažkada jos kolega iš Šalčininkų, bus matyti. Bet ir be teismų Rusų gatvės pavadinimas rusiškai vandalų buvo iškart užtepliotas. Atsirado netgi tepliojimo ideologė iš didelio dienraščio, kuri ėmė šauktis dangaus keršto komentaru „Už kokius nuopelnus Vilniuje pamaloninta Rusija?“

Per pseudotautinikiškas prieštaras – į žvaigždes?

Jei jau didžiausio dienraščio žurnalistai nežino, kad rusai nėra tas pats, kas Rusija, juolab Kremlius, o Vilniuje rusai gyvena nuo Gedimino laikų, kad Rusų miestas čia atsirado gal net anksčiau nei Vokiečių miestas, kad Vilnius yra ne tik lietuvių, bet ir LDK rusėnų civilizacijos centras, lieka tik maldauti, kad švietimo reforma vieną kartą rastų racionalų būdą, kaip mokyklose mokyti istorijos, kad iš jos neišeitų istoriniai pusgalviai.

Meras Remigijus Šimašius į Rusų gatvės lentelės ištepliojimą reagavo labai emocingai ir per daug nesirinkdamas žodžių išvadino tepliotojus vatnikais. Emociškai Vilniaus vadovą galima suprasti. Kaip žmogų. Vis dėlto kaip sostinės meras R. Šimašius pasirodė vaikiškai naiviai.

Ar merui nebuvo žinoma, kad Vilnius beviltiškai pralaimi sienų tepliotojams, kurių tikslas iš tiesų vatnikiškas – padaryti Vilnių kuo murzinesnį. Šimtai gražiausių Senamiesčio ir Naujamiesčio pastatų stovi subjauroti tepliotojų, o Vilniaus policija per trejus metus, atrodo, nėra pagavusi nė vieno tai padariusio niekdario. Todėl, kad jų net negaudo, nes, regis, tebegalioja Artūro Zuoko valdžios sprendimas už tepliones bausti namų savininkus, taigi – nukentėjusiuosius.

Jei tepliotojai jaustų, kokia kieta gali būti miesto valdžios ranka, būtų švarios ir Vilniaus senamiesčio sienos, ir rusiška lentelė Rusų gatvėje.

Tikėtis, kad tepliotojas vatnikas, kuris negerbia pamatinės laisvos visuomenės vertybės – privačios nuosavybės, išsigąs mero prakeiksmų, daugiau nei naivu. Todėl prieš kabindama dvikalbes lenteles miesto valdžia turėjo pradėti kovą su sienų tepliotojais.

Tai nėra vėlu padaryti nei šiandien, nei rytoj. Tiesą sakant, Rusų gatvės lentelės ištepliojimas Vilniaus merui yra paties Dievo siųsta proga parodyti, kas šiame mieste šeimininkas ir kam priklauso paskutinis žodis.

Be to, Vilniaus valdžia dvikalbių lentelių reikalo neturėtų palikti pakabinto tarp šviesaus entuziastų dangaus ir juodos įstatymo žemės. Gyvename teisinėje valstybėje ir sostinėje, kurios meras pats yra teisininkas, todėl kam daugiau, jei ne Vilniui pasistengti, kad dėl gatvių pavadinimų nesuktume sau galvos?

O tada galima būtų pratęsti gražų sumanymą, pradėtą Vašingtono skvere ir atitinkama kalba užrašyti Latvių, Vokiečių, Olandų, Krokuvos gatvių pavadinimus.

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, sako liaudies išmintis. Kuo daugiau lentelių – tuo daugiau laisvės Vilniuje. Kuris buvo, yra ir bus laisvės miestu. Nepaisant vieno kito pašlemėko, kuriam europinis miestas privalo parodyti jo vietą.

R. Valatka

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.