Istorijos studento Antano Terlecko laiškas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktoriui.

Brangus redaktoriau,

kartais atrodo, istorikas yra pasmerktas būti nuolatinėje schizofrenijos būsenoje, kaip prieš keletą metų rašė Liudas Jovaiša. O jei ta būsena ir ne permanentinė, tai bent cikliškai pasikartojanti, vos visuomenėje kyla didesnis šaršalas, susijęs (dažnai – tik tariamai) su istorija.

Bac – Rūta Vanagaitė prišneka nesąmonių. Taukšt – einam lupt paminklo Pet­rui Cvirkai. Pyst – einam keisti Kazio Škirpos alėjos vardo. Jablinkšt – gi dar turim paminklų Juozui Krikštaponiui. Ai, dar palaukit, turim Janonio ir Nėries vardo mokyklų. Oplia – jų vietoj pastatom ką nors kito. Sėdi istorikas ir galvoja – ką čia jums dabar pasakyt? Nežinau. Todėl viešai stengiuosi ir nesakyti. Tai gal tik Tau, redaktoriau, parašysiu, intymia forma – laišku.

Šie paminklai (plačiąja prasme) yra atminties vietos, gerai atspindinčios vyraujantį Lietuvos visuomenės santykį su istorija, kurį apibrėžčiau banalia teze – matai tai, ką nori matyti. Cvirkos atveju matome talentingą (?) lietuvių rašytoją, reikšmingą (?) mūsų kultūros dalį versus žmogų, kuris plojo per Lietuvos valstybingumo laidotuves 1940 m. Viename kampe – Škirpa, pirmasis iškėlęs trispalvę Gedimino bokšte, diplomatas, vienas pirmųjų pasipriešinimo organizatorių, kitame – naivus, pronacistinis avantiūristas ir sunkiai pakenčiamas egocentrikas. Krikštaponis – pirmasis Vyčio apygardos vadas, vienas svarbiausių partizaninio judėjimo organizatorių Rytų Lietuvoje versus policininkas, (panašu) dalyvavęs žydų žudynėse Baltarusijoje. Herojai prieš niekšus. O šių skirtingų polių sintezės nesimato.

Aš, tiesą pasakius, palikčiau paminklą Cvirkai Vilniaus centre. Palikčiau ir Škirpos alėją. Ir Krikštaponiui gal netgi palikčiau aikštę Ukmergėje. Todėl, kad šie paminklai puikiai parodo Lietuvos istorijos prieštaringumą – šalia herojų visada turėjom ir niekšų, o dažnai net ir tame pačiame asmenyje. Be to, kartais atrodo, kad niekšus reiktų prisiminti dar labiau nei herojus – bet čia jau kitam kartui. Nesame nei išrinktoji, nei pateptoji, nei šlovingiausioji tauta – esame tiesiog tauta. Su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Palikti paminklus siūlo mano vidinis istorikas, norintis kankinti visuomenę – tegul riejasi kasmet, prisiminę, kad dar ne viskas nugriauta, tegul ginčijasi, tegul bando suprasti, kas ten iš tiesų buvo.

Taip, taip, redaktoriau, žinau, sakysi: bet palauk, Antanai, o tai gal Dainius Kepenis teisus, gal pastatom paminklą ir stribams, nes jie irgi mūsų istorijos dalis? Gal ir Kapsuko nereikėjo nugriauti? Ša, redaktoriau. Tai mano laiškas, nemandagu pertraukinėti. Ir pats žinai, kad ne. Kvailų klausimų prašyčiau ne-uždavinėti.

Aš tik noriu, kad žmonės įžvelgtų prieštaringumą, kad prisimintų, eidami Škirpos alėja, pagalvotų – o kas čia tas Škirpa buvo? Kaip po paskutinio Vanagaitės skandalo, kai sulaukiau ne vienos draugų žinutės – paaiškink, kas čia, o, įdomu, o ką šiaip paskaityti šia tema reiktų? Tikrai neturiu iliuzijos, kad tai privers visuomenę skaityti, bet jeigu nuolat kylančios diskusijos bent kelis žmones privers paimti į rankas istorinę knygą, man jau užteks.

Palikti paminklus siūlo mano vidinis istorikas, norintis kankinti visuomenę – tegul riejasi kasmet, prisiminę, kad dar ne viskas nugriauta, tegul ginčijasi, tegul bando suprasti, kas ten iš tiesų buvo. Kita vertus, paminklų klausimas yra ne istorinis, o politinis, vertybinis. Jei žvelgtume politiškai, vertybiškai, nė vienas iš minėtų veikėjų nėra vertas paminklo, sveikoje visuomenėje taip neturėtų būti. Bet mes sergame, brangus redaktoriau, mums skauda, kai kažkas bando pajudinti mūsų tautos panteono viršūnes ir apačias, bando įrodyti, kad vienas ar kitas veikėjas, kuris funkcionuoja (?) kolektyvinėje atmintyje kaip herojus, iš tiesų yra niekšas.

Ir tegul skauda, mielas redaktoriau. Nes mūsų istorinės savivokos, istorinės kultūros lauko būklė yra apverktina. Stebėjau konfliktą dėl Vanagaitės būtent kaip šio lauko diagnostiką. Reakcija buvo vieninga, stipri ir aiški – už nesąmonių kalbėjimą reikia atsakyti. Ir manau, kad Vanagaitė pati dėl to labai nustebo, nes jos ligi šiol sukaupta patirtis liudijo, kad nesąmonių šnekėjimas yra be galo efektyvi taktika. Kai pasirodė Mūsiškiai – knyga, kuri irgi yra nesąmonė, mažai ką bendro turinti su tikrove, – kažkodėl tokios vieningos reakcijos nebuvo. Priešingai – visuomenės autoritetai (pavyzdžiui, Andrius Tapinas) dalyvaudavo šios knygos pristatymuose kartu su autore. Net ir po skandalo dėl Adolfo Ramanausko, ir Šarūnas Černiauskas, ir Monika Garbačiauskaitė teigė Vanagaitę iki šiol vertinę teigiamai, nes su Mūsiškiais ji paskatino diskusijas apie lietuvių dalyvavimą Holokauste. Jeigu tokia prasta knyga sugeba sukelti tokį (teigiamą) efektą, man daugiau įrodymų nereikia, kad situacija yra prasta.

Garbačiauskaitė dar metė akmenį į istorikų daržą: nemokate rašyti, o va Vanagaitė – moka. Aktuali tema, įtaigi forma ir ­– voilà – pozityvu, diskusija ir taip toliau. Kad sunku pamatyti, jog už aktualios temos ir įtaigios formos nėra jokio turinio, – tai čia jau kitas klausimas. Taip, tikrai, perskaitęs gali susimąstyti apie tragediją, bet greitai turėtum suvokti neturįs apie ką mąstyti, nes prie mąstymo apie tragedijos turinį ši knyga nė kiek neprisidėjo.

Pavyzdžių čia galima vardyti daug. Lietuviškas istorinis kinas yra dar viena, dažniausiai – bekraštė ašarų pakalnė. Vis atidedu tą momentą, kai reiks įsijungti antrą Laisvės kaina sezoną. Žinau, kad reiktų, vien dėl profesinio intereso, bet bijau pamatyti, kas vainikuoja Lietuvos valstybingumo šimtmetį, žvilgsnį į pokario istoriją kinematografijoje. Kai tik nueina manasis vidinis istorikas į kiną, išeina piktas ir nusivylęs, dūsauja – dar vienas neistorinis istorinis filmas. Sugrįžta manasis istorikas namo, paskaito, ką kiti rašo apie filmą – pasirodo, jis nuostabus! Ir vėl tas pats – aktuali tema, kokia forma, galima rodyti moksleiviams vietoj vadovėlių skaitymo... Tik kad istorinio turinio, bent kažką bendro turinčio su tikrove, ten vėl nerasi. Ir ne, aš anaiptol nesu prieš meninį istorijos interpretavimą, maloniai prašom, tik visada reikia turėti ką interpretuoti. O ten (dažniausiai) – kalbėjimas dėl kalbėjimo, apie šlovingą ir skausmingą lietuvių tautos praeitį, ritualas, kurio metu nusilenkiama smegenų pakampėje įstrigusiems vaizdiniams: partizanai – gerai, stribai – blogai, pasipriešinimas – gerai, prisitaikymas – blogai, Sąjūdis – gerai, komunistai – blogai. Vidinis istorikas piktai kramto lūpas ir spjaudosi.

Bet kita, nuo vidinio istoriko atitrūkusi sielos dalis sėdi kino salėje ir patenkinta murkia. Kaip ir tūlas žiūrovas, ji mato, kad čia kalbama apie jos ar artimųjų tiesiogiai patirtą skausmą, ir jai – gražu, nes ilgą laiką to nebuvo galima daryti, nes tai iš tiesų yra be galo svarbu. Ta sielos dalis tiesiog pasiduoda (istorinių) erogeninių zonų masažui, kuris, kad ir malonus, nelabai vertingas – nei keičia, nei kuria santykį su istorija. Arba bent neturėtų. O jeigu vis dėlto kuria – dar blogiau, nes istorinės savivokos visuomenėje labai trūksta. Tokia žiūrovo rezignacija malonumui natūrali, žmogiška. Juk smagu matyti, kad kažkur tūnanti skausmo dalis išpažįstama viešai. Ir man kartais patinka draugams pasakoti savuosius skausmus – dėl meilės, dėl artimųjų, dėl prasmės, dėl visko – įsivaizduoju esąs herojus iš Casparo Davido Friedricho paveikslų, nelaimingas romantikas, žiūrintis į pasaulio ūkanas iš aukšto. Bet kalbėdamas apie skausmą, pirmą kartą tu tiesiog išsikalbi, darydamas tai šimtąjį kartą, jau trisdešimt metų – tiesiog įstringi tame skausmo naratyve ir per jį konstruoji santykį su pasauliu. O tai jau nėra sveika.

Ir kai Tu manęs galų gale paklausi, ką gi reikia daryti ir kas tuo turėtų užsiimti, aš tik vėl užlaušiu tragiškai nusvirusias rankas ir pasakysiu: nežinau. Gal būtent to mums kartais ir pritrūksta – nutylėjimo, subtilumo, nežinojimo. Filmų, kurie neturi nei pradžios, nei pabaigos, kaip ir pati istorija, knygų, kurių pagrindiniai herojai yra ir niekšai, ir didvyriai, paminklų, kurie skirti ne šventiesiems, kaip kartais norėtųsi, o žmonėms.

Kita vertus, pokyčiai šiame lauke vyksta. Neįsivaizduoju, kad Vanagaitė į savo išsakytas mintis apie Adolfą Ramanauską-Vanagą galėjo sulaukti tokios vieningos reakcijos 1990-aisiais, 2000-aisiais, gal net 2010-aisiais. Atgimimo metais vieni iškart sakė: partizanai yra svarbiausi herojai, kovoję neįtikėtiną kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Deja, paskui partizanus ilgą laiką vilkosi sovietinis naratyvas – ar čia banditai, ar čia ramybės drumstėjai, ar čia tie, kurie žudė, nors niekas nenorėjo mirti. Prieštaros ilgą laiką nerimo, taip ir buvo neaišku – čia savi ar ne savi? Tai buvo iš dirbtinai sukonstruotos istorinės atminties atsivėrusi žaizda, dėl kurios skaudėjo. Šiandien tas (po)sovietinis naratyvas visiškai merdėja: partizanai yra tapę savais, pripažįstama, kad jie turėtų tapti (o gal po truputį ir tampa) šios, 1990 m. atsikūrusios, Lietuvos idėjiniu pamatu. O už pamatų ardymą ir reakcija atitinkama. Turime ir nebanalių, vertingų pavyzdžių, kaip kalbėti šia tema – ko gero, pribrendo laikas perleisti Mariaus Ivaškevičiaus Žalius. Tegul jis ir persistengė, mano manymu, pernelyg bandydamas priartinti personažus prie konkrečių istorinių asmenybių, tačiau Žali yra geriausia, ką turime. Ne banalus erogeninių zonų masažas, o sudėtingas pasakojimas – tai, ko žiauriai trūksta mūsų istorinės kultūros laukui.

Nors mokytis kalbėti ir toliau reikia – tai vis dar išlieka labai sudėtinga. Dar trūksta suvokimo, kad siūlymas demontuoti paminklą Krikštaponiui anaiptol nėra ginkluotojo pogrindžio diskreditavimas ar puolimas, tai net ne žvilgsnis į Krikštaponį – tai žvilgsnis į mus pačius.

Tad gal tegul mums dar kiek paskausta, brangus redaktoriau. Gal tas skausmas, gal tos diskusijos vis dėlto duoda naudos, gal jos keičia visuomenės santykį su istorija. Gal kada nors tie paminklai, gatvių vardai supus ir nukris savaime, o kartu išnyks ir schizofrenija tarp manęs-istoriko ir manęs-piliečio. O kol kas tebūnie tai žaizdos, kurias krapštydami galėsime geriau pažinti save.

Bet čia tik tarp mūsų.

Vilnius, 2017 m. lapkričio 16 d.

Antanas Terleckas