Bet kuri šventė yra ne šiaip sau duotybė. Ji yra atlygis už teisingą gyvenimą, teisingus darbus. Pašėlusiame šių dienų tempe visa tai išsaugoti nelengva. Mūsų santykiai su žmonėmis ir gamta yra geriausias visko atspindys. Ypač su gamta...

Ko gero, taip. Nors ir šventinis metas, tenka prisiminti blogą pavyzdį. Ką tik šį pasaulį paliko baltųjų raganosių šiaurinio porūšio paskutinis pasaulyje patinas. Liko dvi patelės. Tikimybės rūšiai išlikti jau nebėra.

Labai liūdna... Šiandien jau vėlu ko nors imtis šiai rūšiai saugoti. Bet tokių yra ir daugiau – tai ir sumatrinis raganosis, Kalifornijos jūros kiaulė, net keletas papūgų rūšių. Juos gali išgelbėti tik geri žmonės ir geri darbai. Žinoma, jie turi būti savo laiku...

Mes klystame manydami, kad visa tai vyksta kažkur, tik ne pas mus. Gamtos pasaulis neturi sienų, už jį esame atsakingi visi. Kai prieš šventes galėsime pasakyti, kad prisidėjome prie gamtos išsaugojimo, turėsime antra tiek džiaugsmo, kiek teikia pačios šventės.

Taip, yra daug paradoksų. Kad ir gamtosaugos terminas. Tik pagalvokime: nuo ko mes gamtą saugome? Ogi nuo savęs. Kaip paprasta – nedarykime nieko blogo, žalingo, ir viskas bus gerai.

Tačiau ar šiandien tai įmanoma? Kai jau taip toli nukeliauta, kai išarta, iškirsta, iškasta? Kai kuriuose šalies regionuose natūralios gamtos lopinys yra didelė vertybė. Tik ar visi supranta ją turintys.

Tikrai, tokie pamąstymai prieš šventes... Jų bus ir daugiau – juk mes ne tik švenčiame.

Taigi, šį gražų rytmetį mus sveikina juodasis strazdas. Gali būti, kad jis peržiemojo pas mus, bet labiau tikėtina, kad parskrido iš savo netolimų žiemaviečių Europoje. Juodasis strazdas – optimistas, optimizmu galintis užkrėsti ir mus.

Kol kas pavasaris niekur nenuskubėjo, tad ir paukščiai neplūdo iš pietų. Miškuose juodajam strazdui atitaria tik amalinis strazdas, didžioji, juodoji zylės, buktis ir geniai. Tiesa, virš pietinės Lietuvos pušynų ir girios retmių suokia lygutė, miškinis vieversys...

Nesulaukėme kol kas šilumos, atrakinančios žemę, – dabar ji dar dunda po kojomis. Pietryčių Lietuvos miškuose dar baltuoja ledas ir sniegas, po nakties vėsos braškantis po kojomis. Tiesa, per Velykas mes norėtume kažko kito – gal saulės, gal šilumos, visus taip ir viliojančios į kaimą, į laukus...

Taigi – Velykos... Bet kadangi jų laikas kasmet vis kitas, mes negalime su šia švente sieti pavasario ir jo būdo?

Žinoma, ne. Tiesa, mums Velykos visada tampa atskaitos tašku. Taip buvę visada, ir ne tik su Velykomis. Juk visos garsiosios pavasario vardinės susietos su paukščių grįžimu, su kitais gamtos reiškiniai. Taip mes geriausiai juos prisimename. Mūsų protėviams, gyvenusiems be laikrodžio ir kalendoriaus, toks laiko fiksavimas buvo labai naudingas.

Kad ir kaip būtų, mes net ir po šių ankstyvų Velykų viską skaičiuosime žymėdami, kas buvo iki jų ir jau po jų, po Velykų. Po Velykų tikrai tikimės šilumos ir tikrojo pavasario.

Kažkada šviesaus atminimo Žuvinto senbuvis Jonas Simanynas sakydavo: „Taigi aš nepamenu metų, kad pavasaris būtų neatėjęs. Ateis, neskubėkite...“ Noriu pasakyti, kad jis buvo tikras gamtos stebėtojas, profesoriaus Tado Ivanausko pagalbininkas.

Pavasaris bus, o dabar mes atsigręžiame į pačius šviežiausius reikalus. Taigi, Velykos... Jos su gamta susijusios visaip. Jūs jau žinote, kad pataisai nėra pati tinkamiausia priemonė puošti šventinį stalą. Šie augalai labai jautrūs draskymui, jie auga lėtai, iš sporų žali kereliai visiškai susiformuoja per daugelį metų.

O Velykos nebūna be margučių. Paukščiai gamtoje jais aprūpindavo mūsų protėvius tada, kai jie dar nelaikė vištų.

Bet ar jų galėjo užtekti visiems? Ir kas taip dosniai juos dalijo anksti pavasarį?

Niekas kiaušinių nevalgė ir ant stalo neturėjo milijonais. Šiek tiek jų vaikų džiaugsmui padėdavo pempės, po to – didžiosios antys...

O ar gali būti, kad žmonėms, labiausiai vaikams, ypač patiko margi pempių kiaušiniai?

Taip, jie labai gražūs – rusvi, gelsvi, su gausiom juodom dėmėm, taškais. Lizde dirvone ar želmenyse jų galima nepastebėti – taip juos sukūrė gamta, saugodama nuo varninių paukščių ir kitų plėšrūnų akių.

Gamtai – tai įprasta. Tačiau mes paukščių kiaušinių nesiejame su valgymu, net šventiniu. Mums tai yra tik istorija, o šiandien nė vienas nesiryžtume to daryti...

Galbūt čia ne ryžto reikalas. Tiesiog mes per daug gerai suprantame, kokie svarbūs yra kiaušiniai bendrame paukščių populiacijų reprodukcijos atsinaujinimo cikle.

Vieversiai gieda, o žvejai nuo ledo žvelgia į juos su priekaištu – jiems labai smagu čia, prie eketėlės, saulei atsukus nugarą. Iš tikro, balandis ir žvejyba nuo ledo nelabai suderinama, tad reikėtų galvoti apie kitus būdus. O žuvų pasaulyje – daug naujienų.

Pati įdomiausia ir smagiausia – artėjantis lydekų nerštas. Net vėlų pavasarį į užlietas pievas jos neršti plaukia jau pirmąją balandžio dekadą. Lydekoms reikia nedaug – seklaus vandens, kuris saulėkaitoje sušyla iki 10 laipsnių, ramybės. Kartais rytais jis pasidengia ledeliu, bet nuo tamsaus dugno atspindėta saulės šiluma šildo ne tik vandenį, bet tirpdo ir patį ledą.

Lydekų nerštas lydimas pavojų. Vienas jų – brakonieriai, besukėsinantys į neršiančias žuvis. Seklumoje plaukiojančius stambios lydekos daug kam atima sveiką protą – kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad brakonieriavimas neišnyko iki šiol?

Brakonieriai su nudurta ar kitaip pribaigta lydeka gali sunaikinti ir tūkstančius ikrelių. Tačiau jie gali žūti ir vandenyje, ypač jeigu ežero vandens lygis staiga nukrinta, jei į vandenį vėjas atneša pievų gaisro pelenų debesį. Lydekos ikreliams vystytis reikia iki 140 laipsniadienių.

Paklausite, kas tai? Tai vandens temperatūra, padauginta iš dienų skaičiaus.

Ichtiologai seniai pastebėjo, kad ikreliai gali vystytis labai greitai ar labai lėtai. Taigi, jei kiekvieną dieną vandens temperatūra pakyla iki 14 laipsnių, per 10 dienų iš ikrelių išsiris lervutės, kurios jau bus judrios ir galės su slūgstančiu vandeniu plaukti į ežerą.

Labai daug lervučių, ikrelių ir mailiaus, jau mažų žuvelių, sunaudoja ešeriai, pūgžliai ir kitos žuvys, sulesa paukščiai. Štai kodėl ikrelių tiek daug – kad visiems pakaktų.

Na taip, gamtoje žūstantys, sumedžiojami, sulesami gyvūnai ar augalai yra natūralaus prieauglio dalis. Tokios natūralios jų netektys yra lyg iš anksto įskaičiuotos.

Tačiau būna ir kitokių žūčių, kurias sukelia žmonės. Pavasarį į automobilius ir kitas transporto priemones, stiklo langus ir sienas, laidus atsitrenkę žūsta daugelio rūšių paukščiai. Po automobilių ratais žūsta daugybė varliagyvių ir žvėrių. Laukuose traktoriai sudarko ir sunaikina pempių, ančių lizdus.

Daugeliu atvejų mes galime išvengti tokių žūčių – pakanka atidumo, mažesnio greičio. Tačiau jei galima, reikia naudoti ir aktyvias apsaugos priemones – dabar kaip tik laikas statyti atitvarus prie kelių, kurie nuo žūties apsaugotų migruojančius varliagyvus.