Vos prieš šešias dienas Didžioji Britanija nubalsavo išstoti iš Europos Sąjungos. Žiūrim, ką turim? O turim tiek, kad tik spėk skaičiuoti. Svaro sterlingų kursas smuko į tokias žemumas, kurių dauguma anglų, jaunesnių kaip 40 metų, tiesiog neprisimena.

Negana to, per pirmas tris dienas po referendumo Jungtinės Karalystės akcijų rinka prarado apie 160 mlrd. eurų. Su kuo tai galima palyginti?

Tai maždaug tiek pat, kiek D. Britanija būtų sumokėjusi į Europos Sąjungos biudžetą per 15 artimiausių metų. Jei dar tiksliau, turėtume prisiminti, kad vienas aršiausių „Brexit“ agitatorių, Nepriklausomybės partijos lyderis Nigelas Farage`as žadėjo visus pinigus, kuriuos Jungtinė Karalystė sutaupys nebemokėdama į Europos Sąjungos biudžetą, skirti britų sveikatos apsaugai.

„Aš tai šito nežadėjau“, – jau kitą rytą po referendumo atsižegnojo nuo pažado N. Farage`as. Ir imigrantų iš Rytų Europos, kurių referendumo agitatoriai žadėjo atsikratyti vos ne kitą dieną, niekas iš Londono jau nebevaro.

Politikai planuoja, Dievas juokiasi. Britų milijardai tirpsta. Kaip ir išėjimo iš ES agitatorių narsa. Antai vienas svarbiausių referendumo variklių, konservatorius Borisas Johnsonas, ištiktas „Brexit“ sėkmės, visai neskubėjo imti nukritusios į skreitą valdžios po to, kai premjeras Davidas Cameronas paskelbė apie atsistatydinimą. Vietoj to jis gyrė tvirtą D. Camerono lyderystę. Tai jau tikrai „lyderis“.

B. Johnsonas staiga suprato, kad „Brexit“ sėkmė yra jo pabaigos politikoje pradžia. Jei jis atsisako tapti torių lyderiu, politikoje jam viskas baigta. Bet jei jis bus išrinktas torių lyderiu, tai irgi viskas baigta. Jis taps atpirkimo ožiu už viską, ką davė „Brexit“ – svaro nuosmukį, akcijų rinkos čiuožimą žemyn ir net tai, kad dalis anglų tik po referendumo suprato, už ką jie čia balsavo.

Panašu, kad „Brexit“ įkvėpėjai dabar patys nežino, ką su tuo išstojimu iš ES daryti. Tai kodėl jie tada agitavo išstoti?

Visai galimas daiktas, kad agituodami už išstojimą britų politikai buvo įsitikinę, kad anglai bus protingesni už politikus ir balsuos už pasilikimą, o, kol politikai rėkaus prieš Briuselį, į jų politinę taupyklę kapsės visų salos euroskeptikų balsai.

Makabriška versija? Bet reali. Bent jau tokią nuomonę galima susidaryti iš to, kad Londonas ne tik neskuba, bet net ir išsisukinėja nuo kuo skubesnių išstojimo derybų pagal Lisabonos sutarties 50 straipsnį.

Kita vertus, bepročių šitoje Lamanšo pusėj gal net daugiau nei toje, kuri balsavo už D. Britanijos pasitraukimą iš Europos ir dabar murma kažką apie tai, kad jiems reikia suteikti antrą šansą arba prašo palikti dosnias ES išmokas, kaip Korvalyje.

Iš vienos pusės, akivaizdžiai justi, kad Prancūzijos ir Vokietijos politikos elitas, o ypač Briuselio veikėjai, netveria noru atkeršyti D. Britanijai. Ką per tas kelias dienas po britų referendumo darė ES lyderiai? Ar jie prisiėmė bent dalį kaltės už tai, kad ES prarado antrą pagal dydį ekonomiką?

Nieko panašaus. Šešios svarbiausios ES šalys tik susitiko pasitarti. Ar ne per mažai yra 6-ios iš 28-erių, kai viena svarbiausių valstybių palieka ES? O tokios pat nuotaikos bręsta Austrijoje, Nyderlanduose, Italijoje.

Dar keisčiau yra tai, ką šis siauras ratelis siūlo ES. O jie siūlo dar didesnę federalizaciją. Kaip tik tai, nuo ko ir pabėgo britai.

Lyg uždarumo dar būtų maža, Prancūzijoje pasigirdo balsų, kad išeidami britai pasiimtų su savimi ir anglų kalbą. Tą patį netrukus pakartojo Europarlamento Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkė Danuta Hubner. Ji pareiškė, kad anglų kalba jau nebegalinti būti darbinė ES kalba.

Turbūt grįšim prie lotynų? Veikėjai, manantys turį Dievo suteiktą teisę viską ES reguliuoti, net tai, kokia kalba turėtų bendrauti likusios 27 ES valstybės, gal nė nežino, kad bendrijai priklauso Airija ir Malta. O gal mano, kad airiai vis dar kalba ne angliškai?

Kaip sako kandi lietuvių patarlė, kvailius nei sėja, nei sodina, o jie auga ir tiek. Po „Brexit“ kvailių cirkas tiek vienoje, tiek kitoje Lamanšo pusėje, panašu, tik pradeda geriausius pasirodymus.

R. Valatka