„Popiežiaus Pranciškaus kelionė į Meksiką trečiadienį baigėsi Chuareso mieste, kurį kadaise narkotikų karai pavertė pragaru ir vis dar kamuoja skurdas bei nusikaltimai“, – rašė „New York Times‘o“ redaktoriai ir tęsė:

„Tačiau popiežius neatrodė nusiminęs, jis su savimi atsinešė tik šypsnius ir apkabinimus, tarė tik paguodos ir drąsinimo žodžius.

Jis aplankė kalėjimą, pasveikindamas visus kalinius iš eilės, kviesdamas juos gyventi kaip „pranašai“, kurie iš savo kančių sukurtų gėrį. „Dirbkite, kad ši žmones sunaudojanti ir išmetanti visuomenė ir toliau nereikalautų tiek aukų“.

Prie sienos su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis jis meldėsi už žuvusius migrantus ir pasmerkė „didelius nusižengimus teisingumui“, dėl kurių skurdo ir smurto varomi žmonės keliauja į šiaurę.

„Jeigu tik šią padorumo, šią žmogaus vertingumo žinią būtų buvę galima pagarsintą skelbti angliškai ir pasiųsti į Jungtines Amerikos Valstijas, anapus upės į Teksasą ir toliau į Vašingtoną“, – atsiduso „New York Times‘o“ redaktoriai ir apgailestavo, kad ten „yra valstybė, paniškai išsigandusi svetimšalių, o tą paniką sėja į prezidentus kandidatuojantys respublikonai.

Tai ne tik Donaldas Trumpas, Tedas Cruzas ir visi kiti, norintys išvaryti milijonus imigrantų ir nesuteikti jokio saugumo pabėgėliams nuo karo Sirijoje. Tokia gili yra ta respublikonų baimė, jog kadaise įmanoma įgyvendinti imigracijos reformos programa dabar nebeatpažįstamai susilpninta ir suluošinta.

Net ir santūrusis bei džentelmeniškasis gubernatorius Johnas Kasichas, pasisakantis prieš deportacijas, anos savaitės debatuose teigė, jog dokumentų neturintiems imigrantams niekada neturėtų būti atveriamas kelias į pilietybę.

O apie popiežių Donaldas Trumpas kalbėjo: „aš manau, kad jis nesupranta mūsų šalies problemų. Manau, kad jis nesuvokia pavojaus tos atviros sienos, kuri yra tarp mūsų ir Meksikos“.

Tuo D. Trumpas tik paliudijo savo paties ignorancijos gylį“, – rašė „New Tork Times‘o“ redaktoriai ir tęsė: „Popiežius Pranciškus tas problemas ir grėsmes supranta, kaip supranta ir tie, kurie atvyko jį Chuareso mieste pamatyti.

Juk daugelio jų artimieji čia mirė, jų atmintį žymi kryželiai pačiame Chuarese, aplink jį ir pasienio dykynėje. Jie arba žino tuos, kurie paliko savo namus, perėjo dykumą tam, kad užsidirbtų pajamų šeimai išlaikyti, arba patys taip padarė.

Reikia drąsos, kad gyventum Chuarese, kad kasdien susidurtum su ten tykančiais pavojais arba kad jį paliktum ir trauktum į šiaurę naujo gyvenimo link.

Bet nereikia jokios drąsos, kad iš saugaus kampelio Jungtinėse Valstijose demonizuotum imigrantus ir kurstytum baimę vien tik tam, kad gautum balsų ir įgytum politinės galios“, – baigė savo vedamąjį „New York Times‘o“ redaktoriai.

Oslo dienraštis „Dagavisen“ pagyrė Vokietijos kanclerę Angela Merkel, kad ji tvirtai laikosi prieš kylančią naują partiją, Alternatyvą už Vokietiją, kuri dabat trečioji po krikščionių demokratų ir socialdemokratų, „yra vokiškai šovinistinė ir antieuropietiška, neturi principinės programos, o tai dešiniesiems radikalams suteikia laisvos erdvės.

Aišku, A. Merkel yra spaudžiama apriboti bėglių srautus. Šiaip žinoma kaip pragmatiška politikė, svarbaus reikalo atveju pasirengusi kompromisams, šiame punkte ji išlieka tvirta. Nei teroras Paryžiuje, nei Naujųjų metų išvakarės Kelne jos neprivertė nusileisti.

Tai dėl to, kad Angela Merkel užaugo krikščioniškuose namuose, šiandien ji vadovauja krikščionių partijai, todėl artimo meilė jai yra įsakymas, o artimi jai yra visi žmonės bėdoje, ne tik vokiečiai“, – rašė Norvegijos sostinės dienraštis.

O tai, kad Jėzaus tautos žmonės, žydai, vėl patiria nerapykantos apraiškas Europoje, pastebi ir Danijos dienraštis „Jyllands Posten“:

„Verčia susimąstyti tai, jog dėl antisemitizmo daugelyje Europos vietovių gali būti kaltas pagausėjęs musulmonų atvykimas, visur Europoje sukeliantis didėjantį tyčiojimąsi iš žydų.

Iš Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų bei kitų šalių girdėti, jog susirūpinę savo saugumu žydai keliasi kitur. Tai būtų nepriimtinas Europos supasavimas atžvilgiu žmonių, kurie ant savo pečių nešė moderniąją Europos istoriją ir kurie, nepaisant didelių jiems primestų kančių, savo integracijos istorijoje buvo pavyzdingi“, – rašė Danijos laikraštis.

Dabar grįžkime į Ameriką, bet ne į šiaurės ar vidurio, o į pietų amerikietiškąją Boliviją, kurio vieno didžiausiųjų miestų, La Paso, dienraštis „Razon“ užgriebia Europos Sąjungos viršūnių susitikimą vasario 18-19-ąją Briuselyje ir jame svarstomus Britanijos reikalavimus.

„Nors Davido Camerono pareiškimai Europos Sąjungos elitui kelia nerimą, vis dėlto apklausos rodo, kad dauguma britų išstoti nenori, tačiau jų pritarimas Europos Sąjungai vis dėlto ne paskutinėje vietoje priklauso nuo pabėgėlių krizės sprendimo.

Aišku, kad daugelis prieglobsčio prašytojų atkeliavę iš Sirijos, Afganistano ir Irako. Be Didžiosios Britanijos šiose šalyse Europos Sąjunga kaip reikiant netektų geopolitinės įtakos galimybių.

Taigi šiandien Europos Sąjunga atsidūrus ties kryžkele. Sprendžiamas ne mažesnis klausimas nei europietiškojo projekto ateitis“, – baigė straipsnį Bolivijos laikraštis, pasakydamas visiems jau seniai žinomą tiesą.

Kaip baigsis šis Europos Sąjungos vadovų susitikimas rengiant šį pranešimą penktadienio popietę dar nebuvo žinoma.