Viešojoje erdvėje vis pasigirsta kaltinimų nejautrumu konkretiems žmonėms ar tam tikroms grupėms – ypač daug tokių jautrumo dėl nejautrumo „dūrių“ tenka jaunimui. Man labiau panašu, kad jauni žmonės jautrūs (tas matoma socialiniuose projektuose) – tik gana retai būna pakankamai saugūs, kad galėtų savo jautrumą reikšti. Kita vertus – jaunimas elgesio modelius perima iš suaugusiųjų – tada tiesiog jie atspindi tą tikrovę, kurioje auga.

Kalbant ne tik apie jaunimą – tikrai panašu, kad jautrumo pertekliaus nėra. Ne jautrumo sau (perdėto susirūpinimo savimi), o kitam – plinta kažkokia nejautra. Gal dėl to, kad jautrumas dažnai tapatinamas su silpnumu, pažeidžiamumu – laikomas kone yda. Nejautrumas tampa privalumu – gebėjimu nereaguoti į kito skausmą, siekti tikslo nepaisant aplinkybių, lipti per galvas ir t. t. esant reikalui, gydytojai taiko fizinę nejautrą – kad galėtų atlikti reikiamas procedūras. Mes gi prisitaikėm jausmų nejautrą – gebėjimą nejausti, užsimerkti, gyventi sterilų gyvenimą. Ir dar vaikus to mokom kaip gero dalyko – kiek tėvų neleidžia savo vaikams objektyviose situacijose liūdėti, verkti, kentėti, gedėti – vaiko liūdesį priima kaip asmeninį įžeidimą, jog jie blogi tėvai – mat negali sukurti savo vaikui 100-procentinės laimės visam laikui...

Piktinamasi, kai jaunimas socialiniuose tinkluose platina nejautrius pokštus apie nelaimes, smurtą, neapykantą... o kur jiems išmokti, kaip jautriai reaguoti? Iš suaugusiųjų dažniausiai gali išmokti smurto, pavojaus, grėsmės akivaizdoje plūsti kaltuosius, reikalauti jų galvų (ar tiesiogiai, ar perkeltine prasme), tyčiotis iš klystančio ir pažeidžiamo – tai šitą pamoką daugelis išmoko labai gerai. Bet sukrėtimų akivaizdoje siaubą vis tiek patiria ir turi jį kažkaip išreikšti – tai ir išreiškia dažniausiai neadekvačiai. Nes daugelis šalia neturi saugių suaugusiųjų, kurie padėtų suprasti, kaip reaguoti, kurie nevertintų jų sunkumų kaip nereikšmingų, nenurašytų paauglystei, kurie klausytųsi, ką jaučia ir kodėl tai yra taip baisu.

Jaunimo stovykloje merginai dalinantis apie persekiojantį norą mirti, vaikinas staiga pratrūko kaltinimais – kad visi, kurie galvoja apie mirtį arba ją pasirenka yra egoistai (jo tokia patirtis). Paskui jis manęs klausė, kodėl jį, tokį stuobrį, bendruomenė myli – priima jo nejautrumą, išsišokimus, spaudimą kitiems. Todėl, kad yra jautrūs – kad gali priimti ir mylėti jį su jo skausmu, klaidomis, netobulu buvimu... Dėl jautrumo gali nereikalauti rezultato, nespausti, nekaltinti, nesityčioti, neatmesti – gali mylėti.

Daug riekia dirbti su jaunimu, kol išdrįsta leisti sau jausti jausmus – nebijo jaudintis dėl svarbių dalykų, būti pažeidžiami. Man vaikinas pasakojo, kad labai sunku gyventi, kai esi jautrus – patiri daug spaudimo iš aplinkinių „būti kaip visi“. Žmonės labai susijaudina, kai pamato kažkieno daromą gerą darbą (pvz., jo įrašą socialiniuose tinkluose) – mat jau labai neįprasta jautriai reaguoti į kito žmogaus poreikius. Paskutinį kartą močiutė apsiverkė parduotuvėje, kai paklausiau, ar galiu padėti nulipti laiptais (poreikis buvo akivaizdus) – tada jau mane ištiko šokas – kad žmogui šokas, jog kažkas tiesiog reaguoja į jo poreikius ir gali padėti.

Jėzus buvo labai jautrus. Buvo toks tvirtas, kad galėjo būti švelnus ir jautrus. Jautrus iki galo, iki kraštutinumo, iki kryžiaus pasirinkimo – dėl mūsų poreikio. Kad iš Jo Kryžiaus turėtume tvirtimumą ir galėtume būti jautrūs – ir kiti galėtų Jį pažinti per mūsų jautrumą.

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF