Juozo Grušo „Karjeristų“ personažas Murza, rašydamas propagandinio pobūdžio knygą apie Vilniaus krašto problemą, kurioje visa kaltė verčiama politiniams oponentams, teigė, jog Vilniaus krašto siužetas – itin patogus demagogijai ir politinėms manipuliacijoms. „Vilnius – tai tokia idėja, kuri gyva visoje lietuvių tautoje (...) Vilnius – tai galbūt šiuo metu didžiausias ir švenčiausias visos lietuvių tautos troškimas. O tokiomis didelėmis idėjomis galima daug laimėti. Jas reikia, tarp mūsų kalbant, monopolizuoti. Pasakyčiau, tokiomis idėjomis reikia net kiek paspekuliuoti... Reikia įtikinti tautą, kad tik mes kovojame dėl Vilniaus, o kitos partijos Vilnių prarado, pardavė... Tai, žinoma, kiek demagogiška, bet visur politikoje taip buvo ir bus.“

Šiandien kalbos apie Vilniaus kraštą gal ir nesukeltų tokių audrų kaip Murzos gyventu tarpukariu, tačiau atsirado kitų siužetų, kuriais manipuliuojama. Labai paprasta atsistoti ant statinės ir pasakoti apie žuvusius partizanus, vis iškeliant ranką į dangų ir su ašara Dievo aky klausti: „Lietuva, ką tu veiki?“ Lengva kalbėti apie tai, kad Lietuva stovi ant bedugnės krašto, kad išblėso dar vienu mitu tapusi Sąjūdžio dvasia. Begalviai marginalai taip diskreditavo sąvokas „tauta“, „patriotizmas“, kad kartais net nejauku jas vartoti. O kalbėti apie svarbiausius istorinius siužetus visuomenei nebanaliai, be verksmų ir prakeikimų, sugeba tik nedaugelis. Vieni iš tokių – „Trakinių partizanai“.

Jau seniai tradiciniu tapęs tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis Trakinių kaime, Didžiosios Kovos apygardoje, yra, ko gero, sėkmingiausias istorinę atmintį aktualizuojantis renginys Lietuvoje. Apie konkretų šių metų pavidalą spaudoje jau rašyta, tad norėtųsi tik išskirti keletą aspektų, paverčiančių šį renginį unikaliu.

Neatsitiktinai miniu, kad sąskrydis įvyko Didžiosios kovos apygardoje, o ne Kurklių seniūnijoje ar Anykščių rajone. Šiame renginyje istorinės sąvokos sudabartinamos ir atgauna buvusį aktualumą. XXI a. partizanai – taip į renginio dalyvius kreipiasi organizatoriai – į Trakinius turi patekti perbridę Virintos upę. Atrodytų – anoks čia malonumas – šlapti kojas rugsėjo mėnesį, lyjant lietui ir pučiant žvarbokam vėjui. Tačiau vos įbridęs prisimeni, kaip Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašė, koks vargas partizanams buvo sušlapti kojas – ištisas dienas, net savaites taip ir nepavykdavo jų išdžiovinti. O kaip partizanui sušilti šlapiomis kojomis... Čia pat pagalvoji, kad veikiausiai ne kartą per Virintą, gal net toje pačioje vietoje, kaip ir tu, kėlėsi Trakiniuose žuvę Aro būrio partizanai. Perbridęs upelį nusipurtai šaltuką ir pasieki renginio vietą.

Kita, atrodytų nereikšminga, tačiau taip pat labai svarbi detalė – kiekvienas renginio dalyvis turi susigalvoti slapyvardį. Partizanams slapyvardis tapdavo naujuoju Krikšto vardu, jų tapatybės dalimi. Slapyvardžio pasirinkimas leidžia Trakinių lankytojams suformuoti dar vieną autentišką giją su istorija: vieni pasirenka slapyvardžius, pagerbdami labiausiai imponuojančius partizanus, kiti – artimuosius, žuvusius partizanų gretose, treti – bando sutalpinti savo asmenybę į tą vieną žodelį.

Gal kiek paradoksalu, tačiau apie partizanų istoriją Trakiniuose šįkart buvo kalbama nedaug. Tai nė kiek nepakenkė renginio kokybei ar idėjai, galbūt – netgi pavertė renginį dar labiau pilietišku. Visa Lietuvos pokario patirtis renginyje buvo sujungta į bendrą liniją, kuri tebėra brėžiama ir šiandien. Tradiciškai renginys prasidėjo nuo partizanų pagerbimo ceremonijos, vėliau diskutuota apie sovietinius elgesio modelius ir jų (ne)funkcionavimą XXI a. Daug kalbėta ir apie tremtinius bei „Misiją Sibiras“, diskutuojant apie situaciją Ukrainoje buvo prisimintas ir Lietuvos kelias po Nepriklausomybės atkūrimo. Renginio organizatoriai įrodė, jog nebūtina kalbėti apie ginkluotąją kovą pokariu, kad aplink tvyrotų partizaniška nuotaika. Džiugu ir tai, kad Trakiniuose susirinko itin skirtingi žmonės: nuo mažamečių vaikų, kuriems buvo suorganizuotas ir partizaniškas darželis, iki garbaus amžiaus senjorų.

Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis Trakiniuose yra šventė tikrąja to žodžio prasme. Šventė, kurią organizatoriams kasmet surengti tikrai nėra lengva, tačiau nuovargiui, pykčiams ir verkšlenimams Trakiniuose vietos nebuvo. Šventė, kurioje istorija tampa gyvu pilietiškumo ir ryšio su tėvyne pamatu. Šventė, kurioje šių dienų Murzos – niekam neįdomūs ir neegzistuoja. Belieka padėkoti už renginį ir palinkėti tik vieno – augti.