Yra toks mūsų laidose rečiau minimas amerikiečių politikos žurnalas „National Interest“, propaguojantis mintį, kad niekas taip efektyviai nepasitarnauja Amerikos interesams kaip užsienio politika, paprastai vadinama realizmu ir siejama su tokiais valstybės vyrais kaip Benjaminas Disraelis, Otto von Bismarckas ir Henry Kissingeris.

Šį žurnalą 1985 m. įkūrė Irvingas Kristolas ir Owenas Harries. Iš pradžių žurnalas atstovavo neokonservatoriams, tačiau ilgainiui nuo jų atsitolino, piktindamasis, jog „liberalieji ereliai ir neokonservatoriai bando  užgniaužti debatus argumentu, kad apdairumas naudojant Amerikos jėgą užsienyje yra neprotingas.

Žodžiu, jie mėgina diskredituoti realizmą kaip amerikiečių idealizmui prieštaraujančią, myriop pasmerktą doktriną“.

Bet tai, pasak žurnalo leidėjų, „pasirodė katastrofiška. Po to, kai George‘o Busho vyriausybė Irake nesurado masinio naikinimo ginklų, tapo visiškai aišku, jog debatų Vašingtone trūkumas – tik dalis didesnio nesugebėjimo užsienio politikos srityje, būtent, atsisakymo įvertinti pasekmes, galinčias kilti iš beatodairiško galios priemonių taikymo užjūriuose.

Refleksyvus diplomatijos pakeitimas karine jėga, pasiekiamų tikslų išmainymas į žvanginimo ginklais retoriką ne sustiprino, o dramatiškai susilpnino Jungtinių Amerikos Valstijų pozicijas skersai išilgai pasaulio.

Bet šiandien, kai Rusija, Kinija, Iranas nusistato savo pačių tikrus ar tariamus nacionalinius interesus ir jais vadovaujasi, Vašingtonas turi pamėginti tas valstybes suprasti taip, kaip jos supranta save.

Štai kodėl ir reikia sugrįžti prie realizmo.

Tai, ko mums pristigo per pastaruosius dešimtmečius, yra pakankamas suvokimas, kad šalys viena nuo kitos priklauso, kad absoliutaus jų suverenumo jau nebėra, kad jėgos naudojimas dažniausiai nenaudingas“, – rašo žurnalo „National Interest“ leidėjai.

Jie teigia „sieksiantys skatinti naujo užsienio politikos konsensuso susikūrimą per civilizuotus, apsišvietusius debatus ir šitaip pasitarnauti Amerikos platesniems nacionaliniams interesams“.

Vienas tokio pilietiškus debatus skatinančio straipsnio pavyzdys yra štai toks.

„Kurių galų Rusijai reikėtų pulti Baltijos valstybes?“, – klausia Cato instituto vyresnysis mokslo darbuotojas ir buvęs prezidento Ronaldo Reagano specialusis patarėjas Dougas Bandowas, knygos „Amerikos naujoji globalinė imperija“ autorius.

Jis skundžiasi, kad „nors trys Baltijos šalys nepavargsta teigti, kad junta didelę grėsmę, jos pačios vis dėlto išleidžia mažai pinigų savo gynybai.

Taip, niekas nemano, kad Baltijos valstybės pajėgtų įveikti savo didžiąją kaimynę realiame visų lygių  kare.

Tačiau jeigu jos tikrai įsitikinusios esančios dideliame pavojuje, jos turėtų iš paskutiniųjų leisti pinigus tam, kad sukurtų ginkluotąsias pajėgas, sugebančias bet kokiam užpuolikui sukelti rimtų skausmų.

Juk buvimas kariškai nepasirengusiems yra pats geriausias kvietimas rusams atakuoti“, – teigia D. Bandowas.

„Kita vertus, – tęsia jis, – šis būgštavimas dėl rusų avantiūrizmo neleidžia blaiviai įžvelgti tikrųjų Maskvos interesų ir ambicijų. Taip, Vladimiras Putinas – bjaurus tipelis, brutalus namie ir užsieny.

Tačiau jis, rodos, gerai reprezentuoja didžiumą savo šalies jėgos elito. Rusijoje  mažai pritarimo vakarietiško stiliaus liberalizmui. Nuversk V. Putiną ir sukelsi tokį tvaną, kuriame nieko gražaus nematysi.

Putino elgesys blogas, tačiau jis smarkiai negresia nei Amerikai, nei „senajai“ Europai, nei daugumai Rusijos kaimynų. Putinas elgiasi kaip tradicinis caras, ne kaip naujai atgimęs Josifas Stalinas ar Adolfas Hitleris.

Putinas Maskvą grąžino į Rusijos imperijos, ne Tarybų Sąjungos laikus. Jo valdžia nesuinteresuota ideologiniu karu, nesiekia principinio konflikto su Vakarais.

Greičiau Maskva nori, kad būtų gerbiamas jos statusas, apsaugomos jos sienos, atsižvelgiama į jos interesus. Šių tikslų siekdamas, Putinas yra praktiškas ir apskaičiuojantis, nors kartais gal ir neprotingas bei  trumparegiškas – ir, žinoma, jis visiškai nepaiso nuostolių, kuriuos patiria kiti“.

Toliau aiškindamas, kodėl Rusijai nėra reikalo pulti Baltijos valstybių, D. Bandowas taria, kad „Pabaltijyje gyvenantys rusai nerodo didelio noro sugrįžti į motinos Rusijos glėbį.

Jiems geriau kultūrinis ryšys negu politinis prisijungimas, todėl Pabaltijo šalių rusų atžvilgiu netinka tos destabilizavimo taktikos, kurias Rusija taiko prieš Ukrainą.

Tai ką gi Rusija laimėtų, jeigu ginklu užpultų Baltijos šalis, kuriose gyvena atkakli nerusų dauguma? Ogi galimą laikiną dar didesnį nacionalizmo siūbtelėjimą pačioje Rusijoje ir tikėtiną, tačiau trumpalaikę pergalę prieš Vakarus.

Tačiau kaina Rusijai būtų didesnė. Baltijos šalių užėmimas tikriausiai paskatintų jų žmones bėgti ir sukeltų ūkio kolapsą. O pradėti karą be įtikinamo preteksto, koks buvo Gruzijoje ir Ukrainoje, gali Rusijoje sukelti žmonių pyktį dėl atsako, kuris neišvengiamai ateis.

Maskva tikrai suardys ekonominius ir politinius santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Europa ir turbūt prisišauks įprastinį karą, kurį pralaimės, su NATO. Dar baisiau būtų galimo branduolinio konflikto, ar tai sąmoningai, ar tai netyčia sukelto, perspektyva.

Rusija jau sunaikino Europos taikią pusiausvyrą, tačiau visa Putino prezidentavimo ligi šiol realybė kalba prieš hipotezę, kad jis leisis į  patrakėlišką karą be jokios racionalios priežasties prieš Baltijos valstybes.

Žinoma, šios turėtų imtis žygių sumažinti kad ir minimalias tokio karo galimybes. Tačiau Vašingtonas neturėtų vykdyti keletą milijardų dolerių kainuosiančio NATO pajėgų Pabaltijyje stiprinimo, kuris kaip tik sukurtų tą įsivaizduojamą pavojų Rusijai, kurio dabar nėra.

Ar NATO galėtų pralaimėti karą dėl Pabaltijo? Kaip korporacijos „RAND“ analitikai įspėjo: taip, galėtų, bent trumpalaikėje perspektyvoje. Tačiau NATO sąjungininkai galėtų nugalėti Rusiją, jeigu jie ryžtųsi leistis į Trečiąjį pasaulinį karą.

Bet toks žingsnis Vašingtonui būtų  daugiau negu kvailas. Tai dar viena priežastis, kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų liautis dalijusi gynybos pažadus, kurie tarnauja kitų šalių nei Amerika interesams.

Bet jeigu europiečiai, priešingai, pasiryžę šitaip įsipareigoti, tai jie ir turėtų ruoštis savo pačių gynybai“, – baigė savo straipsnį žurnale „National Interest“ buvęs Ronaldo Reagano patarėjas D. Bandowas.

Kitaip sakant, jis teigia, kad Rusijai būtų neprotinga pradėti karą prieš Baltijos valstybes, todėl ji tikriausiai tokio ir nepradės, tačiau gintis pirmiausia turėtų jos pačios, nepasikliaudamos vien NATO parama, o tai jos daro nepakankamai.

Panašiai tame pačiame žurnale pasisakė ir kongresmenas Danas Rohrabacheris, respublikonas iš Kalifornijos, dabar pirmininkaujantis Atstovų Rūmų Europos, Eurazijos ir naujai bręstančių pavojų pakomitečiui.

Jis „karą kurstančia nesąmone“ pavadino Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos ministro Ashtono Carterio ir Nacionalinės žvalgybos direktoriaus Jameso Clapperio teiginį, kad „Rusija sudaro didesnę grėsmę Jungtinių Valstijų saugumui nei „Islamo valstybė“, nes, girdi, reikia tik pasižiūrėti į Rusijos karinius veiksmus nuo Ukrainos ligi Sirijos“.

O pasak kongresmano D. Rohrabacherio, „Islamo valstybė“ šiandien žudo daugiau žmonių ir grasina didesniam jų skaičiui negu Rusija.

Taigi šių amerikiečių „realistų“ požiūriu, politinis realizmas Rusijai diktuoja  nepulti Baltijos valstybių, o Amerikai – nesteigti jose bazių, tik  skatinti jas dar labiau rūpintis savo pačių gynyba.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

M. Drunga