Lenkijos ministrai su vokiečiais niovėsi žodžių žiemos kare. Jie buvo Armia Krajowa karininkų anūkai, todėl šaukė, kad vokiečių tvarka jiems primena baisius dalykus. Vokiečių rašytojai šaipėsi iš lenkų Valstybės Viršininko, kuris vaikystėje su broliu filme pavogė mėnulį. Tai dar labiau užvedė lenkus ir jie liepė vokiečiams geriau ginti savo moteris nei lenkų demokratiją.

Lietuvių socialistė Vėsaitė feisbuke rašinėjo visokius niekus. „Darbiečių“ valdoma agentūra atsainiai vogė vargšų miltus. Profsąjungos makalavosi su vangia Butkevičiaus vyriausybe dėl socialinio modelio. Premjeras n-tą kartą pažadėjo pigią šilumą ir išėjo šiltų atostogų. Gausi tarpvyriausybinė lietuvių valdininkų delegacija Švedijoje kaupė patirtį, kaip elgtis su vienintele pabėgėlių šeima iš Irako.

Dievas šį žiemos rytą matė ir ilgą vorą žmonių nuo Turkijos iki Miuncheno. Matė Nojaus laikų laivus su šimtais žmonių, kurie artėjo prie Graikijos ir Italijos krantų. Viešpats matė ir Laplandiją, iš kurios ateidavo žinių, kad Putino FSB būriais varo pabėgėlius į Suomiją.

Žvelgdamas tai į Laplandiją, tai į Vėsaitę feisbuke Dievas kraipė galvą. Europa, nepaisant nieko, gyveno lengvą gyvenimą, ir net baisiausios žinios jos neprivertė atsisakyti įprastų ritualų ir žodžių-burtų. Dėl baisių žinių europiečiai jau buvo įpratę kaltinti visada kaltą žiniasklaidą.

Kažkur tai jau matyta?

Austrų rašytojas S. Zweigas romane „Vakarykštis pasaulis“ panašiai aprašo paskutines dienas prieš Pirmąjį pasaulinį karą: „Kiekvienas žinojo, kiek jis turi arba kiek jam priklauso, kas leidžiama, o kas draudžiama. Viskas turėjo savo normas, tikslų matą ir svorį. Tarnautojas, karininkas kalendoriuje patikimai galėjo rasti metus, kada jis pakils tarnyboje, o kada išeis į pensiją. Šioje plačioje imperijoje viskas stovėjo tvirtai ir nepajudinamai savo vietoje.“

Bet kai kas sako, kad dar du mėnesiai ir vienas svarbiausių ES laimėjimų – Šengeno erdvė – gali subyrėti? Taip, Europai jau užvakar reikėjo sprendimų, bet ES sostinės – vangesnės nei Butkevičiaus vyriausybė. Net ES galiūnai mano, jog galbūt šįmet pabėgėliai daugiau į Europą nebeateis?

Bet juk ateis. Jei Europa su milijonu pernykščių pabėgėlių negali susitvarkyti, kas bus, kai pavasarį pajudės antras milijonas?

Europa, neišskiriant nė vienos šalies, nė vieno jos kampelio, tik sukišo galvas kas į smėlį, o kas į sniegą. Pagal tautinės gamtos privalumus. Džiaugiasi: nafta ir dujos pinga. O kaip laisvas judėjimas nuo Šalčininkų iki Gran Kanarijos? Ataidi: bet juk negali Šengenas imti ir subyrėti, nes tai juk visiems naudinga, o ypač naudinga tokioms periferijos valstybėms kaip Lietuva!

Europiečiai makaluojasi aikštėje, o kur kamuolys? Niekas Europoje nežiūri į kamuolį. Ai, tie pabėgėliai tai ne mūsų reikalas, o vokiečių, sako net patys išmintingiausi lietuviai. Bet jau ir suomiams riesta? Šį klausimą nuvejame kaip žieminę musę: praeis.

„Matei, kaip apsiniaukdavo žmonių veidai, kai jie nusipirkdavo laikraščių, bet tik trumpai. Šiaip ar taip, tie diplomatiniai konfliktai mums buvo žinomi seniai; paskutinę akimirką, kol padėtis dar nepasidarydavo beviltiška, jie visada laimingai išsispręsdavo. Kodėl šįkart turėtų būti kitaip? Po pusvalandžio tuos žmones matydavai pliuškenantis vandenyje ir prunkščiant iš malonumo, aitvarai kilo į dangų, žuvėdros skraidė, o saulė šypsojosi skaisčiai ir šiltai virš taikios šalies“, – taip paskutinę dieną prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Vakarykščiame pasaulyje“ pavaizdavo S. Zweigas.

Tfu. Įsijungiate feisbuką. Ką rašo Vėsaitė? Desperado dešiniesiems, džiaugiasi prieš dar vienus savo sąrašinius Seimo rinkimus Lietuvos Birutė. Ir skamba po kaimus Birutės daina.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.