Rajono savivaldybė šįkart per šv. Kalėdas nustebins mus ne dovanėlėmis. Netgi atvirkščiai. Mūsų visų sunkiai uždirbtų pinigų dalį nusprendė skirti feodalo Ignoto Tyzenhauzo paminklui. Kaip sakoma, ir vėl ne gyvieji svarbiausi. Niekas gyvųjų nuomonės ir neklausė. Tiesiog nurėžė dalį iš mūsų suneštų pinigų ir nusprendė: paminklas bus. Kažin kaip būtų, jei tuos pinigus kas paprašytų paaukoti asmeniškai paminklo statybos sumanytojų. Turiu galvoje ne prie projekto prisidėsiančius verslininkus, o savivaldybės valdininkus, kurie dabar taip drąsiai žarsto mūsų pinigus visokioms nesąmonėms, kad belieka tik pečiais gūžčioti.

Ir kodėl pagaliau paminklas bus I. Tyzenhauzui? Aš galbūt labiau norėčiau Rokiškyje paminklo Napoleonui, kuris, eidamas per Lietuvą Rusijos link, 1812 metais panaikino baudžiavą Suvalkijos krašte. Protingi suvalkiečiai, kurie gerbė save ir lietuvių tautą, pasinaudojo feodalizmo pabaiga ir pasiuntė savo vaikus mokytis į kaimyninės Rygos, Mintaujos, Peterburgo ir kitas aukštąsias mokyklas. Vėliau J. Basanavičius, V. Kudirka ir kiti išsilavinę vyrai susirūpino tautos likimu ir taip jau 1903 metais pradėjo tiesti kelią nepriklausomybei.

Mes visi mikčiojame, kad mylime Lietuvą, bandome „gaudyti“ emigrantus, bet galiausiai tesugebame suręsti kokį vieną kitą niekam tikusį paminklą. Ar tai tikrai derama mūsų visų suneštų pinigų investicija?

Ne metas Rokiškyje statyti paminklus, kai rajone nedarbas tapęs tikra tragedija. Du tūkstančiai bedarbių, prašančių pašalpų! Kaimuose likę tik arba visiški bėdžiai, arba tikri tyzenhauziški feodalai, valdantys tūkstančius hektarų žemės. Visa kita sunaikinta. Seniai pamiršti laikai, kai žmonės ir dirbo, ir dar savo ūkeliuose laikė kiaules bei raguočius. Aš prisimenu kitokius žmones ir kitokius laikus. Atgavome laisvę, tačiau nesugebėjome išsaugoti to, ką buvome sukaupę per daugelį okupacijos metų.

Kadaise Laibgaliai pasistatė profilaktoriumą, kuriame dirbo su gydytojai ir penkios medicinos seserys. Laibgaliai buvo pasirengę gyventi moderniai šildydamiesi, be kaminų ir be dūmų. Jau buvo pastatyti du elektrodiniai katilai su 1 200 kubų karšto vandens talpyklomis. Jau buvo paruošti vandens pavyzdžiai naujoms 1 200 kubų talpykloms pagaminti. Bet atėjo į seniūniją kažkoks pusprotis ir, prisidengęs šūkiu, kad jis myli Lietuvą, nugriovė aliuminio ir skardos apšiltintas talpyklas ir pasiėmė elektrodinius katilus. Ar griaudamas jis tikrai „mylėjo“ Lietuvą, ar tik savo kišenę? Grobimas be sąžinės, deja, tebesitęsia iki šiol. Valdžia į ją besibraunantiesiems rūpi tik tiek, kiek gali gauti iš jos naudos. Negebėjimas padaryti ką nors visuomenės labui maskuojamas organizuotais vajais paminklams statyti.

Kadaise Laibgalių ūkyje buvo 2 700 raguočių, 15 000 kiaulių, 300 000 paukščių (su broileriais). Dar turėjo 60 vyrų statybinį būrį, vadovaujamą žemaičio Albino Kekio, turėjo tris gaterius, stalių cechą, betono gamybos mazgą, penkis autokranus, kurie ūkyje atlikdavo per metus darbų už 2 milijonus tuometinių rublių. Per 35 metus man dirbant Laibgaliuose, ūkis nėra gavęs jokios valdžios paramos. To nelikę nė kvapo.

Aš nesakau, kad mums nereikėjo keistis. Aš sakau, kad nereikėjo visko naikinti taip, kad galiausiai liktume tuščiomis rankomis, ištiestomis pašalpai kaulyti. Mums buvo tik kalama į galvas, kad „seno namo nesugriovęs naujo nepastatysi“. Tai sugriovė tą seną namą. Vietoj jo planuoja pastatyti… paminklą praėjusių amžių feodalui. Juk buvo ir yra žmonių, vyrų ir moterų, kurie po 1918 metų pasiaukojamu darbu, panaudoję mokslą, tarnavo Lietuvai ir Rokiškiui. O jei jau tokių neberandame, tai geriausiai už viską būtų pasirūpinti gyvaisiais.

Su pagarba skaitytojui

Vytautas Šlikas