LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Tokio visuomenės įaudrinimo ir supriešinimo, kaip per šimtą pirmųjų naujosios valdžios darbo dienų, Lietuvoje jau seniai nebuvo. Kas už to slypi – ūmi sveiko proto karštligė Seime ar energingas bandymas pasislėpti paleidus tirštų politinių dūmų uždangą?
Ūmioji karštligė
Galbūt ateityje Lietuvos gyvenimą pirmojoje XXI a. pusėje tyrinėsiantys istorikai, sociologai ar rašytojai atkreips dėmesį į 2021-ųjų pradžioje Seime kilusį politinį karščiavimą, kuriuo baigėsi visuomenės inkubacinis periodas, prasidėjęs šalį pasiekus koronaviruso pandemijai. Psichologiniai infekcijos simptomai – netikrumas, baimė, nerimas, nuovargis nuo karantino suvaržymų, neviltis netekus pragyvenimo šaltinio – daugelį lydėjo visus metus. Ir kai pagaliau tunelio gale pasirodė šviesa, kai Lietuvą pasiekė pirmosios vakcinų nuo koronaviruso siuntos, sustiprinusios viltį, kad gyvenimas pagaliau grįš į savo vėžes, inkubacinis periodas baigėsi – užgriuvo liga.
Seime kilus politiniam karščiavimui, temperatūra netrukus pakilo visoje Lietuvoje. Gal neatlaikė per silpnas imunitetas: akivaizdu, kad ligos sukėlėjams reikėjo labai pasistengti, kad žmonės, paprastai nekreipiantys jokio dėmesio į tai, kas dedasi Seime, staiga pajustų skausmingus dieglius, pykinimą ir nustebę imtų ieškoti pablogėjusios savijautos priežasties. Galbūt ateityje į dienos šviesą iškils ir įvairių tarnybų dokumentai, kuriuose bus daroma prielaida, kad iš kažkokios slaptos ardomųjų politinių operacijų laboratorijos po Lietuvą 2021-ųjų pradžioje buvo paskleista nervus įkaitinanti medžiaga, kurios analogas Rusijoje vadintas „Staričiok“ (pagal NATO klasifikaciją – „Old Shoe“). Žinoma, tai tik prielaida, tačiau faktinės aplinkybės verčia arba svarstyti tokią sąmokslo teoriją, arba neigti sveiko proto prezumpciją Seime.
Pirmąjį politinės neuralgijos dieglį dalis visuomenės pajuto Seimo nariui Emanueliui Zingeriui pasiūlius rezoliucijos „Dėl Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio“ projektą, kuriuo, be kita ko, buvo eilinį kartą pabandyta įteisinti buvusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, kaip faktinio valstybės vadovo, statusą. Tai tarsi neturėtų kelti didelių abejonių, galų gale net prezidentas Gitanas Nausėda į profesorių yra viešai kreipęsis „prezidente“, atsainiai numojęs ranka į Konstitucinio Teismo sprendimą, jog Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigos neatitinka Respublikos prezidento pareigų. Visgi E.Zingerio pasiūlytas projektas buvo diplomatiškai pakoreguotas, ir šios iniciatyvos suerzinta visuomenės dalis dieglį netrukus būtų pamiršusi.
Palygino su inkvizicija
Tačiau antrasis bandymas buvo sėkmingesnis: dieglys kirto taip, kad pašoko jau daugiau nei 360 tūkstančių. Būtent tiek Lietuvos gyventojų pasirašė po kreipimusi į Seimą nušalinti save „profesionaliu gėjumi“ vadinantį Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Vytautą Raskevičių. Parašų rinkimą organizavę visuomenininkai piktinosi jo šališkumu. Tačiau Seimo pirmininkė, užuot skyrusi kelias minutes savo brangaus laiko to prašiusiems visuomeninkams, padėkojusi už Seimui pristatytą žmonių pilietinę poziciją ir kaip visada saldžiai pakalbėjusi, meilingai nusišypsojusi, staiga ėmė jų vengti kaip velnias kryžiaus. Kelias dienas neradusi laiko ji galiausiai liovėsi slapstytis, matyt, supratusi, kad atrodo juokingai. Gal tuo viskas ir būtų pasibaigę, bet vėl pasipylė diegliai: Laisvės partijos atstovai Seime ir jos gerbėjai viešojoje erdvėje ėmė menkinti šią iniciatyvą, abejojo ir parašų skaičiumi, ir jų autentiškumu, vadino ją teisiškai niekine ir netgi grasino baudžiamąja atsakomybe pasirašiusiems už nesantaikos kurstymą.
Lyg būtų maža, Lietuvos tėvus ir šeimas atstovaujančias organizacijas papiktino kito Laisvės partijos frakcijos nario, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko elgesys. Jis pareiškė į komiteto posėdį dėl Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos kviesiantis ne visas suinteresuotas puses. „Aš nežadu kviesti žmonių, kurie žviegia, kad negalima tvirtinti Stambulo konvencijos, kuriems nepatinka, kad ten kažkurioje vietoje pasakyta apie socialinę lytį. Su tokiais žmonėmis šnekėti tas pats, kaip su plokščios žemės šalininkais“, – rėžė Vilniaus universitetui ilgai vadovavęs, bet, panašu, likęs nesužalotas nei jo akademinės dvasios ir kultūros, nei demokratiškumo principų, nei Senate turbūt sklidusio žvygavimo politikas.
Dar vėliau temperatūra viešojoje erdvėje taip pašoko, kad buvo priverstas įsikišti ir prezidentas Gitanas Nausėda, užstojęs „laisvintojų“ užsipultą kunigą Algirdą Toliatą. „Šiandien Lietuvoje susiformavo viešoji inkvizicija – žmonės, kurie įsivaizduoja galį maišyti su purvais kitaminčius ir tai daryti kartais šlykščia forma... Jie laiko save nebaudžiamais“, – pareiškė prezidentas.
Kvailumas ar manevrai?
Šie ir kiti Seimo valdančiosios daugumos atstovų bei jiems talkinančių žiniasklaidos priemonių akibrokštai visuomenės daugumai, bandant ją nutildyti, pažeminti, aprėkti, įbauginti, priversti paklusti absoliučios mažumos reikalavimams, stebina įvairiomis prasmėmis, bet ypač – savo sinchroniškumu. Jie panašūs į lygioje vietoje eskaluojamą pilietinį konfliktą. Juk Seimo pirmininkei tereikėjo atlikti savo pareigą, nesislapsčius priimti pilietinės iniciatyvos atstovus, o abiem Laisvės partijos frakcijos nariams, vadovaujantiems Seimo komitetams, elgtis pagal Seimo statutą, nediskriminuoti ir neįžeidinėti kitaip manančių. Jei Seimo konservatoriai būtų tiesiai pasakę, kad, pavyzdžiui, remia homoseksualų partnerystės įteisinimą, tačiau dėl jų santuokų dar reikėtų ilgai ir rimtai diskutuoti, kaip ir dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, sovietmetį primenančio antidemokratinės isterijos priepuolio buvo galima lengvai išvengti.
Dar ne vėlu tą padaryti ir dabar, artėjant atkurtos demokratinės Lietuvos Respublikos 31-ajam gimtadieniui. O jeigu visuomenės susipriešinimą sąmoningai bandoma kurstyti vis naujais konfliktų židiniais, kyla klausimas, ar tai tik nėra politinė dūmų uždanga, kuria norima nukreipti žmonių dėmesį nuo rimtesnių problemų. Ar tai neprimena skubaus atsitraukimo per karinę operaciją sviedus dūminę granatą ir viliantis išnešti sveiką kailį, kol neišsisklaidė dūmų siena? Laimėti šiek tiek laiko? Jei tokia taktika naudojama ir politikoje, galėtume spėlioti apie priežastis, pavyzdžiui, iki 16,4 proc. išaugusį nedarbą, smunkančias biudžeto pajamas, augančius įsiskolinimus „Sodrai“, stringančią vakcinavimo kampaniją, su kuria siejamos ekonomikos atsigavimo viltys... Jei Lietuvoje prasidės tuščių puodų maršai, o žmonės sukils dėl savo šeimų išgyvenimo, gėjų santuokos ir socialinės lytys atrodys penktaeilės svarbos dalykai...
„Liūdniausia, kad paprastas žmogus turi vienintelę poveikio priemonę Seimo nariams: ji būna kartą per keturis metus, nes nėra jokios galimybės atšaukti Seimo narį“, – sakė Darius Trečiakauskas, Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas.
Anot jo, Seimo pirmininkė dvi savaites bandė išvengti susitikimo su 340 tūkstančių parašų dėl T.V. Raskevičiaus atstatydinimo surinkusiais visuomenininkais. „Žinot, ji kaip šachmatininkė dėliojo galimus variantus, bet paskui turbūt pamatė, kad visi jie yra blogesni už surinktų parašų priėmimą. Bet net ir juos priėmusi pasakė, esą Seimo ir jo valdybos nariai nieko negali, nes Seimo nario mandatas yra laisvas ir nevaržomas. Nevaržomas jokių įsipareigojimų savo rinkėjams ir, kaip suprantu, Konstitucijai, ant kurios ranką padėjęs prisiekė kiekvienas Seimo narys. Tad matome, kokia yra situacija“, – sakė pašnekovas.
Liberalai be kaukių
Kita vertus, pasak jo, jau matome ir tai, kad žmonės po truputį bunda. „Daug kas skaitėme G.Orwello romaną „1984“ ir prisimename, kad totalitarinėje valstybėje tiesa yra melas, laisvė – vergovė, o taika – karas. Mes matome, kad šitos partijos iškaba „Laisvė“ reiškia laisvę tiktai jiems elgtis nevaržomai, taip, kaip jie nori, visiškai nepaisant kitų žmonių laisvių ir teisių“, – sakė D.Trečiakauskas.
Politologas Dovilas Petkus priminė, kad valdantieji atėjo su šūkiais apie mažesnius draudimus ir didesnę laisvę. „Ypač ryški šiuo klausimu buvo Laisvės partija ir jos lyderė, dabartinė šalies ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė. Deja, skambūs posakiai apie laisvę liko praeityje, o Lietuvos visuomenė tapo įkalinta iškreiptų veidrodžių karalystėje“, – teigė politologas.
Anot jo, laisvės sąvoka apibrėžiama įvairiai, tačiau kiekvienas sveiko proto žmogus gali nujausti, kada vadinamoji laisvė pradeda priminti oligarchinę, tautai neatstovaujančią, už nuomonę baudžiančią diktatūrą. „Labiausiai apgauti šioje istorijoje turėtų jaustis žmonės, atidavę balsą už šią politinę jėgą, tikėdamiesi „mažiau draudimų“. Tai turėtų būti pamoka visiems, jog „laisvė“ išties gražus žodis, po kuriuo gali slėptis dar neregėti suvaržymai“, – įspėjo D.Petkus.
Daug politinio gyvenimo druskos su liberalais suvalgęs Artūras Zuokas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko pavaduotojas, stebėjosi, kad pagrindinės šalies problemos – karantinas, ekonominiai įmonių sunkumai, auganti bankrotų ir bedarbystės grėsmė – tarsi lieka antrame plane, nes Seimo dauguma dabar ieško būdų, kaip sustiprinti valdžią ir įgyvendinti tam tikrus savo ideologinius tikslus.
„Šiandien iš liberalų girdime įsakinėjimą, jie nenori diskutuoti, bando primesti savo valią. Keista, kad taip elgiasi liberalai, kurie visada pasisako už tai, kad kiekviena nuomonė yra gerbtina, kad nuomonių įvairovė yra svarbi. Liberalams tai visada buvo vertybė. Dabar jų daromas spaudimas yra būdingas tik diktatoriškoms valdžioms arba komunistams: jeigu jūs ne su mumis, vadinasi, prieš mus. Dialogo vengimas, bandymas jėga primesti tam tikrus įsitikinimus, manau, yra nepriimtinas bet kuriam liberalui, jau nekalbu apie didžiąją dalį Lietuvos visuomenės. Tai tikrai stebina. Tie, kurie vadina save liberalais, iš tikrųjų nieko bendra su liberalizmu net neturi“, – sakė politikas.
Pašnekovo teigimu, visuomenę įtraukiančiais konfliktais, įvairiais šalutiniais dalykais, matyt, siekiama nukreipti dėmesį nuo savo politinio neįgalumo. „Šiandien, kai valstybei kyla labai aiškūs iššūkiai, valdančioji dauguma Seime ir Vyriausybėje, kurios lyderiai yra konservatoriai, neturi žinių ir sprendimų, ką reikėtų daryti, kaip suvaldyti koronaviruso grėsmes ir padėti tiems, kurie nukentėjo nuo šios krizės. Ką tokiais atvejais dažniausiai daro politikai? Sukuria problemas ir nukreipia visuomenės dėmesį kažkur kitur. Ir dažniausiai tai būdavo kovos. Konservatoriai šia prasme genialūs, jie tą visada sugebėdavo“, – apibendrino A.Zuokas.
