Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie karą, šprotus, haubicas ir žaliai papuoštus balkonus

Vieną vasario vakarą iš turbūt vieno apolitiškiausių savo aplinkos žmonių gaunu SMS su klausimu: „Ar vyksta karas Lietuvoje?“ Paaiškėjo, kad nuolat savo aplinkoje girdi, jog artėja karas, o naktį lyg tyčia pasitaikė nugirsti kažką panašaus į šūvius.

Tai gali atrodyti anekdotas. Tačiau iš tikrųjų mes gyvename gana militarizuotoje visuomenėje, kur kalbos apie karą tampa labai dažnos. Tuo labiau kad patys dažnai šį terminą vartojame, kalbame apie informacinį karą, leidžiame knygas, kaip elgtis, jeigu konfliktas kiltų. „Jeigu nori taikos, ruoškis karui֧“, – pasakytumėte. Taip, tačiau tai, kad daug kalbama apie grėsmės, daug diskutuojama apie ginkluotę (kartais iš savo feisbuko srauto sprendžiu, jog ginkluotės ekspertų skaičius Lietuvoje yra didesnis negu krepšinio), metodus, dar nereiškia, kad esame gerai pasirengę gynybai. Galiausiai, kai labai daug girdime apie karą, grėsmes, tai, kad jau kariaujame tik informaciniame lauke, pratina mus prie karo diskurso. Jeigu, neduok Dieve, prasidėtų realūs jau nebe informacinio karo veiksmai, ar eiliniai žmonės, nuolat maitinami grėsmės retorika, pajėgs suvokti, kad tai jau iš tikrųjų kažkas rimto, realaus ir nebe informacinio, o tikro karinio vyksta? Dabartinis kalbėjimas, kuris tikrai ne visais atvejais yra arčiau tiesos negu paranojos, atbukina visuomenę ir nėra keista, kad galbūt ne visiems tampa aišku, ar dabar mūsų šalis kariauja, ar ne.

Dar viena Pandoros skrynia yra mėginimai liberalizuoti ginkluotės įsigijimo tvarką, kad asmenys galėtų paprasčiau gauti leidimus nešioti ginklus. Logika paprasta – pokariu partizaninis pasipriešinimas buvo veiksmingas, nes žmonės turėjo ginklų, o dabar visuomenė kone nuginkluota. Dažniausiai kalbama apie šaulius, tačiau reikia nepamiršti, jog tai organizacija, kurioje naujų narių skaičius nuolat didėja, o tai turėtų signalizuoti, kad tokiu atveju proporcingai auga ir tokių žmonių skaičius, kurių mes nenorėtume matyti ginkluotų – karštakošių, galbūt turinčių rimtų psichologinių problemų, nes organizacijos tėra visuomenės veidrodis.

Be to, kalbama apie tai, jog, didėjant islamiško ekstremizmo grėsmėms Europoje, geriau ginkluotos visuomenės lengviau užkirs kelią nusikaltimams. Audrius Bačiulis „Lietuvos žiniose“ pateikė pavyzdį apie sunkvežimių atakas – Nicoje ir Berlyne žuvusiųjų buvo dviženkliai skaičiai, o Izraelyje vos 4, nes žydų visuomenė geriau ginkluota ir užpuolikas buvo greičiau nukautas.

Visgi valstybės gyvenimas yra daugiau negu karas ar teroro išpuoliai. Ar mes iš tikrųjų norime, kad būtų daugiau ginkluotų Lietuvos piliečių? Ar daugiau ginkluotų europiečių? Teroro aktai čia tik viena iš medalio pusių. Ginkluoti asmenys kartais savo įrankius atsuka ne prieš užpuolikus, o prieš savo šeimos narius, kaip pirmadienį nutiko Gaižėnuose. Be abejo, niekas ir nekalba, kad ginklus galėtų gauti bet kas, tačiau naivu tikėtis, jog daugiau ginklų reiškia mažiau nužudymų. Juk būna ir netyčinių nužudymų – buvęs Ispanijos karalius Juanas Carlosas netyčia nušovė savo brolį, garsusis bėgikas Oscaras Pistorius – mylimąją. Tad nebūtinai didesnis ginklavimasis reikš daugiau išsaugotų gyvybių. Šis argumentas primena ciniškus JAV ginkluotės savininkų asociacijos pasisakymus po nuolat šalyje pasitaikančių žudynių mokyklose, kad sprendimas yra apginkluoti mokytojus. Ar norėtume vaikščioti po miestus, kuriuose daugelis prie diržo nešiojasi pistoletą?

Šauktinių kariuomenės sugrąžinimas taip pat didins visuomenėje skaičių žmonių, kurie žino, kaip reikia elgtis su ginklais. Sutinku, kad dėl dabartinio saugumo šauktiniai buvo neišvengiamas žingsnis, tačiau džiaugtis dėl to, jog daugėja žmonių, kurie moka valdyti ginklus, nėra ko. Jeigu sugebėtume išvengti realių karinių veiksmų, ši problema nebūtų tokia aštri, tačiau istoriškai karo veteranai yra viena labiausiai visuomenėje socialinę atskirtį patiriančių grupių, o kartu su mokėjimu valdyti ginklą tai gali būti labai pavojingas derinys ne tik filmuose, bet ir gyvenime.

Šiandien minime Lietuvos stojimo į NATO dieną. Prieš 13 metų tapome galingiausio pasaulyje gynybos aljanso dalimi. Tai užtikrina mūsų saugumą. Džiugu, kad pagaliau ėmėme skirti pakankamą finansavimą savo gynybai, ir naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas mums negalės išrašyti skolos raštelių. Ilgą laiką buvome perdėm pacifistinė valstybė, jeigu atsižvelgtume į mūsų kaimynystę. Tikėjomės, jog mus išgelbės kiti, o mes ramiai sau gyvensime per daug neinvestuodami į savo saugumą. Laikai keičiasi. Buvome prižadinti. Tačiau neturime pulti į kitą kraštutinumą ir tapti visuomene, kuri lygiai kaip 2012 m. pabaigoje, lyg tikėdamiesi pasaulio pabaigos, iš anksto kaupia konservus karui, prieš miegą skaito knygeles, ką daryti, jeigu puls, po lova laiko ginklą ir feisbuke iki pamėlynavimo ginčijasi dėl to, kokios haubicos tinkamiausios Lietuvai pagal jų technines charakteristikas. Daugeliui dabar galbūt kyla pagunda žavėtis Izraeliu, bet vargu ar jų modelis yra tobulas mūsų šaliai. Būkime pasiruošę, tačiau išlikime blaivūs. Gynybai ruoškimės veiksmais, o ne liežuviais. Ir nepamirškime būti optimistais. Nes tiek Kremlius, tiek teroristai nori, kad mes bijotume. Kremlius džiaugsis kiekviena nupirkta šprotų pakuote ir kiekvienu, kuris sako, kad vis tiek rusai per parą mus sutvarkys. Teroristai džiaugsis dėl kiekvieno, kuris atšauks savo keliones. Sprendimas – nebijoti. Taip, grėsmės abiem atvejais yra realios. Bet dėl to, kad daug Vilniaus senamiesčio ir naujamiesčio balkonų puošiami žaliai ir tokių nuolat daugėja, mes juk nekeičiame savo pasivaikščiojimo maršrutų?

Matas Baltrukevičius

Rekomenduojami video