Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie politinio gyvūno dresiravimą

Mokykloje buvo toks dalykas kaip pilietinis ugdymas. Paskaitydavome ten apie visokias valdymo formas, išmokdavome apibrėžimus. Dar tekdavo paskaityti apie svarbiausius Vakarų pasaulio politinei minčiai mąstytojus, taip ir neprisiliečiant prie jų originalių tekstų, nors kontroliniuose privalėjai apsimesti, kad žinai ir supranti, apie ką jie mintijo. Mokėdavome pilietiškumo apibrėžimą, tačiau be gilesnio pilietiškumo patyrimo.

Kaipgi pilietiškumas reikšdavosi ne pamokoje, o mokyklos, tiksliau – klasės kasdienybėje? Taip, kartą per metus vykdavo rinkimai, kai būdavo paskiriamas klasės seniūnas ar seniūnė. Dabar jau gerai nepamenu, kokias konkrečiai funkcijas jis turėdavo atlikti, tačiau tai daugiausia apsiribojo administracinėmis-biurokratinėmis funkcijomis: lankomumo tikrinimas, tvarkos klasėje palaikymas ir pan. Žodžiu, seniūnas buvo tarsi auklėtojos parankinis, tad vyresnėse klasėse bet kuris noras taikytis į šią poziciją jau buvo numiręs, nes viskas, ką gauni – tik rūpinimasis įvairiais mažareikšmiais, tačiau laiko suryjančiais dalykais.

Na, o tikrasis pilietiškumas? Jį geriausiai iliustruoja viena diskusija, kurios metu sprendėme, kur vykti į ekskursiją. Skambėjo įvairiausių pasiūlymų, kol galiausiai savo žodį tarė ir auklėtoja: „Kauno muzikiniame teatre bus rodoma įdomi operetė. Siūlau vykti ten.“ Kur jau mums tos operetės – nuobodu. Visas beįsisiūbuojančias diskusijas auklėtoja nutildė vienu sakiniu: „Nenorite, tai ir nevažiuosime niekur.“ Štai ir visas pasirinkimas, štai ir visos diskusijos. Triumfuoja galia primesti, laimi pasirinkimas iš vieno varianto – viskas arba nieko.

Su panašia situacija susidūriau jau ir pats, dirbdamas mokytoju. Tada mokyklos direktorė nugesino kelionę į Berlyną organizuoti norėjusius mokinius. Per maži, per kvaili, pernelyg neatsakingi, pernelyg daug norintys – štai tokia argumentacija skambėjo iš josios lūpų. Kitaip tariant, slėpkitės jūs su visomis savo iniciatyvomis. Ir šiuo atveju, ir tada, kai dar buvau mokinys, labai aiškiai jutau transliuojamą žinią: „Mes, mokytojai, vadovai, žinome geriau nei jūs patys, ko jūs turite norėti, kas yra geriau jums patiems.“

Šios mokyklinės patirtys, manding, puikiai iliustruoja tai, kaip Lietuvoje yra dresiruojamas politinis gyvūnas. Lengvai išmokstame apibrėžimus, ką reiškia demokratija, kas per dalykas yra pilietiškumas, kokios yra pagrindinės mūsų kaip piliečių teisės. Tačiau dažnai tai lieka tik paviršiumi be realaus turinio, nes nagrinėjant šiandienos politinį diskursą garsiausiai skamba ne tie, kurie skatintų piliečius burtis, veikti, spręsti, kurie akcentuotų įgalinimą, paskatų sukūrimą, o tie, kurių kalboje girdime akcentuojamus draudimus, reguliavimą, nuobaudas.

Pilietis vėl tampa mokyklos suole sėdinčiu mokinuku, kuris raginamas mokytis apibrėžimus ir giriamas už teisingus atsakymus, tačiau jis neskatinamas realiai pačiupinėti tų apibrėžimų turinį. Didelė dalis visuomenės į valdančiuosius žvelgia kaip į kokį klasės auklėtoją, kuris turi teisę ir pareigą drausti, bausti, suorganizuoti kažką privalomo, nurodyti, kaip dera rengtis, o jiems tik belieka paklusti tik paburbant kur privačiame ratelyje, „Facebook“ postuose ar kokio internetinio dienraščio komentarų skiltyje.

Būtų galima sakyti, kad nedera demokratiškai rinktų politinių lyderių lyginti su klasės auklėtojais. Tačiau galima mąstyti ir kitaip. Politinis gyvūnas dresuoti pradedamas nuo mažumės. Įgijęs teisę balsuoti, jis elgiasi pagal jau susiformavusius įgūdžius. O formuojami jie tiek šeimoje, tiek mokykloje. Tad būtų labai pravartu labiau rūpintis tuo, kokį pilietį rengia mokyklos, kad ten praleistas laikas neapsiribotų vien tik apibrėžimų kalimu, dalyvavimu parodomosiose akcijose ar projektiniu atidirbinėjimu per visokias „savaites be patyčių“, o taptų tikra iniciatyvos, atsakomybės, solidarumo, rūpestingumo mokykla.

Dabar, deja, regime, kad mūsų valdantieji labai primena autoritarinės dvasios persmelktos mokyklos auklytes. Ir jie tą daro sąmoningai suvokdami, koks pilietis ten formuojamas. O gal didžiausia problema yra tiesiog tai, kad mes ugdymą vis dar painiojame su dresavimu?

Rekomenduojami video