Jauni žmonės viską žino geriau, nesutinkat? Jie turi stilių, jie moka daryti verslą ir jie žino, už ką turėtumėt balsuoti, o restorane jie reikalauja, kad kepsnys būtų medium rare. Nesuprantat, ką reiškia medium rare?.. Tai va aš ir sakau: jauni žmonės viską išmano geriau už jus. Ir jie visada pasiruošę jus pamokyti.   

Nesiseka santykiuose? Prašom jums legendinė tiesa apie tai, kad santykiai yra darbas ir kad dėl jų reikia stengtis. Nesusitvarkote su vaikais? Tai čia dėl to, kad neskiriate jiems tinkamo dėmesio. Verslas nelabai eina? Kurgi eis, kai jūsų komunikacija facebooke tokia apgailėtina. Nelaimėjome Eurovizijos? Taigi jie sakė, kad ne tuos siunčiam. Jie viską žino geriau ir viskam turi paprastą paaiškinimą. Tik spėkit jų pamokymų klausyti.

Ir su tuo, žinokit, viskas yra gerai. Aš irgi toks buvau, ir todėl užtikrintai galiu pasakyti – iš šito galima išaugti. Neskausmingai. Vieną dieną tiesiog pamatai, kad jau nebe tu rimtus dėdes ir tetas gyvenimo mokai, o tave moko. Jauni ir viską išmanantys. Bam – ir viskas, tu jau kitoje pusėje. Ir jeigu nori dar kažką pamokyti, tai jau turi ieškotis kokio laikraščio, kuris sutiktų tave publikuoti. Nes su tais jaunesniais akis į akį tai jau niekaip, žinokit. Jie tik kalba nesustodami ir visai tavęs nesiklauso.

Žinoma, yra ir kitas būdas pasveikti. Tik sunkesnis. Reikia pačiam pradėti gyventi pagal tuos pamokymus, kuriuos taip mėgai mėtyti į kairę ir į dešinę. Pačiam imtis verslo, pradėti pačiam galvoti reklamas facebookui, pačiam auginti vaikus ir t.t. Nejučia „Medium rare“ ir panašūs penkiaaukščiai kulinariniai terminai savaime išnyksta iš žodyno, kai pats užsimanai lipdyti kotletukus „kaip pas mamą“.

Bet šis kelias tik drąsiems, ir juo einantieji nėra apsaugoti nuo to, kad žalias jaunimėlis vis tiek juos mokys gyventi. Gal netgi daugiau, nei tuos neskausminguoju būdu pagijusius.

Bet jeigu taip kalbame visai atvirai, tai pripažinkime: ne visiems pavyksta išaugti iš tos visažinystės. Kai kurie mūsų niekada nieko nesiima, o taip ir lieka tik visa žinančiais, bet nieko nepasiekusiais bambekliais. Jie yra blogiausia, kas gali būti.

Jie nuolat skundžiasi, kad daug ir sunkiai dirba, bet sėkmė jų taip ir neaplanko. Ir, žinoma, dėl kažkieno kito kaltės. Dėl to idioto jų viršininko, kuris nieko neišmano, dėl politikų, dėl valdžios, dėl vaikų ar nenusisekusios santuokos, dėl tėvų, kurie jiems nesuteikė tinkamo išsilavinimo, dėl pomidorų kainų ar netgi dėl laiko persukimo du kartus per metus. Jie tik skundžiasi skundžiasi skundžiasi, ir gal jų turėtų būti gaila kažkiek, kad jiems taip viskas negerai, bet kad nėra čia ko gailėti, kai pasižiūri. Dėl Dievo meilės, rimtai: kas jums darosi?..

Jie nuolat verkšlena, kad pas juos tik darbas–namai, ir nieko daugiau jie nemato gyvenime. Bet žinote ką? Jeigu jūs dirbate nuo 8 iki 17 val., tai, žinokite, jūs dirbate praktiškai tiek pat, kiek ir 90 procentų visų kitų žmonių. Net jeigu jums kartą per savaitę tenka padirbėti viršvalandžius (už kuriuos greičiausiai jums dar ir sumoka) ar parsinešate darbo į namus, tai čia irgi, žinokite, nelabai skaitosi. Ypač jei kitą savaitę galite pasiimti laisvą penktadienį, kad nuvažiuotumėte prie kokio ežeriuko arba pas mamą į Atkočius.

Jei į darbą galite vėluoti 10 minučių ir/ar išeiti bent 10 minučių anksčiau, jei turite valandą pietums ir galite sau leisti po pietų dar bent pusvalandį naršyti facebooke ar instagrame, ir jei darbo metu bent tris kartus geriate kavą, tai sveikinu: jūs tikrai nepersidirbate.

Bet mano darbas sunkus, vėl girdžiu juos dejuojant. Palaukit, o kaip jūs pamatuojate tą sunkumą?..

Jeigu jūs dirbate kažkokį darbą biure, tvarkote dokumentus ar bendraujate su klientais, tai jums derėtų pasišnekučiuoti su kokiu ūkininku, kuris per javapjūtę paromis neišlipa iš kombaino. Jam jūsų tarškinimas kompiuteriu su youtube filmukų pertraukėlėmis kas valandą atrodys kaip vaikų žaidimas. Lygiai kaip ir jums atrodo, kad ūkininkui lengva, nes nereikia priiminėti sprendimų ir ne „sėdimas darbas tvankiame biure“. Tai kaip dabar pamatuosite, kuris iš judviejų dirba sunkiau?

Žinote, dienomis aš dirbu normalų darbą mokykloje, tada vakarais – viename Vilniaus klube arba savo studijoje, kur (priklausomai nuo savaitės dienos) užsibūnu arba iki devynių, arba iki kokios pirmos antros valandos nakties. O savaitgaliais, kai jums reikia „pailsėti“, „atitrūkti“, „nusirauti“, tai aš – kaip netikėta!.. – irgi paprastai dirbu renginiuose. Man niekada nereikia atostogų ir kaip gyvas nesu turėjęs biuletenio, bet žinot ką? Jūs niekad neišgirsite manęs besiskundžiančio, kad daug dirbu, kad esu pervargęs, kad trūksta miego ar kad daug įtampos. Nes mano darbai yra mano pasirinkimas, ir jeigu aš nebepatempsiu, tai tiesiog atsisakysiu vieno iš jų. Bet vis dėlto dar nieko neatsisakiau, atvirkščiai – dar vis randu papildomos veiklos. Pavyzdžiui, kas savaitę rašyti „Rinkos aikštei“.

Tai ar jūs vis dar užsispyrusiai tvirtinate, kad daug ir sunkiai dirbate? Tada nebežinau ką jums pasakyti. Jūs sėdite ne savo vietoj. Meskite savo darbą ir imkitės verslo.

Rimtai, aš nesuprantu tų chroniškų bambeklių, kuriems darbas yra katorga, bet kurie niekada nieko nesiima patys. Juk jūs puikiai žinote, koks kvailys yra jūsų bosas ir ką jis daro ne taip. Prisipažinkite, jūs netgi kuriate vaizdinius savo galvoje, kaip patys elgtumėtės būdami jo vietoje, netgi kaip bendrautumėte su savo dabartiniais kolegomis, jeigu būtumėt jų viršininkas. Tai kodėl to nedarote, kad tai virstų realybe, kas yra? Kodėl nesiimate verslo? Juk nieko nėra lengviau!

Jums reikia tik trijų pagrindinių dalykų: turėti aiškų tikslą – tokią kaip ir viziją, ką norite daryti. Tada reikia plano, kaip tą tikslą pasieksite. Ir belieka tik dirbti, laikantis to plano diktuojamos disciplinos.

Bet mes neturime iš ko investuoti į tą verslą, sakysite jūs. Tai imkitės internetinio verslo – rašykite tinklaraštį, ar kažką. Dabar tai madinga ir praktiškai nereikalauja jokių investicijų.

Anoks ten verslas, vėl purtot galvą. Neuždirbsi iš tų internetų. Tai gal atidarykite kokią parduotuvėlę? Labai didelė konkurencija, neįmanoma, neišsilaikys. Tai gal kavinukę? Tai tada nebelieka laisvės, nes reiks ištisai dirbti. Tai gal kažkokias socialines paslaugas galėtumėte teikti? Ne, valstybėje su tokia politika ir tokiais mokesčiais socialinis verslas pasmerktas žlugti.

Ir taip toliau ir taip be galo. Jūs atmesite viską, ką jums pasiūlys, ir visada rasite, kaip pateisinti savo neryžtingumą. Argumentas, kad jūsų bosas, kaip ir bet kuris kitas daugiau už jus pasiekęs žmogus, gyvena toje pačioje šalyje su tais pačiais įstatymais ir mokesčiais, kad turi tokias pat dvi rankas, tokią pačią galvą ir tas pačias 24 valandas paroje, jūsų neveikia niekaip. Jūs beviltiški ir nebepataisomi.

Ir žinot ką? Netgi šitas rašinėlis yra skirtas ne jums. Jis skirtas tiems jauniems, kurie viską išmano geriau už jus.

Kad jie skaitytų, tatai skaitydami permanytų ir kažko imtųsi, idant ateityje netaptų tokiais kaip jūs – nieko neišmanančiais, nieko nepasiekusiais ir jau nebepataisomais bambekliais. Ilsėkitės toliau prie savo žydrųjų ekranų, ramybės jūsų namams.