Tai yra ištrauka iš Pauliaus Subačiaus knygos „DVIDEŠIMT PENKERI RELIGINĖS LAISVĖS METAI 1988-2013“, kurią galite įsigyti čia.

Sovietmečiu Bažnyčios ir visuomenės elito dialogas pasaulietinės valdžios laikytas ypač neleistinu ir buvo aktyviai persekiojamas. Negalėjo būti nė kalbos apie kunigijos kontaktus su politiniu ir ekonominiu elitu. Komunikacija su mokslo elitu vyko daugiausia asmeninių santykių plotmėje, aplenkiant oficialias akademines institucijas.

Ji sietina su keliolikos dvasininkų pastangomis telkti inteligentiją pusiau legaliam ir nelegaliam bendravimui krikščioniškųjų vertybių pagrindu, organizuoti dvasinio pobūdžio susitikimus. Tie patys kunigai – Jonas Lauriūnas SJ (1924–1991), Vytautas Pranciškus Rūkas, Albertas Talačka (1921–1999), t. Vaclovas Aliulis MIC (1921–2015) – palaikė glaudžius ryšius ir su menininkais, kurie buvo atviresni Bažnyčiai. Šis bendravimas, greta profesinių projektų bažnyčių puošybos ir restauracijos srityje, esmingiau skleidėsi dviejose nelegaliose plotmėse: asmeninių dvasinių bei intelektinių lavybų ir paramos Bažnyčiai kovoje už religijos laisvę. Pastarojoje srityje net mažiausiai politizuoti elito atstovai elgėsi santūriai – tarp kelių visuomenei labiau žinomų iš mokslo bei kultūros sluoksnių kilusių disidentų (Vytautas Skuodis, Liudas Dambrauskas, Povilas Pečeliūnas, Tomas Venclova) nė vienas religinės laisvės klausimo nekėlė kaip svarbiausio, nors minėjo jį tarp kitų sovietinių varžymų.

Sovietmečio kontaktai buvo labai svarbūs Bažnyčios dialogui su elitu ankstyvuoju Nepriklausomybės laikotarpiu. Pirmiausia, tarp reikšmingą visuomeninę padėtį po 1990 m. įgijusių asmenų buvo žinomų mokslininkų, kultūrininkų, kurie iki Nepriklausomybės atgavimo laikėsi atokiai nuo valdžios ir bent minimaliai palaikė ryšius su dvasininkija (Landsbergis, ministrų pareigas ėję Saulius Šaltenis, Zigmas Zinkevičius). Iš jaunesnės – tuometinių keturiasdešimtmečių – kartos į naująjį politinį elitą įsiveržė grupė asmenų, kurie nuo XX a. septinto dešimtmečio pabaigos – aštuntojo pradžios dalyvavo katalikiškuose pogrindiniuose būreliuose, rekolekcijose, rėmė nelegalią katalikišką spaudą (Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus, vienas iš socialdemokratų lyderių Vytenis Andriukaitis, krikščionių demokratų veikėjai ir Seimo nariai Algirdas Patackas, Algirdas Saudargas, Arimantas Raškinis, Vytautas Bogušis).

1988–1993 m. intensyvėjęs Bažnyčios dialogas su politikos bei verslo viršūnėmis vėlesniu laikotarpiu mezgėsi vangiau. Vyskupų rezervuotą laikyseną lėmė nenoras būti įpainiotiems į politines priešpriešas bei šešėlinę ekonomiką. Toks įsitraukimas politikų ir verslininkų paprastai buvo suvokiamas kaip savaime suprantama komunikacijos sąlyga. Kita vertus, įsigalint pragmatiniams veiklos modeliams, šiam elitui apskritai nebeatrodė svarbus atsigręžimas į religingumo sritį.

Iš pradžių Bažnyčia be didesnių išlygų ar diferenciacijos pagal ryškėjančias politines sroves palaikė besiformuojančio naujo antisovietinio politinio elito pastangas iškovoti Nepriklausomybę ir įtvirtinti žmogaus teises, nors tiesioginių kontaktų ir nebuvo gausu. Jų metu svarstytos Bažnyčios viešosios padėties normalizavimo problemos, tik bendriausiais bruožais pasidalijant nuomonėmis apie platesnes Lietuvos raidos perspektyvas, dvasinę bei moralinę visuomenės situaciją ir politinę padėtį. Po 1992 m. bažnytinė vyresnybė nuosaikiai bendradarbiavo su dešiniųjų opozicinių partijų viršūnėmis, nors gilesnio visuomeninių tendencijų aptarimo ar politinių veiksmų derinimo nebūta.

Katalikiškoje aplinkoje sovietmečiu sukęsi asmenys iš pradžių priklausė bent trijų politinių partijų vadovybėms – konservatoriams, krikdemams ir socialdemokratams. Viešumoje vyraujanti nuostata, kad Bažnyčia palaiko dešiniąsias politines jėgas, savaime komplikavo pozityvų dialogą su pastaraisiais. Po 2002 m. įsisteigus Liberalų demokratų partijai (nuo 2006 m. Tvarkair teisingumas), situacija tapo dar sudėtingesnė, nes dalis dvasininkijos, ypač Žemaitijoje, rėmė Rolandą Paksą.

2008 m. nunykus kelis skilimų ir pakartotinio jungimosi etapus išgyvenusiems Lietuvos krikščionims demokratams, neliko kam akivaizdžiai savintis politinį krikščioniškumą. Savo ruožtu, episkopatas atsisakė net ir tų sąlygiškai menkų sentimentų, kuriuos ligi tol turėjo krikdemiškumo vėliavą nešusiems politikams. Krikščionybės minėjimu programose ir toliau naudojosi kone viso politinio spektro jėgos, tačiau šių deklaracijų episkopatas paisė kaskart mažiau ir leidosi į dialogą tik dėl konkrečių įstatymų bei sprendimų.

Nors valdininkija apskritai glaudžiai sutapusi su politiniais sluoksniais, jos laikysena religinių bendruomenių atžvilgiu daugeliu požiūriu gerokai skyrėsi. Realus sociologinis paveikslas yra gerokai margesnis, tačiau visuomeninė ir bažnytinė opinija centrinių valdžios įstaigų valdininkus skirstė į dvi grupes. Pirmoji – tai sovietmečiu biurokratinę karjerą pradėję asmenys. Antroji – 25–45 metų valdininkų karta, užimanti daugiausia aukštų postų užsienio reikalų, teisės, bankininkystės sferose. Bažnyčios santykius su pirmąja grupe sunkino nemaža dalimi objektyvus, tačiau neproduktyvus požiūris, pasak kurio šie asmenys yra sovietinės biurokratijos tęsėjai, iš principo nusiteikę antikatalikiškai.

Antrosios grupės atveju svarbiausia aplinkybe reikėtų laikyti pragmatiškai cinišką jai priklausančių žmonių viešąją laikyseną ir tokį beapeliaciškai priimamo vakarietiškumo standartą, kurio svarbi sudėtinė dalis – nuoseklus laicizmas. Biurokratinis elitas iš principo nenorėjo pripažinti, kad institucinė Bažnyčia – išskirtinė visuomeninė struktūra, kuriai netinka standartinės valstybinio kontroliavimo ir administravimo formos. Jam atrodė paprasčiau vyskupijoms, parapijoms taikyti uždarųjų akcinių bendrovių ar visuomeninių organizacijų reguliavimo bei apmokestinimo modelį, o tai ne vien susilaukdavo griežto bažnytinės vyresnybės protesto, bet dažnai negaudavo ir politinio palaiminimo. Provincijos savivaldybių pareigūnų santykiai su dvasininkija buvo gerokai glaudesni. Lemiamos reikšmės šiuo požiūriu turėjo tiek Bažnyčiai palankesnė vietos žmonių nuomonė, tiek gausesnis ratas klausimų, kurių savivaldybių tarnautojai negalėjo pozityviai išspręsti, ignoruodami klebonų nuomonę. Vis dėlto iš prieškario rekonstruojamas įsivaizdavimas apie provincinio elito ratą: kunigas, mokytojas, gydytojas, paštininkas, seniūnas, policininkas, – liko tik istorinė reminiscencija.

Paskirų kunigų 1991–1996 m. sėkmingai užmegzti asmeniniai kontaktai ir iš pažiūros intensyvus bei vaisingas bendradarbiavimas su verslo elito atstovais dažnai neturėjo nieko bendra su krikščioniškos pasaulėžiūros skleidimu ir visuomeninės santarvės paieškomis.

Spaudoje buvo paskleista įtarimų, kad pažintį su dvasininkais ir jiems teikiamą neva labdarą verslininkai (taip pat su verslu siejamos nusikalstamo pasaulio įžymybės) išnaudojo pinigų plovimui, o už suteiktą priedangą klebonai gavo procentą bažnyčių remontams ir statyboms (pvz., Henriko Daktaro machinacijų kontekste 1997 m. minėta Ežerėlio parapija). Kaupiantis panašaus pobūdžio informacijai, hierarchija gana operatyviai ėmėsi priemonių užkirsti kelią tokiam Bažnyčios finansavimui, persergėjo dėl galimų draugystės su verslo pasauliu padarinių. O tai, savo ruožtu, pristabdė dvasininkijos ir verslininkų bendravimo plėtrą apskritai.

Dvasininkija ir angažuoti pasauliečiai katalikai tik labai fragmentiškai dalyvavo verslo moralės svarstybose, kurios įvairiais pavidalais buvo būdingos politiniam ir kultūriniam diskursui; bent teoriškai aktualios Bažnyčios socialinio mokymo nuostatos dėl valdymo ir kompetencijos zonų vertikalaus pasidalijimo (subsidiarumo) taip pat netapo aktyvesnio komunikavimo su verslininkais tema bent iki tuometinio kunigo Kęstučio Kėvalo įsitraukimo į Iustitia et Pax Lietuvos komiteto ir Marijosradijo veiklą 2007 m.

Episkopatas jokiais pavidalais nesikišo į trišalėse Vyriausybės–darbdavių–profsąjungų derybose svarstomus ekonominio elito atsakomybės už socialinę visuomenės raidą klausimus. 1998–2012 m., kai Lietuvoje mėginta suvokti Vakarų finansinės krizės padarinius, vyskupai beveik neįsitraukė į apmaudautojų dėl sumažėjusių pensijų, gailautojų dėl emigracijos ir verkšlentojų dėl pašalpų chorą. Nuosaikus solidarumas su taupančia Andriaus Kubiliaus Vyriausybe ir atsargus raginimas bedarbiams imtis privačios iniciatyvos, užuot smerkus godžius verslininkus ir beširdžius biurokratus, leido ne tik atsiriboti nuo destruktyvių politikų socialinių aimanų, bet ir rodyti krikščionims priderantį vilties kelią. Ganytojai ragino įvairius katalikiškus judėjimus ir organizacijas teikti siūlymus, kokiomis priemonėmis Bažnyčia galėtų prisidėti prie pagalbos žmonėms. Apibendrinus juos, 2009 m. kovo 17 d. LVK plenariniame posėdyje akcentuota, jog itin didelis dėmesys turi būti skiriamas skleisti bendrystės žiniai: „parapija šiuo sunkmečiu ypač svarbi palaikant viltį, vienijantis maldai, stiprinant solidarumą bei telkiant žmones konkrečiai savitarpio pagalbai vietinėse bendruomenėse“. Atsiliepdami į nusivylimo Nepriklausomybe balsus, laiške, skirtame 2010-iesiems, Padėkos užlaisvę metams, vyskupai kvietė suvokti valdžios kritiką kaip laisvės dovaną ir atsakingai ja naudotis: „įžengę į laisvę, gyvename visiškai kitokioje tikrovėje, kurios net neįmanu gretinti su sovietiniu slogučiu. Kaip gi lyginti prižiūrėtojo skirtą kalinio davinį su laisvo žmogaus savarankiškomis pastangomis pelnyta duona“. Atkreipę dėmesį, kad didėja sąmoningumo plyšys tarp vyresniųjų ir gimusiųjų po Kovo 11-osios, ganytojai paragino visas kartas, visų pažiūrų atstovus sutarti dėl dviejų dalykų: „Lietuva yra kraštas, kuriame gera gyventi“; mūsų kultūra kyla iš krikščioniškosios Vakarų civilizacijos, todėl būtina išlaikyti „bent palankią pagarbą šiai tradicijai“. Tokia episkopato galvojimo linkmė ryškino bendrumą tarp katalikiško elito ir ekonomiškai bei politiškai veikliausios, moderniausios Lietuvos visuomenės dalies.

Teigiama linkme greičiausiai keitėsi Bažnyčios pasirengimas dialogui su moksliniu bei kultūriniu elitu – radosi geriau išsilavinusių dvasininkų, įstengiančių ir norinčių dalyvauti kultūrinėje komunikacijoje, gausėjo pasauliečių, kurie kultūrines ir mokslines aspiracijas buvo linkę sieti su krikščioniška tradicija, dažnėjo Bažnyčios dalyvavimas akademiniuose ir meniniuose projektuose. Tai turėjo įtakos tarp jaunosios kartos humanitarų ir menininkų pamažu plintančiam vaizdiniui, jog bažnytiniai sluoksniai yra įdomus, vertas dėmesio partneris.

Plotmė, kurioje intensyviai mezgėsi kontaktai, – nuo pat Atgimimo veikusi katalikų radijo Mažoji studija, žurnalas Naujasis Židinys-Aidai, leidykla Aidai, o nuo 2004 m. – ir interneto dienraštis bernardinai.lt. Šios institucijos rodė profesionalų dėmesį šviesuomenės situacijai bei veiklai, kūrė patrauklią erdvę intelektinėms diskusijoms visuomeniškai aktualiomis temomis ir rūpinosi suteikti reikiamo lygio, nuo primityvaus moralizavimo atsietos informacijos apie bažnytinę sferą. Tiesa, buvusių labiausiai ideologizuotų socialinių ir humanitarinių mokslų profesūra didžia dalimi laikėsi atokiai nuo gyvųjų krikščioniškų temų svarstymo. Jos bendravimas su katalikiška visuomene ribojosi pirmiausia sterilių profesinių interesų – krikščioniškosios kultūros, Bažnyčios istorijos – reiškimosi sferoje. Kai kurie politologais ir religijotyrininkais persivadinę buvusio mokslinio komunizmo, ateizmo bei marksizmo dėstytojai dargi tapo naujosios antibažnytinės propagandos flagmanais. Kita vertus, gamtos ir technikos mokslų atstovams asmeniniai įsitikinimai ir tyrimai bei dėstymas atrodė pernelyg skirtingos sritys, išskyrus pavienius krikščionišką laikyseną atvirai liudijusius asmenis (Arimantas Dumčius, Jonas Grigas, Bronius Grigelionis, Mindaugas Julius Bloznelis).

Atskirai minėtina medikų profesionalų, kurių elitas drauge yra ir Vilniaus universiteto arba Sveikatos mokslų universiteto (iki 2010 m. Kauno medicinos universitetas, iki 1998 m. akademija) darbuotojai, laikysena. Sovietmečiu medikai, farmaceutai, ypač Kaune, buvo laikomi glaudžiausiai su dvasininkija ryšius palaikančia šviesuomenės dalimi. Ir atgavus Nepriklausomybę 5–10% žymiausių Lietuvos medikų gana intensyviai bendradarbiavo su Bažnyčia, nors vyraujanti bendra medikų vertybinio sąmoningumo tendencija – pašaipus scientistinis cinizmas.

Dėl profesijos specifikos dialogas su medikais pirmiausia plėtojosi negimusios žmogaus gyvybės apsaugos ir pagarbos nepagydomiems ligoniams plotmėse. 1997 m. keturiasdešimt du medikų profesūros atstovai, daugiausia Pasaulinės gydytojų federacijos Už gyvybę Lietuvos asociacijos nariai, pasirašė ir paskelbė kvietimą kitiems pasirašyti Atnaujintą Hipokrato priesaiką. Ji ne tik suteikė realios reikšmės sovietmečiu naikintai gydytojo priesaikos institucijai, bet ir skelbė įsipareigojimą nedalyvauti abortų bei eutanazijos praktikose. Prie šios iniciatyvos propagavimo nemažai prisidėjo Bažnyčia, o dokumentą per kelerius metus pasirašė daugiau nei 1200 medikų. Vyskupai, ypač kard. Audrys Juozas Bačkis, kartu su katalikais medikais rūpinosi, kad Lietuvoje paplistų integrali paliatyviosios slaugos samprata ir rastųsi slaugos įstaigų (hospisų), teikiančių sunkiai sergantiems ir mirštantiems asmenims bei jų šeimoms ne tik medicininę, bet ir socialinę, psichologinę bei dvasinę pagalbą.

Su 1991 m. balandžio 13 d. įsisteigusiu Lietuvos ateities forumu besitapatinanti okupacijos metais autoritetą pelniusių mokslininkų ir menininkų grupė institucinę Bažnyčią bei tikinčiuosius priešpriešino visos tautos kultūros interesams, tikrajam dvasingumui – muziejams, parodoms, teatrui, poezijai, mokslo įstaigoms – ir negausiems pažangiesiems kunigams. Šios grupės pareiškimai kėlė didelę sumaištį, nes,viena vertus, buvo akivaizdžiai antibažnytiniai, kita vertus, apeliavo į aukštąsias vertybes, krikščioniškus idealus, o kai kuriuos dvasininkus prilygino šventiesiems ir tautos vedliams.

Pavyzdžiui, 1994 m. vasarą paskelbus viešam svarstymui Restitucijos aktą susiaurinantį Religiniųbendrijų turto grąžinimo tvarkos įstatymo projektą Romualdas Budrys, Liudas Dambrauskas, Viktorija Daujotytė, Arvydas Juozaitis, Robertas Keturakis, Irena Kostkevičiūtė, Marcelijus Martinaitis, Krescencijus Stoškus, Vanda Zaborskaitė kreipėsi į aukščiausias Valstybės institucijas. Jie išsakė kritiką, esą vis vien ketinama atiduoti per daug, „kitų žmonių interesai atvirai ignoruojami“, ir persergėjo, jog Pažaislio vienuolyno grąžinimas seserims kazimierietėms ar Bazilijonų – Vilniaus kurijai jau padarė žalos tautos kultūrai ir mokslui. Po poros metų Juozaitis, Kostkevičiūtė, Stoškus, Monika Mironaitė, Vacys Bagdonavičius, Laimonas Noreika, Aloyzas Stasiulevičius, be skrupulų prisiimdami moralinę atsakomybę reguliuoti vidinį Bažnyčios gyvenimą, atvirame laiške arkivysk. Sigitui Tamkevičiui priekaištavo dėl jo (tikrų ir tariamų) ketinimų perkelti į kitas parapijas „tikro krikščioniškumo“ pavyzdį rodančius su kairiaisiais inteligentais ryšius palaikančius kunigus.

Labai simptomiškas vienas 1992 m. epizodas, atskleidžiantis, kaip okupacijos metais žodžio monopolį greta oficialių partijos propagandistų turėję pripažinti menininkai priešinosi simbolinės erdvės pasidalijimui su naujomis valstybingumą ir religijos laisvę įkūnijančiomis institucijomis. Skiriant pastatus besikuriančioms užsienio šalių ambasadoms, dviem atvejais buvo smarkiai viešai protestuojama – dėl niekada realiai neveikusio, prieš pat Nepriklausomybę formuoti pradėto Vilniaus rašytojų muziejaus su NKVD komisaro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus memorialine ekspozicija perdavimo britams ir Dailininkų sąjungos administracijos perkraustymo (į didesnes patalpas senamiestyje) Šventojo Sosto Nunciatūros labui. Kūrybinės sąjungos pretenzijos būti aukščiau Vyriausybės sprendimų nacionalinės svarbos klausimais lėmė, jog pastarosios atstovybės parengimas Popiežiaus kelionei prasidėjo pavėluotai ir darbus teko vykdyti itin didele skuba.

Akademinė vadovybė viešumoje rėmė kontaktus su Bažnyčia, pavyzdžiui, ne vienam ordinarui buvo suteiktas bent vieno kurio universiteto garbės daktaro vardas, o arkivysk. Tamkevičius 2001–2010 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarybos pirmininku. Tačiau vargiai siekta daugiau nei formalių kontaktų, t. y. kad Bažnyčia liktų vienos iš mandagiai išklausomų visuomenės institucijų padėtyje. Valdžios teikimu Lietuvos universitetų rektorių konferencijai (iki 2003 m. – Aukštųjų mokyklų rektorių tarybai) ar Lietuvos mokslo tarybai (LMT) svarstant švietimo ir mokslo reikalus paprastai prieštarauta Bažnyčios pozicijai.

Pavyzdžiui, valstybinių aukštųjų mokyklų rektoriai nenorėjo sutikti, kad seminarijoms būtų suteiktas aukštųjų mokyklų statusas, pasisakė prieš tikybos vietą privalomų disciplinų tvarkaraštyje, o LMT stabdė Teologijos doktorantūros įteisinimą. Daugiausia VDU vadovų pastangomis 2006 m. vasario 8 d. Lietuvos universitetų rektorių konferencija ir LVK pasirašė atsargų bendrą memorandumą, kuriame sutarė, kad „akademinės sielovados, kaip vienos iš asmenybės ugdymo formų, plėtra, naujo jos turinio paieška yra bendra Bažnyčios ir Universitetų atsakomybė“, todėl jie bendradarbiaus siekdami šios nuostatos įgyvendinimo.

Plėtojantis universitetinei sielovadai kaip popaskaitinei veiklai ir aptariamo laikotarpio pabaigoje daugelyje aukštųjų mokyklų jau esant kapeliono etatams, religija ir akademinė sritis viena nuo kitos gal net labiau nutolo, išskyrus siauras socialinių ir humanitarinių tyrimų šakas. Bandymai organizuoti įvairaus tipo diskusijas tarp mokslininkų ir Bažnyčios atstovų mokslo ir tikėjimo, katalikybės visuomeninio vaidmens, krikščioniško socialinio mokymo temomis paprastai patirdavo fiasco. Bažnyčiai svetima mokslinio elito dalis tokiuose susitikimuose(pvz., viename pirmųjų Vilniaus universiteto Profesorių klubo posėdžių 1998 m., į kurį buvo pakviestas vysk. Jonas Boruta) nesivaržydama demonstravo specialios rūšies analfabetizmą ir bulvarinės periodikos stiliumi klausinėjo apie kunigų vartojamą kontracepciją, moterų kunigystę bei panašius dalykus. Kuklias auditorijas tesutraukdavo pastangos svarstyti mokslo pažangos ir dvasingumo sąsajas bei priešpriešas bendruose politikų, mokslininkų ir dvasininkų bei katalikų inteligentų forumuose.

Akivaizdžiausia kultūrinio elito ir Bažnyčios bendradarbiavimo sfera – keliose dešimtyse gera akustika bei vargonais galinčių didžiuotis bažnyčių nuo pat 1988 m. dvasininkų ir muzikų bendra iniciatyva imtos rengti muzikos valandos. Jos bei Pažaislio vienuolyne nuo 1996 m. vykstantys klasikinės muzikos festivaliai reikšmingai paneigė pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį gana dažnai viešumoje skambėjusias ekskomunistų veikėjų aimanas dėl neva žymių kultūrinių praradimų grąžinus tikintiesiems sovietmečiu kaip renginių sales naudotus maldos namus.

Vis dėlto menininkai vis bandydavo savo nuožiūra pašeimininkauti bažnyčiose net ir praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo paskutinio Poezijos pavasario festivalio baigiamojo vakaro Vilniaus arkikatedrojebei mėgindavo priekaištauti kunigams ar vyskupams, kurie atkreipdavo dėmesį, kad sakralumas ir vadinamasis kultūros dvasingumas nėra tas pats. Pavyzdžiui, 2012-aisiais, jubiliejiniais Maironio metais, jo poezijos ir muzikos vakarų rengėjai garsiai piktinosi, kai Palangoje jiems buvo paaiškinta, kuo skiriasi maldos namai nuo koncertų salės.

Žiniasklaida net mėgino sudaryti įspūdį, kad šiandieniai vyskupai priešiški Maironiui, nors, kaip žinia, jo giesmės beveik kasdien skamba bažnyčiose. Tąsyk Telšių ordinaras Boruta, žvelgiant Bažnyčios akimis, visiškai pagrįstai nurodė: tautinių posmų bei satyrų, įtrauktų į sakralinės muzikosfestivalio programą, atlikimui galima rasti ir kitų deramų vietų.

Architektų profesiniai interesai projektuojant vėl imtus užsakinėti sakralinius pastatus netruko tapti įtampos veiksniu šios profesijos įžymybių ir Bažnyčios santykiuose. Architektai bažnyčių projektavimą suvokė kaip progą plačiai išskleisti savo fantaziją ir nekreipė dėmesio nei į realius parapijų poreikius, nei į kanoninius reikalavimus liturginei erdvei.

Kita vertus, tuoj po 1988-ųjų ir užsakovus klebonus bei vyskupus buvo apėmusi Bažnyčios triumfalizmo nuotaika, kurią turėjo išreikšti didingi statiniai. Katalikų elito baisėjimasis eksperimentinėmis statybomis – „Viešpaties autobusų stotimis“ – bei paaiškėję nepakeliami dangų remiančių užmojų kaštai vertė bažnytinę vyresnybę po 2000 m. elgtis apdairiau ir vengti ekscentriškų projektų. Viena vertus, tai kėlė architektų nepasitenkinimą ir kliudė su jais kalbėtis platesniame kultūrinių problemų, ypač paminklinių statinių restauracijos strategijų konfliktiško svarstymo, lauke, kita vertus, neleido išsivaduoti iš XX a. pradžioje buvusios madingos ir po Nepriklausomybės atgavimo su šiokiomis tokiomis šiuolaikinių medžiagų nulemtomis variacijomis kiekybiškai dominuojančios pseudoneogotikos idealo.

Bendrame Bažnyčios dialogo su visuomenės elitais fone gerokai išsiskyrė kelių kunigų laikysena. Tarp jau mirusių dvasininkų Mikutavičiaus (1935–1998), Kazimiero Vasiliausko (1922–2001), t. (Algirdo) Mykolo Dobrovolskio OFM Cap. (Tėvo Stanislovo, 1918–2005), jaunesnės kartos kunigų Sigito Sudento (g. 1964 m.), Skaidriaus Kandratavičiaus (g. 1973 m.) ir ekskunigo Ričardo Jakučio (g. 1952 m.) veiklos bei gyvenimo kelio esama daug esminių skirtumų, tačiau jų kontaktai su žinomais žmonėmis ir viešoji raiška turėjo bendrų požymių. Pirma, šie kunigai įvairiais būdais demonstravo domėjimąsi menu, turėjo kolekcionavimo pretenzijų. Antra, jie noriai bendravo su žymiais politikais bei kultūrininkais, kviesdavosi juos į klebonijas net tais atvejais, kai šių laikysena katalikų daugumos buvo laikoma nemoralia ir antibažnytine.

Ekskomunistinė nomenklatūra, taip pat ir aukščiausi asmenys (pvz., Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas), yra leidę suprasti, kad minėti kunigai yra demokratinė Bažnyčios dalis, su kuria galima rasti bendrą kalbą (todėl ir skirti specialią finansinę paramą). T. Dobrovolskis vienintelis iš dvasininkų dalyvavo Lietuvos ateities forumo, pozicionavusio save kaip opoziciją Sąjūdžiui, veikloje. Dalis konservatyviau nusiteikusios dvasininkijos skandalingas Jakučio ir Mikutavičiaus istorijas laikė argumentu, kad kunigams apskritai reikia šalintis glaudesnių kontaktų su šio pasaulio galingaisiais, tačiau įsivyravusi tendencija – atsargus, labiau apmąstytas ir pasvertas noras siūlyti bažnytiškai priimtinus dialogo su žymesnybėmis būdus.

Kita ir kitokia alternatyvios komunikacijos aukščiausiame socialinės įtakos sluoksnyje iniciatyva, padariusi tam tikrą poveikį katalikų galvosenai, buvo pasauliečio Vaidoto Žuko (g. 1956 m.) kandidatavimas 1997 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose. Katalikų radijo Mažosios studijos kūrėjas bei vadovas, Naujojo Testamento vertėjo kun. ČeslovoKavaliausko (1923–1997) teologinės kūrybos propaguotojas bei religinės tematikos darbais garsėjęs dailininkas deklaravo, kad kandidatuoja kaip katalikiškos pasaulėžiūros atstovas, nors ir nesiekia tiesioginės Bažnyčios paramos.

Kampanijos metu Žukas ragino rimtai svarstyti žiniasklaidos moralės, krikščioniškos šeimos temas, bet jo mėginimas rinkimų konjunktūrą panaudoti dialogo apie vertybes su politiniu elitu mezgimui angažuotų pasauliečių ir hierarchų vertintas gana skeptiškai. Buvo galvojančių, kad vyskupai nepalaikė Žuko kandidatūros dėl palankumo Landsbergiui, tačiau LVK toli gražu nebuvo konsensuso, kaip vertinti tuometinio Seimo Pirmininko kandidatavimą. Iš tiesų, bažnytinė­ vyresnybė vengė leisti vienam kuriam kandidatui savintis krikščioniškumo monopolį, nes tai atrodė gerokai pavojingiau, nei tarti: „manome, kad šis ar anas – tinkamiausias“. Nors Žuko patikėtinio Patacko tuomet deklaruotą principą: „svarbiau ne laimėti, o būti išgirstiems“, – vėliau išmėgino dar ne vienas krikščionišką vertybinį angažuotumą skelbęs politikas, tačiau tie pasirodymai buvo kur kas blankesni, o episkopato reakcija – daugiau nei šalta.