Esu beveik įsitikinęs, kad visi jūs turite pažįstamų, kurie rytą pradeda ne nuo mankštos ir gausių pusryčių, o nuo saujos medikamentų. Ne ne, kalbu ne apie tuos vargšus kokios nors baisios lėtinės ligos kamuojamus žmonelius, kuriems gydytojo prisakyta vartoti tam tikrus vaistus iki jų dienų galo, nes kitaip jų organizmai nebegalėtų tinkamai funkcionuoti. Juos reikia užjausti ir palaikyti, ir padėti kiek galim. Čia ne apie juos.

Kalbu apie iš pažiūros sveikus vidutinio amžiaus ar netgi visai jaunus žmones, kurie patys sau įsikala, jog sveiką jų kūną reikia dar šiek tiek pagydyti. Poros rūšių vitaminai, tabletytė maisto papildų su visais mikroelementais, žuvų taukų šaukštas, valerijono lašai avansu (nes juk vis tiek per dieną kažkas sunervins), vaistai kraujo spaudimui sureguliuoti ir virškinimui pagerinti, tabletė nuo skausmo („kažko sąnarius suka“) ir desertui – piliulė nuo kokios nors ligos arba skrandžio opos, kurios galbūt ir nėra, bet o jeigu.

Kas yra įdomiausia, tai kad tie žmonės savo buityje stengiasi vengti bet kokios chemijos ir to, kas „nenatūralu“. Jie kas rytą ir dažnai kas vakarą praryja saują piliulių, skirtų visai ne toms ligoms gydyti, bet štai maistą pagal neaiškius kriterijus jie skirsto į „sveiką“ (užaugintą Lietuvoje) ir „nesveiką“ (su visokiais E ir su chemijom).

Vandenį jie dažniausiai geria tik iš filtro, nenaudoja indų ploviklio ir neperka majonezo plastikiniuose indeliuose. Visa tai jie (jos) vadina „sveika gyvensena“ ir „sveiku gyvenimo būdu“. O viso šito įsitikinimų kalno viršūnė yra tai, kad iš tiesų sunegalavę – įsiskaudus galvai, sutrikus virškinimui ar pakilus temperatūrai – išgerti įprastų vaistų dažniausiai jie atsisako. Kodėl? Ogi todėl, kad tai irgi yra „chemija“, ir jie nenori jos gerti papildomai. Geriausiu atveju negalavimai būna gydomi žolelių nuovirais ir užkalbėjimais, bet neretai tokie žmonės tik sėdi rūpesčių ir vargo perkreiptu veidu ir laukia, kol liga savaime praeis.

Ir turbūt jau nė neverta sakyti, kad šitie sveikuoliai yra patys nesveikiausi žmonės pasaulyje. Jiems nuolat skauda galvą, kamuoja miego sutrikimai ir nuolatinis silpnumas, jiems visur vaidenasi dehidratacija ir inkstų nepakankamumas, jiems visada šokinėja spaudimas ir trūksta geležies arba magnio, jie nepraleidžia nei vienos gripo epidemijos ir visada pasigauna slogą, jei tik pasitaiko proga. Ir, be abejo, jie niekada nesikreips į gydytoją, nes tie gydytojai nieko neišmano.

Nors ne, čia ne visai tiksliai pasakiau: pas gydytojus jie lankosi, ir netgi gana dažnai. Bet tik tada, kai yra sveiki ir kai trūks plyš reikia susigalvoti kokį nors naują negalavimą. O jau kai iš tiesų suserga, tai tada kam reikalingi tie gydytojai, jie net spaudimo nemoka tinkamai pamatuoti. Tada šitie ligoniai patys sau nusistato ligą iš liežuvio spalvos ir pasiskiria atitinkamą gydymą.

Nežinau kaip jums, bet aš tokių žmonių nemoku užjausti. Tebūnie man chroniškas empatijos trūkumas, bet man dažniausiai vaidenasi, kad šitiems žmonėms tiesiog trūksta dėmesio. Todėl dažniausiai į jų ligas ir nuolatinius nusiskundimus tiesiog numoju ranka.

Jeigu jie tikrai norėtų gyventi sveikiau, tai turbūt viską darytų priešingai. Mažiau rytų medikamentų, kai to nereikia, ir rimčiau žiūrėtų į gydymą tada, kai iš tiesų sunegaluoja. Jie valgytų įvairesnį maistą, keltųsi ir eitų miegoti tuo pačiu laiku kiekvieną dieną ir galbūt netgi imtų sportuotų, kad jaustųsi žvalesni ir sveikesni.

Bet jie šito nenori, jiems tai netinka. Nes būdami visiškai sveiki jie nesulauktų to taip trokštamo aplinkinių dėmesio ir užuojautos. Štai kame tikroji jų visų negalavimų priežastis ir tuo pačiu panacėja.

Tad esu linkęs verčiau palikti juos ramybėje – tegul tvarkosi, kaip išmano. Mes jiems vis tiek niekaip negalime padėti – galia pasveikti nuo įsikalbėtų ligų yra tik jų pačių rankose. Tai tegul patys ir žinosi.

Bet yra dar viena grupė žmonių, kurie tam tikra prasme irgi yra ligoniai. Tik jų negalavimai ne fiziniai, o kažkokie dvasiniai. Tie žmonės vadinami chroniškais bambekliais, o jų liga medicinos enciklopedijose turėtų būti užvadinta kaip lėtinis nepasitenkinimas.

Iš esmės jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir tie mano anksčiau aprašytieji amžinieji ligoniai: jie visada mato bėdas ten, kur jų nėra, ir nuolat viskuo skundžiasi. Tik, skirtingai nei pirmieji, šie savo žvilgsnį kreipia ne į savo kūnus ir nuosavus organizmus, o į visuomenę, valstybę, valdžią arba bent jau į savo sutuoktinį. Kitaip tariant – dėl jų bėdų, dažniausiai išsigalvotų, visada kaltas kažkas kitas. Tik ne jie.

Kad jie uždirba per mažai, tai kalta yra valdžia, nes nepakelia minimalių atlyginimų. Bet jokiu būdu ne jie patys, kad niekada gyvenime nepasivargino pasikelti kvalifikacijos, pasitobulinti, nueiti papildomą kilometrą. Kad darbas nemielas, kaltas jų viršininkas ir kolegos, bet tikrai ne jie patys, nors niekada net nepabandė pasieškoti kito darbo.

Net kad televizorius rodo neįdomias laidas, kaltos yra televizijos, bet tik ne jie. Nors būtent jie, užuot paskaitę knygą, žiūri visas tas neįdomias laidas ir šitaip kelia jų reitingus, kad televizijos ir toliau štampuotų būtent tokį formatą ir tokį turinį.

Ir aš jau nebežinau, ką šitiems chroniškiems bambekliams besakyti. Beveik kiekviename savo straipsnyje rašau apie juos, bet žinote ką? Jie nieko iš to, ką perskaito, nepritaiko sau. Atpažinę mano rašiniuose save jie net nepasivargina pagalvoti, kad galbūt savo gyvenime turėtų kažką keisti. Ne, jie ateina pas mane į komentarus ir lieja ant manęs savo tulžį, nes čia aš esu kaltas, kad apie juos taip parašiau.

Įsivaizduokite, kad ryte pažvelgę į veidrodį jūs pamatote dideliausią spuogą ant savo veido. Ar pulsite spjaudyti ir šnypšti ant veidrodžio už tai, kad jis jums tai parodė?.. Va būtent – veidrodis dėl jūsų spuogo nekaltas. Tvarkykitės patį spuogą, gydykitės, ir galbūt peržiūrėkite, ką turėtumėte pakeisti savo mityboje ar gyvensenoje, kad ateityje panašių dalykų nebenutiktų. Nes veidrodis, net jeigu jį sudaužysite, jūsų problemų tikrai neišspręs.

Lygiai taip pat yra ir su mano rašiniais Rinkos aikštėje: jie yra tik veidrodis. Ir jeigu jums nepatinka tai, ką apie jus parašau, tai čia jau jums derėtų susimąstyti, kad galbūt kažką savo gyvenime darot ne taip.

Mano gyvenimo filosofija labai paprasta – ji remiasi mintimi, jog visi mes turime galią rinktis. Mes patys renkamės kur, kaip ir su kuo gyventi, kur dirbti, kiek uždirbti, su kuo ir kaip bendrauti. Netgi kaip žiūrėti į tam tikrus dalykus pasirenkame mes patys. Todėl tik mes patys esame atsakingi už tai, kas vyksta su mūsų gyvenimu.

Ir jeigu jūs norite gyventi geriau, tai prašom. Jeigu jūsų atlyginimas jūsų netenkina – reikalaukite didesnio. Jeigu darbas nemielas – ieškokitės kito. Viskas labai paprasta. Jei jūsų miestelyje vargiai įmanoma susirasti geresnį darbą, tai ką gi – pakuokitės lagaminus ir kelkitės gyventi kitur. Visas civilizuotas pasaulis šitaip daro.

Bet ne, jūs norite kitokio rezultato už tas pačias pastangas. Čia yra beveik tas pats, kas įdėti į puodą pienišką dešrelę ir tikėtis iš jos išvirti putpelės kiaušiniais įdarytą lydeką. Kai tai nepavyksta, jūs kaltinate puodą, kad nedavė laukto rezultato, ir tada vėl į jį metate tokią pačią dešrelę.

Ar jums neatrodo, kad šitoj vietoj jūsų lūkesčiai šiek tiek neadekvatūs?.. Galbūt pradžiai bent jau pamėginkite tą dešrelę nulupti?..

Bet čia, žinoma, jūsų reikalas. Gyvenkit kaip išmanot. Tik būkit malonūs, nebesiskųskite, kad viskas blogai ir kad nėra jokių prošvaisčių, nes visa gerovė yra jūsų pačių rankose. Juozo Erlicko žodžiais tariant, jeigu jums nusibodo gyventi blogai, tai pabandykite gyventi gerai. Gyvenime juk viską reikia išbandyti.