Ne apie karštą orą kalbėsiu ir ne apie gebėjimus linksmintis. Mat Afrikoje šalia pusiaujo dabar žiema, naktimis temperatūra krenta iki +10C, o dienomis vėsiau nei Lietuvoje paskutinę šios liepos savaitę. Ir linksminasi afrikiečiai kitaip – tam, kad siautulingai šoktų kelias valandas, jiems nereikia prisigerti ar susivaryti dozės.

Šeimos reikalais praleidau savaitę Kenijoje – Nairobyje ir jo apylinkėse. Turėjome vykti ir į Pietų Sudaną, bet sostinėje Džuboje prasidėjo susišaudymai tarp prezidentui ir viceprezidentui lojalių dalinių, todėl pietų sudaniečiai irgi atvyko į Nairobį. Bandymas afrikėti šia prasme Lietuvoje buvo tik kartą, per savanorių maištą Pakaunės miškuose. Laimei, užteko.

Nairobo gatvės asfaltuotos, tačiau tik pačiame centre važiuojamoji dalis baigiasi šaligatviu. Visur kitur už itin vingiuoto pakraščio – duobėta ir dulkėta bekelė. Į ją drįsta pasukti tik beprotiškai vairuojami „mikriukai“, vadinami matatu.

Savo elgesiu šie vairuotojai turi pakankamai tikėjimo brolių Lietuvoje. Nulis dėmesio dėl rizikos keleiviams, kratomiems lyg rėtyje, nulis dėmesio kelių eismo taisyklėms, kurios rašytos kažkam kitam, ir nulis dėmesio eismo dalyviams, kurie privalo stoti ir praleisti, nes jis yra matatu. Nesvarbu, ar vairuoji autobusiuką, ar Hummer, ar Porche – tokie vairuotojai yra vienodo išsivystymo lygio, ir prabangi automobilio markė tik patvirtina, jog proto nenusipirksi.

Važiuoti iškandžiotu kelkraščiu reikia ne mažiau budriai, nei eiti per aukštą savanos žolę, kur knibžda visokių gyvių. Vietomis aukščio peršokimai tarp asfalto ir pakelės siekia netoli pusmetrio. Kiekviena tokia iškąsta įlanka kelyje – tai sutaupytas kaušas asfalto.

Teko girdėti, jog Lietuvos kelininkai žino panašų triuką: susiaurintas vos keliais centimetrais kelias per dešimtis kilometrų sutaupo milžiniškas neapskaičiuotas lėšas. Tačiau turbūt netiesa, kad ir Lietuvoje taip elgiamasi, nes neteko girdėti, jog ką nors būtų pagavę ir nubaudę už asfalto dangos ploninimą ar siaurinimą.

Ten, kur važinėja Kenijos valdžia, – kelias kitoks. Lygiais kraštais, be duobių. Kitaip sakant, pavyzdinis. Analogas Vilniuje būtų dailiai išgrįsta gatvė nuo Užupio Angelo iki buvusio mero Artūro Zuoko namų. Kaip tyčia, ties jo slenksčiu trinkelės baigėsi, ir toliau driekiasi įprasta kokybė. Visai kaip Afrikoje.

Prabangesnių daugiabučių, visų privačių namų ir ambasadų teritorijos Nairobyje – su masyviais geležiniais vartais dygliuotu viršumi. Aukštas tvoras vainikuoja spygliuotos vielos, nuogi elektros laidai ar susmaigstytos didelės stiklo šukės. Tai atsirado dėl milžiniško atotrūkio tarp pasiturinčiųjų ir didžiosios dalies gyventojų. Nairobyje yra didžiausias pasaulyje Kiberos lūšnynas. Jame glaudžiasi apie 250,000 skurdžių. Mačiau jį pravažiuodamas. Vilniaus taboras atrodo geriau, ir dydis kitas. Galima guostis. Tik masteliai nelygūs – didžiajame Nairobyje gyvena apie 6,5 mln. gyventojų. Iš jų – 2,5 mln. lūšnynuose.

Pirmieji žingsniai fiziškai atsitverti Lietuvoje jau žengti. Kalbu apie neprieinamas paežeres, apie tvoromis apjuostus namus valstybiniuose miškuose. Jei ir toliau nelygybė bus didinama, greitai teks imtis spygliuotų vielų ir ginkluotos apsaugos.

Pasaulį, kurio link veda skurstantiems abejingi  Lietuvos politikai, galima pamatyti ir Afrikoje, ir Lotynų Amerikoje. Nesistebėčiau, jei tokią vagą varytų liberalai. Tačiau net liūdnas juokas ima, kai atotrūkio didinimui vadovauja socialdemokratais save vadinantys politikai.

Po šlovingos jų valdymo kadencijos Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena 640,000 žmonių. Tai sudaro virš 22 proc. šalies gyventojų. Ar jus paguos žinia, kad Nairobyje skursta virš 38 proc.? Lietuvai dar likę visi 16 proc. iki jų lygio. Man ši statistika skamba kaip paskutinis įspėjimas.

Tvorų kiekis liudija saugumo lygį šalyje. Pasistenkime, kad nereiktų gyventi apsitvėrus arba sprukti. Nors ekonomika auga, gerovės prasme esame ne taip toli nuo blogiausių Afrikos pasiekimų.

R. Bogdanas

Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.