Azijos kultūroj ir asmeniui, ir valstybei svarbiausia jėga. Imperija, iš kurios išėjom, buvo sukurta krauju, tautų užkariavimais ir baime. Žlugo, nesugebėjusi suvirškinti prarytų milžiniškų teritorijų, ekonomiškai subankrutavus, iš ubagystės. Nusilpus jėgai, tautos paprasčiausiai išsivaikščiojo.

Europinėj kultūroj ir asmeniui, ir valstybei svarbiausia yra pinigai, tapę nauju jėgos pavidalu.

Azijinėj imperijoj buvom pavergti, bet stiprūs, kupini pralaimėtojų kartėlio ir neturtingos lygybės solidarumo. Galėjom nesunkiai būti kartu, patirti peties jausmą ir savo jėgą, kurios jie bijojo. Dabar prisipildėm atskirties neapykantos, gyvenam vienatvėj, be pasitikėjimo, ir patys bijom, nors norim visko.

Juk pamenat - priešas ir draugai buvo aiškūs, buvo lengva pakilti ir būti kartu ir minios iki horizonto dainavo nepamirštas tėvų dainas. Dabar priešai sau esam patys, niekas nebedainuoja, apsunkę dar kartais suplasnojam, bet nebegalim pakilti. Vis skaičiuojam, ar apsimoka būti laisviems.

Kadaise tautas reikėjo nukariauti, dabar jas galima nusipirkti. Senoji azijinė imperija žlugo nuo pinigų stygiaus ir skurdo, šita baigiasi nuo pertekliaus, turtų ir persisotinimo. Visos jos vertybės tuštėja, praranda esmes ir išeina iš žmonių, kuriuose nebeliko tikrumo.

Svetimos šventovės dygsta kaip grybai viduje ir mūsų pasauly. Ir nebėra turėtos jėgos, kuri pavirto tinguliu, tuščiais pinigais ir sočios, plastmasinės amžinybės iliuzija. Savinaikos siautuly Naująją Romą sugriaus ne išorinė jėga, o įsiviešpatavusi beprotystė, masių ištvirkimas ir barbarai.