Pabėgėlių srautas iš Artimųjų Rytų į Europą dar kartą skatina gilintis į ten kilusių karų priežastis. Žinoma, kai kam gilintis nereikia – užtenka pasakyti, kad visus karus sukėlė Amerika. Tad verta trumpai atsigręžti į neseną istoriją ir prisiminti faktus.

Kai kuriuos karus tikrai pradėjo Jungtinės Valstijos. Dažniausiai pateikiami Afganistano ir Irako pavyzdžiai, bet jie iš esmės skiriasi. Afganistaną valdantis Talibano režimas svetingai priėmė „Al-Qaedą“, čia buvo sudarytos geros sąlygos ruoštis tarptautinio terorizmo išpuoliams.

Kai 2001 m. rugsėjo 11 d. „Al-Qaedos“ grupuotė smogė Amerikai ir per kelias valandas nužudė tris tūkstančius žmonių, tai buvo galima vadinti ne šiaip teroristiniu išpuoliu, bet karo veiksmu. Jeigu Jungtinės Valstijos būtų leidusios Afganistane toliau veikti teroristų ruošimo bazėms, tai būtų buvę nedovanotina ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio požiūriu, nes „Al-Qaeda“ jau iki tol ėmėsi terorizmo įvairiose pasaulio vietose.

Be to, kovai prieš teroristus Afganistane buvo pritarta keliomis, vienbalsiai priimtomis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijomis, viena iš jų buvo įsteigtos Tarptautinės saugumo paramos pajėgos, kurios iš pradžių veikė tik Kabule, o vėliau jų mandatas buvo išplėstas visai Afganistano teritorijai. Prie šių pajėgų prisidėjo ne tik visos NATO valstybės, bet ir dar dvidešimt pasaulio šalių. Taigi čia iš esmės buvo Jungtinių Tautų akcija, nors pagrindinį vaidmenį atliko ir daugiausia skyrė išteklių bei paaukojo žmonių Jungtinės Valstijos.

Kitoks atvejis buvo Irake. 2003 metais JAV suburta koalicija karą prieš Saddamo Husseino režimą pradėjo be Jungtinių Tautų mandato. Ginkluotų konfliktų virtinė Irake tęsiasi iki šiol. Žuvo dešimtys tūkstančių taikių gyventojų, nors pabrėžtina, kad dauguma jų – ne nuo amerikiečių ar jų sąjungininkų rankos, o nuo pačių irakiečių arba kitų arabų džihadistų – būtent šie siuntė teroristus savižudžius į miestų gatves, turgus ir net prie mokyklų.

Rezultatai nelabai gali paguosti. Viena vertus, nuverstas kraugeriškas režimas, įvesta demokratinė santvarka, irakiečiai patys realiai gali spręsti, kokią valdžią išsirinkti. Antra vertus, demokratija nestabdo kruvinos nesantaikos, iš dalies ją skatina, ir kyla klausimas, ar Irakas, sulipdytas iš trijų skirtingų dalių, apskritai gali būti demokratiškai sėkmingai administruojamas kaip vieninga valstybė.

Pasaulyje, o ir pačiose Jungtinėse Valstijose, tokia įvykių eiga sukėlė kritikos bangą, aiškinant, kad Vašingtonas per daug pasitiki karine jėga ir nenumato savo veiksmų padarinių. Iš dalies dėl to Baracko Obamos administracija vis dėlto nesiryžo imtis karinių veiksmų prieš kitą žiaurų diktatorių – Sirijos prezidentą Basharą al-Asaadą, nors šiam panaudojus cheminį ginklą iki JAV įsitraukimo nedaug trūko.

Vis dėlto visais atvejais Jungtinės Valstijos nesiekė užgrobti svetimų žemių, atsiplėšti dalį teritorijos nuo kokios nors valstybės, aneksuoti kokį nors kraštą. Rusijos propagandos mašina vadovaujasi cinišku praėjusių laikų požiūriu, pagal kurį didžiosios valstybės tik rungiasi dėl savo įtakos sferų arba dėl teritorinių užkariavimų, ir tada atrodo visai nesvarbu, ar bus remiama demokratija, ar diktatūra. Rusijos valdžiai iš tikrųjų nesvarbu, tačiau Vakarų šalys iškėlė sąlygą, kad NATO ir Europos Sąjungos plėtra Rytų Europoje galima įtraukiant tik stabilios demokratijos valstybes.

Primityvus ir kitas ciniškas požiūris – kad Amerika kišosi į Iraką turėdama tikslą užgrobti naftos gavybą. Iš tikrųjų tik mažą dalį naftos gavybos sutarčių Irakas pasirašė su JAV bendrovėmis, kitos atiteko įvairioms šalims – ne tik Vakarų, taip pat ir Rusijai, Kinijai, Malaizijai ir kitoms.

Prisiminkime ir dar vieną, senesnį ginkluotą įsikišimą. 1995 metais JAV ir Britanijos oro antskrydžiai prieš serbų karines pajėgas labai greitai sustabdė prasidėjusį genocidą Bosnijoje. Deja, vėlesni JAV kariuomenės veiksmai pasaulyje dažniausiai nebebūdavo tokie veiksmingi.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

L. Jonušys