Draugiškai paminėjus Valstybės dieną ir su džiaugsmo ašaromis akyse bendrai sugiedojus himną, dar vieną ašarą išspausti gali Statistikos departamento paskelbti duomenys – šių metų sausio–birželio mėnesiais iš Lietuvos išvyko beveik 23 tūkst. gyventojų. Tai – 6,5 proc. daugiau negu tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu.

Emigracijos nestabdo nei prezidentės Dalios Grybauskaitės, nei įvairių ministrų ir tarnybų vadovų kvietimai tautiečius grįžti namo, nei darbdavių siūlymai mokėti didesnį už minimalų atlyginimą. Vis dėlto yra keli sprendimai, kurie padėtų bent sulaikyti iš valstybės sprukti besiruošiančius piliečius, o išvažiavusiuosius vakarais galvoti apie galimybę grįžti.

Kalėjimai. Iš pradžių pravartu į belangę pasiųsti keliolika kyšininkų ir biudžeto vagių. Nereikia sekti Kinijos, kur korupcijos mėgėjai tampa organų donorais, pavyzdžiu. Pakanka klasikinio realios bausmės neišvengiamumo fakto. Korupcija suvalgo 11 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto, t. y. daugiau nei 4 mlrd. eurų. Tai yra milžiniški pinigai, net jei šis matavimas labiau pagrįstas ekspertų įžvalgomis. Visi tai žino ir prisimena, kai koja užkliūva už jau suskilusios prieš kelis mėnesius paklotos šaligatvio plytelės ar sukaukši dantimis automobiliui įlėkus į gatvės duobę, atsiradusią dėl padengto plonesnio, nei nurodo mokslininkų rekomendacijos, asfalto sluoksnio, mat tokią dangą kloti oficialiai leido valdžia. Yra ir tai patvirtinantys raštai. Tik niekas nežino, kas juos pasirašė ir kodėl.

Algos. Vienu mostu riebiai – bent porą šimtų eurų iš karto – padidinti minimalų atlyginimą. Kad tai daryti būtina, pripažino netgi SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Kiek anksčiau jis ir kiti ekspertai teigė, kad minimalų atlyginimą, kuris dabar siekia 380 eurų, didinti nėra reikalo. Tiesa, nė vienas iš jų neatskleidė, ar iš tokios sumos kada nors mėgino pragyventi ir išlaikyti šeimą.

Jau girdžiu balsus, kad toks žingsnis nušluotų tuntą mažų ir didelių įmonių, negalinčių darbuotojams mokėti daugiau. Nieko baisaus. Įmonės, kurios balansuoja ant bankroto ribos, pavojingos aplinkiniams. Jos bet kada gali uždaryti duris su skolų našta palikdamos krūvą kitų įmonių ir galbūt net jas priversdamos bankrutuoti. Žmonės, kurie uždirba tik minimalų atlyginimą, yra potencialūs emigrantai, nes širdyje jaučiasi neradę vietos gyvenime. Jei jie tik deklaruoja gaunantys tokią algą, o kur kas didesnius pinigus pasiima kitais teisėtais arba neteisėtais būdais, iškreipiama rinka, žlugdoma valstybė ir apvagiami pensininkai. Porą šimtų eurų per mėnesį realiai padidėjęs darbo užmokestis masinės emigracijos nesustabdys, tačiau išjudins vartojimą ir keletą tūkstančių žmonių paskatins atsisakyti minties laimės ieškoti svetur, o dar keliolikai tūkstančių leis susikurti darbo vietą, nes padaugės mokių vartotojų.

Valdžia. Pagaliau atlikti valstybės valdymo reformą. Seniai ir nuobodžiai kalbama, kad reikia pertvarkyti valstybės valdymo struktūrą ir pritaikyti ją prie realiai šalyje gyvenančių ir mokesčius mokančių piliečių skaičiaus. Pasauliniai pavyzdžiai rodo, kad tai įmanoma. Kadaise tai padaryti pavyko Kanadai – palengvėjo, tarsi išpjovus piktybinį auglį. Lietuvoje taip pat galima nustatyti, tarkime, kvotą, kiek tūkstančiui gyventojų turi tekti valstybės tarnautojų ir valstybės įmonių darbuotojų. Tarkime, išvažiavo 50 tūkst. žmonių – 500 valdininkų tegul eina šuniui šėko pjauti. Automatiškai, be jokio Seimo komiteto pakomitečio ir partijos skyriaus pritarimo.

Monopolijos. Jas naikinti ir pažaboti šiuolaikiniame pasaulyje – viena svarbiausių valstybių užduočių. Lietuva – mažytė nykstanti šalis, kurioje labai lengva daryti įtaką ir greitai užimti visą rinką. Arba neįsileisti konkurento. Arba, jei esi valstybinė įmonė, įkurti naują departamentą, sugalvoti jam funkciją ir ją apmokestinti. Mokėti turi žmonės ir įmonės, nes kitos alternatyvos nėra. Tai vyksta teisėtai, pagal įstatymą. O paskui galima girtis efektyviai vykdoma veikla ir didinti direktoriaus bei jo pirmojo pavaduotojo atlyginimą.

Versle monopolijos tiesiog palaiko kaip galima aukštesnes kainas ir išstumia konkurentus. Kartu nėra reikalo mokėti padoresnių algų – kai jų nemoka ir kolegos, žmonės vis tiek ateis nešioti maišų sandėlyje, stovėti prie konvejerio ar sėdėti kasose. Dingti nėra kur. Nebent išskristi svetur. Samdomi direktoriai žino, kad menkstant pirkėjų skaičiui kitaip pelno maržų neišlaikysi ir akcininkų nepatenkinsi. Kartu parazituojama ant apsiginti negalinčios visuomenės kupros. Argi ne valstybės pareiga priversti šiuos monstrus laikytis žaidimo taisyklių? Joks pilietis ar visuomeninė organizacija neprivers kelių dominuojančių prekybos ar degalinių tinklų ir daugybės kitų mažiau matomų prekybininkų bei paslaugų teikėjų apkarpyti savo apetito. Tiesa, šios struktūros sugeba efektyviai gintis.

Aiškumas. Nežinomybė – viena baisiausių žmogaus psichologinių būsenų, tačiau ja apgaubti tautą ypa

mėgsta mūsų politikai. Kas gali pasakyti, kur link pasisuks mokesčių reforma? Kada ir kaip pagaliau įvyks švietimo reforma? Kada prasidės ir ar prasidės žadėtoji ekonomikos krizė ir kokios bus jos pasekmės? Atsakymai į daugumą šių klausimų rūpi kiekvienai šeimai. Paprasti piliečiai, skirtingai nuo Seimo narių, žinančių, kiek tęsis jų gerai mokama kadencija, priversti skaičiuoti savo pinigus ir „dėliotis“ ateitį. Ką planuoti dėstytojui, kurio universitetas galbūt bus jungiamas su kitu, o galbūt ir ne? Ką planuoti smulkiajam verslininkui, kuris rudenį pradės savo klientams siųsti kitų metų pasiūlymus? Kokią kainą siūlyti ir kokius mokesčius įskaičiuoti? Verslininkui, kuris iš savo vykdomos veiklos užsidirba tik atlyginimą, natūraliai kyla klausimas, ar verta sukti galvą, kaip išlaikyti verslą, ar geriau ramiai darbuotis Islandijos ar Didžiosios Britanijos statybose

Saldūs pasiūlymai. Nereikia agituoti grįžti emigrantų. Tie, kurie norės arba kuriuos užpjaus sentimentai, grįš nepaisydami jokių aplinkybių. Geriau jiems tiesiog pasiūlyti realias galimybes grįžti. Motyvai važiuoti atgal gali būti du.

Pirmasis – infrastruktūra ir aplinka, kurioje gyvename. Nors nuolat kartojama, kokia Lietuva yra graži ir žalia šalis, tačiau kaip joje gauti darželyje vietą vaikui, grįžti kviečiančios institucijos pamiršta paminėti. Buvo iškelta įdomi idėja paremti žmones, kurie kuriasi kaimo vietovėse, Vyriausybės priemonių plano projekte numatoma visiems vaikams mokėti vadinamuosius vaiko pinigus bei suteikti paramą jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą ne didmiesčiuose. Galbūt neverta skirti pinigų masiniam įsikūrimui Zarasų pakraštyje, tačiau pamėginti atgaivinti kaimus ir miestelius prie automagistralių Vilnius–Kaunas ir Kaunas–Klaipėda kodėl gi ne. Pasiekti darbą didmiestyje traukiniu ar automobiliu nesudėtinga, kelionės kaina įkandama. Gyvenimo kokybė, jei artimiausiame miestelyje bus tvarkinga mokykla ir vaikų darželis bei šeimos gydytojas, dažnai geresnė nei sostinėje. Kartu atgaivinsime ir provinciją. Galbūt ne visoje šalyje, bet bent jau bus pradžia.

Antrasis motyvas važiuoti atgal jau aptartas anksčiau. Tai padorūs atlyginimai, kuriuos pasiekti, be minimalios algos didinimo, galima pritraukiant užsienio investicijas.

Institucijos. Uždaryti visas emigrantus namo viliojančias institucijas ir viešąsias įstaigas. Kol kas jų veiklos rezultatų nematome ir ateityje neišvysime. Joms išlaikyti ir įvairioms jų vykdomoms programoms išleidžiamus pinigus skyrę pensininkams (kiekvienas papildomai gaus po keliolika centų per mėnesį) visuomenei atnešime daugiau naudos.

Arūnas Milašius

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke: https://www.facebook.com/arunas.milasius.58