Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Bėda yra, kai didvyriais laikomi tie, kurie žudė, o ne gelbėjo

Festivalyje „Kino pavasaris“ rodytas režisieriaus Wojciecho Smarzowskio filmas „Voluinė“, pasakojantis apie tragiškus Antrojo pasaulinio karo įvykius Voluinės regione, dar prieš peržiūrą sulaukė daugybės diskusijų ir net kaltinimų. Vieni teigė, kad filme atspindimas tik lenkiškas požiūris į istoriją, kiti tiesiog teigė, jog juosta pasirodė ne laiku ir labiausiai gali pasitarnauti Kremliui, siekiančiam įrodyti, kad ukrainiečiai yra fašistai.

Filme pasakojama apie tai, kaip ukrainiečių nacionalistai, siekiantys Ukrainos nepriklausomybės, nacių okupacijos metais surengia masines Voluinės regiono lenkų žudynes, į kurias patys lenkai vėliau atsako keršto akcijomis. Skelbiama, kad Ukrainos sukilėlių armija iš viso nužudė 100 tūkst. etninių lenkų, o per atsakomąsias keršto akcijas lenkai nužudė 10-12 tūkst. ukrainiečių.

Apie filmą „Voluinė“ kalbėjomės su jo režisieriumi Wojciechu Smarzowskiu.

Kaip kilo mintis sukurti šį filmą? Juk dabar filmas sulaukia daug kritikos, kad yra pastatytas ne laiku. Ukrainai siekiant atremti Rusijos agresiją, argumentuojama, jog šis filmas gali pasitarnauti Kremliaus siekiams parodyti, kad ukrainiečiai buvo kraujo ištroškę negailestingi fašistai.

Pirmiausia pradėjau skaityti atsiminimus tų lenkų, kurie išgyveno žudynes Voluinėje. Man kilo klausimas, kaip žmogus apskritai gali būti toks žiaurus. Filmą kurti pradėjau 2011–2012 metais, dar prieš Maidano įvykius ir prieš pasauliui pasukant dešinėn. Filmą kūriau ketverius metus, per tą laiką daug sužinojau ir supratau, o galiausiai likau su klausimu: „Kaipgi gyventi tokiame pasaulyje?“ Kaip tie žmonės, kurie regėjo savo žudomus artimuosius, kurie patys išgyveno vėliau galėjo gyventi?

Jei kalbėtume apie tai, ar filmas pastatytas tinkamu laiku, tai galiu pasakyti, kad tokiai juostai tinkamo laiko niekada nebus. Komunistiniais laikais apie tai nebuvo galima kalbėti. Ukraina tuomet buvo Sovietų Sąjungos dalis. Ukrainai tapus nepriklausoma, tai taip pat buvo nepatogi tema. Dabar apie tai irgi nepatogu kalbėti, nes Lenkija Ukrainoje turi daug ekonominių interesų.

Tuo tarpu man pačiam ši akimirka yra pati idealiausia būtent šiam filmui. Nežinau, kiek manęs dar laukia rugpjūčių ateityje. Jei nekuri dabar, tai nežinia, ar rytoj dar sulauksi galimybės. Labai svarbu ir tai, kad dar yra gyvų Voluinės įvykių liudininkų.

Kalbant apie filmo „Voluinė“ genezę, svarbu atsiminti ir mano ankstesnį darbą „Rožė“, kuris pasakoja apie žudynes Mozūrijoje. Po šio filmo peržiūrų mačiau daug už mane vyresnių moterų, kurios atsistojusios verkdavo. Nusprendžiau, kad ir toliau turiu kurti filmus, kurie būtų paremti dokumentine medžiaga.

Mano tėvas gimė dabartinės Ukrainos teritorijoje, Boryslave. 1944 metais šeima iš ten pabėgo, kadangi baimintasi, jog neapykantos banga, kilusi po žudynių Voluinėje, gali pasiekti ir Boryslavą.

Kaip keitėsi jūsų paties santykis su turima istorine medžiaga kuriant filmą?

Esu labai užsispyręs ir nuoseklus, tad, jei nusprendžiau, kad kažką turiu padaryti, tai būtinai padarysiu iki galo. Dėl scenarijaus labai daug konsultavausi, jis buvo daug kartų keistas ir tobulintas. Aš pats ruošiausi filmui perskaitydamas šimtus knygų ir konsultuodamasis su specialistais.

Lenkai ir ukrainiečiai skirtingai žvelgia į Voluinės įvykius. Tačiau ir pačioje Lenkijoje yra skirtingų interpretacijų.

Žiūrint jūsų filmą, man kilo asociacijų su Agnieszkos Holland juosta „Pėdsakas“. Abiejuose filmuose pagrindinės veikėjos yra moterys, sukylančios ir nepasiduodančios aplink tvyrančiam smurtui, neapykantai, fanatizmui. Ar moterys siūlo alternatyvą vyrų sukeltoms negandoms?

Nemačiau A. Holland filmo. Tačiau yra pasakyta, kad tol, kol herojais bus laikomi tie, kurie kare žudo, o ne tie, kurie gelbsti, geriau nebus. Kadangi mano kuriama istorija buvo ypatingo žiaurumo, tai siekiant kiek subalansuoti pasakojimą, reikėjo kažko šviesaus. Taip ir gimė tos nekaltos merginos Zosios personažas. Kamera visada priartėja prie tų, kurie nori išgyventi, o ne tų, kurie kovoja.

Tikiuosi, kad žiūrovai suvokia, jog mano filmas yra nukreiptas prieš karą ir nacionalizmą. Tai nėra filmas, nukreiptas prieš vieną tautą, ukrainiečius. Manau, kad mano prisiimta misija kovoti prieš nacionalizmą yra labai svarbi šiandieniame pasaulyje.

Kaip reaguojate į tai, kad Ukrainoje jūsų filmo peržiūra buvo atšaukta? Ar nesibaiminote, kad „Voluine“ taps ir ukrainiečiams priešiškai nusiteikusių jėgų įrankiu savoms propagandinėms tiesoms įrodyti?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad Ukrainoje šis filmas yra kritikuojamas labai smarkiai, tačiau ten jo niekas dar nematė. Prieš kelias dienas filmas pasirodė DVD ir Blue-Ray formatu ir esu tikras, kad dabar pagaliau jį bus galima pažiūrėti.

Kiekviena tauta turi savo tamsių istorijos puslapių ir Lenkija čia nėra išimtis.

Prieš pradėdamas kurti filmą, galvojau, kad pusę jo kursiu aš, o kitą pusę – ukrainiečių režisierius. Specialiai skridau į Odesoje vykstantį kino festivalį, kad surasčiau bendradarbį, tačiau neradau tokio drąsaus savo kartos žmogaus. Turiu pasakyti, kad iki filmo pačioje Lenkijoje apie Voluinės įvykius buvo minimalus, tačiau Ukrainoje apie tai buvo žinoma dar mažiau.

Naiviai tikiuosi, kad šis mano filmas taps ne dar viena tarp dviejų tautų pastatyta siena, o tiltu, ant kurio galime susitikti ir pasikalbėti. Juk svarbu, kad apie tai, kas vyko, žinotų ne tik istorikai, tačiau ir eiliniai žmonės. Tie eiliniai žmonės turėtų suvokti, kodėl eilinis lenkas nejaukiai jaučiasi eidamas Stepano Banderos vardo gatve.

Jūs sakote, kad filmas „Voluinė“ yra prieš nacionalizmą. Tačiau nacionalistinės nuotaikos šiandien tik auga. Toje pačioje Ukrainoje gatvės pavadinamos S. Banderos vardu. Daug diskutuojama ir apie nacionalistinę Lenkijos vyriausybės politiką. Ar „Voluinė“, užuot kovojusi su nacionalizmu, netaps patogiu įrankiu lenkų nacionalistams, norintiems parodyti kitų nuodėmes prieš lenkų tautą, o pačius lenkus pavaizduoti tik kaip herojus ar aukas?

Taip, yra grėsmė, kad Lenkijos radikalūs dešinieji galėjo ir gali išnaudoti šį filmą savo reikmėms. Tačiau mano filmas nepasakoja to, kad lenkai yra tik aukos, o ukrainiečiai – tik budeliai. Yra tik klausimas dėl proporcijų ir būtent tai yra pagrindinė nesutarimo ašis tarp lenkų ir ukrainiečių. Net jei lenkai siektų sau prisiimti išimtinai tik aukos vaidmenį, o ukrainiečiai viską siektų pateisinti tuo, kad lenkai buvo kolonijinė galia, tai vis tiek jokiu būdu nepateisina to žiaurumo, kuris dėjosi Voluinėje. Filme didžiausias vilties spindulys yra Zosios vaikas, kuris yra iš mišrios lenkės ir ukrainiečio šeimos.

Visada atsiras žmonių, kurie teieškos priekabių ar stengsis kūrinį išnaudoti tam, kad būtų sukeltas sąmyšis. Lenkijoje, kaip tikiuosi, žiūrovai sugebėjo suvokti, kad „Voluinė“ yra prieš karą ir nacionalizmą nukreiptas filmas. Ne kitaip.

Lenkijoje, kurdamas filmą, susidūriau su problema rinkdamas biudžetą. Kompanijos, kurios paprastai remia kino produkciją, pasitraukė iš projekto vien tik išgirdusios žodžius Voluinė, skerdynės ir mano pavardę.

Rinkau pinigus keliaudamas po Lenkiją ir demonstruodamas trumpą vaizdo medžiagą su jau sukurtomis filmo scenomis. Sulaukiau labai daug žiūrovų. Labai daug jų buvo dešinieji, nešini Lenkijos vėliavomis. Jie būtinai norėjo su manimi nusifotografuoti. Tačiau, kai filmas jau pasirodė, jokie dešinieji radikalai su vėliavomis ir uniformomis po peržiūrų jau nebeskubėjo su manimi fotografuotis. Manau, kad filmas šiems radikalams neįtiko, ir laikau tai savo sėkme.

Galiu papasakoti ir dar kitą istoriją. Susitinku ir su ukrainiečiais, gyvenančiais Lenkijoje, kurie turi visai kitokį požiūrį į Voluinės įvykius. Po vieno seanso aštuoniasdešimtmetis vyras tiesiog nusitempė mane už rankos į užkulisius ir pradėjo verkti. Jis teigė esąs ukrainietis ir manantis, kad filmas yra būtent apie jį. Senolis pasakojo, kad jo tėvas nužudė motiną lenkę, jog išgelbėtų vaikus. Jis buvo vienas tų vaikų. Po šio pasakojimo likau be žodžių.

Mano tikslas yra, kad po šio filmo namo grįžęs žiūrovas stipriai apkabintų savo vaikus, nes tik nuo mūsų, suaugusiųjų, priklauso tai, kokiame pasaulyje jiems teks gyventi.

Dažnai kalbame, kad istorija yra mūsų mokytoja. Tačiau ar iš tiesų gebame pasimokyti iš istorijos?

Pirmiausia yra svarbu tai, kad, kalbant apie šiandienį pasaulį, Lenkijai ir Ukrainai yra būtina išlaikyti gerus santykius. Lenkijai šiandien gal tie santykiai yra kiek mažiau reikalingi. Be to, aš manau, kad istorija, su kuria neatsiskaityta, kuri nepripažinta, yra nesaugi.

Deja, panašu, jog žmonija iš istorijos nėra linkusi mokytis, ir tragiški įvykiai pasikartoja. Galime prisiminti, kad ir įvykius Balkanuose, kur Kroatijoje kunigai laimino peilius, kuriais buvo žudomi serbai, kaip kad Voluinėje cerkvėse kai kurie dvasininkai laimino kirvius, kuriais vėliau buvo žudomi lenkai.

Manau, kad svarbiausia yra kalbėti apie čia ir dabar, t. y. apie šiandienius Lenkijos ir Ukrainos santykius. Istoriją dera palikti istorikams ir neleisti į šį lauką kištis politikams. Svarbu, kad apie tai, kas vyko Voluinėje, pasakotų abiejų valstybių istorijos vadovėliai.

Donatas Puslys

Rekomenduojami video