Tik ką buvo beužgimstanti neregėta kova: tie, kas parduoda daugiausiai alkoholio Lietuvoje, paskelbė, kad užsimojo mažinti jo vartojimą. Kitaip tariant, privalomai reikalaudami asmens dokumento iš alkoholio pirkėjo, savanoriškai sutiko uždirbti mažiau. Skamba taip, lyg vilkas įsirašytų į piemenis.

Nors verslo variklis yra pelnas ir landumas, ne veiklos ribojimas ar sunkinimas, naujas iššūkis nesutrikdė nei vietinių alkoholio gamintojų, nei importuotojų. O tarp jų yra galingą balsą turinčių: ar pamenate, kaip buvo sukilę didieji aludariai ir baudėsi neremti krepšinio, vos tik užėjo kalbos apie alkoholio reklamos draudimą? Pamenate, kaip degalinės rėkė, kad brangins kurą, jei nebeleis joms prekiauti alkoholiniais gėrimais? Jos turinčios aprūpinti degalais ir automobilius, ir ištroškusius piliečius jiems patogiose vietose, šalia kelio. Ištiesei ranką su pinigais, ir gauni į delną arba kuro pistoletą automobiliams, arba butelio kakliuką žmonėms. Pilnas servisas, kad tik jums būtų patogiau.

Šįkart – tyla ir ramybė, jokių protestų. Radosi proga ilgai kalbėti apie išaugusį verslo socialinį atsakingumą. Stojus rudeniui, paskelbti įspūdingi kovos rezultatai –  alkoholio pardavimas sumažėjęs 9 procentais. Kas ims tikrinti, kiek sumažėja alaus vartojimas kiekvieną rudenį be jokių privalomų dokumento demonstravimų? Užtenka orams atvėsti. Kažin į kurią pusę būtų pakrypęs vartojimas, jei tokį memorandumą prekybos centrai būtų pasirašę įsibėgėjant vasarai? Ne veltui protingas pagalvoja ne tik ką pasakyti, bet ir kada pasakyti.

Memorandumo paskelbimui pasirinkta atostogų ir iškylų sezono pabaiga. Šią vasarą keletą kartų plaukiau baidarėmis ir savo akimis įsitikinau, kad labai dažnam lietuviui poilsis be butelio ar skardinės alaus yra nevisavertis. Kadangi irklas trukdo vartoti, rengiami dažni stabtelėjimai čia pat upėje arba pakrantėse.

Žmonės aiškiai patikėję jiems į galvą kalamomis reklamomis, kad esame kažkokios alaus rūšies šalis ir kad gėrimas mus vienija. Ne kalba, ne dainos ir anekdotai, ne bendri išgyvenimai, o bendras svaiginimasis. Alus leidžia procesą ištempti, degtinė duoda greitesnį poveikį. Skirtumas toks, kaip tarp lašelinės ir švirkšto.

Bet ko verta vienybė, kuri patiriama tik drauge apsinešus? Ji verta tik išgerto alkoholio kiekio, padauginto iš vartojimo trukmės. Iš tokios vienybės sukurta ateitis bus susivėlusi ir pagiriota.

Rodysime mes dokumentus ar nerodysime – nuo to padėtis nepasikeis. Ir šitai, man regis, labai aiškiai suprato patys memorandumo iniciatoriai. Bet kodėl jie tai darė? Atsakymas: būtent dėl to, kad padėtis nesikeistų.

Po to, kai ėmė rastis vis didesnis piliečių spaudimas dėl griežtesnių priemonių riboti alkoholį, kai Seime ėmė skintis kelią iniciatyvos prieš žmonių girdymą, sukruto tie, kam nauji vėjai kėlė alergišką kosulį, nes grėsė pelnams.

Prekybos centrų žinios apie privalomą dokumentų patikrą vėliavnešiu tapo Laurynas Vilimas, prieš tai neršęs Seimo koridoriuose, kad parlamentas neuždraustų prekybininkams vilioti pirkėjus skelbimais apie akcijas ir nuolaidas alkoholiui. Jam ši tema gerai pažįstama, nes anksčiau jis vadovavo Alkoholio prekeivių asociacijai. Nesuprasčiau, jei jam būtų pakeliui su žmonėmis, kurie išties kovoja prieš alkoholio prieinamumą. Negi blaivaus proto prekeiviai galėtų jam mokėti atlyginimą už trikdžius jų verslui?

Tačiau mažytis trikdis visada yra geriau už didelį. Geriau pasiskelbti, kad tikrinsi visų pasus, negu sulaukti, kol Seimas paseks, tarkime, Norvegijos pavyzdžiu ir uždraus prekybą alkoholiu sekmadieniais. Kuo daugiau žlugusių iniciatyvų, tuo skeptiškiau visuomenė sutiks naujas iniciatyvas dėl ribojimo.

Šįkart Lietuvos žilagalvius nuo pasų trynimo kišenėse ar terbelėse išgelbėjo rinkimai: Seimas pasinaudojo galimybe pasirodyti mielaširdingas ir memorandumą, turėjusį tarnauti kaip širma prekeiviams, paleido vėjais. Laimei, kad dabar toks laikas, kai žmonės politikų akyse yra pavirtę į rinkėjus. Nesirūpinkite, tai ilgai netruks – tik iki antro rinkimų rato.

R. Bogdanas