Jei šiemet nebūtų Valstybės atkūrimo šimtmečio, jį reikėtų išgalvoti. Arba reikėtų išgalvoti kokį nors kitą renginį, kuriame galėtų išsilieti ir nors kiek aprimti šalyje, ar bent tam tikruose visuomenės sluoksniuose, susitvenkęs patriotinis įkarštis, o pastarajam atslūgus galima būtų grįžti prie kasdienio gyvenimo ir jį gyventi nesibijant atsidaryti šaldytuvo, nes, ką gali žinoti, gal ir jame jau vyksta koks nors patriotinis vyksmas.

Nes pastarųjų keleto metų demonstratyvios meilės tautai ir Tėvynei pakilimas darosi vis sunkiau pakeliamas. Kaip ir dauguma fasadinių dalykų. Perspaustų, bet, tiesą sakant, fasadinių. Toks tad paradoksas.

Ar po tokios įžangos jau spėjote apkaltinti mane nepatriotiškumu? Jei taip – sveikinu! Veikiausiai jūs tikrai ne vienas ar ne viena. Turbūt ir ne dviese. Bet kažin, kokio dydžio jūsų kompanija? Manote, kad nemaža? Gal ir būtų nemaža, gal būtų net labai didelė, jei šalyje jau kelinti metai nevyktų savotiškas konkursas „Kas tikrasis patriotas?!“. Būtent, ne kas didesnis, o kas tikrasis.

Štai vienas tikrųjų patriotų būrelis, susibūręs aplink vieną senai nebe mokslininką, o pamokslininką profesorių, mano, kad to profesoriaus akademinės karjeros vingiai yra Lietuvos Respublikos pabaigos pradžia. Nei daugiau, nei mažiau! Todėl apie tai reikia būtinai kalbėti kuo garsiau, kad žmonės Skuode ir Visagine susižinotų, kokius atseit gyvybiškai svarbius Lietuvai kursus tas profesorius skaito dešimčiai, na, gal dvidešimčiai Vilniaus universiteto studentų. Baikit, nemanau – nepritaria jiems kitas visuomenės veikėjas – patriotizmas, tai kai esi už konstruktyvų humorą ir prieš patyčias bei žmonių menkinimą, bet progai pasitaikius nevengi jų pavadini skudurais ir bebrais. Ūsuotais bebrais. Bebrai, aišku, blogai, bet konstruktyvaus humoro nepakanka, – nesutinka su visuomenės veikėju ir jo sekėjais viena jaunųjų partiečių lyga, – svarbu mąstyti valstybiškai ir laiku įsisegti kokią nors gėlytę ar panašiai... Jūs ką, rėkia pasipiktinę profesoriaus gerbėjai, gėlytė – tai simbolis masonų, kurie griauną Lietuvą!

Ir taip be galo. Niekas, nei švietimas, nei kultūra, nei socialinė nelygybė, nei sveikatos apsauga nekėlė šalyje tiek aistrų, kiek patriotizmas. Šitą patriotizmo įkarštį kursto geopolitinė situacija ir nutikimai artimajame užsienyje, ne per seniausi istoriniai įvykiai bei asmenybės, suvaidinusios juose vienokį ar kitokį vaidmenį, paminklų statymo ar griovimo projektai ir, suprantama, pats Šimtmetis.

Visus tuos sukarikatūrintus pavyzdžius suminėjau todėl, kad jie, mano galva, puikiai iliustruoja pastaruoju metu įsitvirtinantį patriotizmo principą. Štai tarptautinių žodžių žodynas patriotizmą apibūdina kaip „tėvynės meilę, atsidavimą savo tautai.“ Galima ginčytis su tokiu apibrėžimu - atsidavimą tautai turbūt geriau vadinti nacionalizmu, bet bala nematė. Šiuo atveju svarbu tai, kad žodyno apibrėžimas yra labai jau abstraktus. O patriotizmo išpažinimai, su kuriais susiduriu kone kasdien, yra ganėtinai konkretūs. Juose patriotizmas yra tai, kaip šalį moko mylėti kieno nors sekamas intelektualinis ar net dvasinis autoritetas, toks patriotizmo guru. Visi kiti, net ir tie, kurie deklaruoja karštą patriotizmą, bet myli šalį ne taip, yra Penktoji kolona, Kremliaus troliai, vatnikai, koloradai, liberastai (patinkantį atsakymą pasirinkite patys, trūkstamą – pridėkite). Trumpai tariant, kone kiekviena save patriotais vadinančiųjų grupė yra linkusi patriotizmą monopolizuoti: kas ne su mumis, tas prieš mus. O mes, aišku, esame Lietuva. Ta tikroji. Vienintelė tikroji.

Tarybinės eros pabaigoje kažkuri „visasąjunginė“ televizija transliavo vaikų sportinių žaidynių „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ atitikmenį, sukurtą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Jis vadinosi Mach mit, mach`s nach, mach`s besser! Lietuviškai būtų Daryk su mumis, daryk kaip mes, daryk geriau už mus! Toks galėtų būti pats plačiausias nūdienio lietuviško patriotizmo apibrėžimas, ir teigiama, ir neigiama jo versijos. Šitame sakinyje sutelpa ne tik jo esmė, bet ir baisiausias košmaras. Daryk su mumis, daryk kaip mes, nes mūsų vadas mums nurodė, kaip viskas iš tikrųjų yra, todėl mes žinome, kaip tą Tėvynę mylėti. Bet daryk geriau už mus – juk tai neįmanoma! Nes jei tartume, kad kažkas gali mylėti Lietuvą geriau nei mes, tai tuo pačiu reikštų pripažinimą, kad mes mylime ne pakankamai gerai. O to būti negali, nes juk mūsų vadas ir nustatė tą meilės ir patriotizmo etaloną...

Gi faktiškai patriotizmas tikrųjų patriotų grupėms virto tuo, ką komunikacijos tyrėjai Paulis Lazarsfeldas ir Robertas Mertonas prieš gerą pusšimtį metų pavadino narkotizuojančia disfunkcija. Jiedu kalbėjo apie fenomeną pastebėtą tiriant žiniasklaidos vartotojus – pasižiūrėję kokią nors politinę TV laidą žmonės jausdavosi patys sudalyvavę politikoje, reportažas apie demonstraciją atstodavo dalyvavimą pačioje demonstracijoje.

Kažkas panašaus vyksta ir tikrojo patrioto sąmonėje – paklausiau autoriteto ir jam pritariau, išpažinau savo patriotizmą garsiai ir išsikėliau deramą simbolį savo socialinio tinklo paskyroje. Ir viskas. Ir jau turiu ką atsakyti, kai man sako: neklausk, ką tau padarė šalis, klausk, ką tu jai padarei. O visi kas to nepadarė – nepatriotai, net jei šalis savo kasdienį gyvenimą gyvena ne mano trispalvėje nuotraukoje, žaismingose laisvės pramogose ar tiražuojamose apokaliptinėse deklaracijose, o jų dorai atliekamose kasdienėse pareigose.

Suprantu, kad artėjančių švenčių proga šlovinti kasdienybę yra prastas tonas. Juk bent jau per šventes reiktų sugebėti nuo jos atsiplėšti. Tad pabandysiu pakiliau: linkiu, kad ateinančiame šimtmetyje patriotizmą demonopolizuotume, ar net privatizuotume! Paverstume jį ne monopolin linkusių grupių nuosavybe, bet privačiu dalyku. Kad šalis ir jos egzistavimo ypatybės taptų kiekvieno asmeniniu reikalu, tokiu pat artimu ir intymiu kaip tarpasmeniniai santykiai, kaip individualūs pomėgiai ir prioritetai. Kad rūpestis šalimi virstų rūpesčio asmenine laime dalimi, integralia ir kitaip net nematoma. Ir nesvarbu, kad galbūt tuomet nebus nė vieno tikro patrioto, darančio tai, ko iš tokio asmens tikimasi. Ir nesvarbu, kad tuomet atrodys, kad šaliai išties atėjo paskutinioji, o jos gelbėti, atrodytų, išties nėra kam. Bet labai gali būti, kad būtent taip asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis.

K. Kirtiklis

Filosofo Kęsto Kirtiklio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.