Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žolynų šventė kviečia pabūti kartu

Žolinė – neabejotinai viena iš laukiamiausių švenčių. Taip malonu vasarą pasidžiaugti dar vienu laisvadieniu, nuvažiuoti į atlaidus, susitikti su giminėmis, o gal tiesiog nulėkti prie jūros. Šią poilsio dieną inicijavę valdininkai neabejotinai nusipelno padėkos.

Baigiasi darbymetis

Kol kas negalime pasigirti tvirtomis Žolinės tradicijomis. Pasak etnologo profesoriaus Liberto Klimkos, rugpjūčio 15 dieną Lietuva mini labai svarbią bažnytinę katalikų šventę, kurios liaudiškosios tradicijos įprasmina ir tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Tai Žolinė, Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. „2000 m. Žolinė kaip tradicinė šventė buvo pakelta į valstybinės rangą, – pasakojo etnologas. – Šį metą taikliai nusako patarlės ir priežodžiai: „Ant Žolinės javų pilnos šalinės“, „Ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalija.“

Kartu tai diena, kupina ir savotiško liūdesio, nes pradedame jausti rudens alsavimą. Juk „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolių šventė yra pirma diena rudens“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja.“

Ištakos – pagonybėje

Profesoriaus teigimu, kaip krikščionių šventė Žolinė žinoma nuo V amžiaus. Pagonybės laikais Lietuvoje tai buvo padėkos už derlių, vasaros darbų pabaigtuvių šventė. Įvedus krikščionybę, ji buvo sutapatinta su bažnytine švente – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasak legendos, po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Kai buvo atidarytas karstas, vietoje kūno buvo rastos tik kvapios gėlės; tada ir įtikėta, kad Dievo gimdytoja paimta į dangų. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma. O rugpjūčio 15-oji yra seniausia ir garbingiausia Marijos šventė.

Kaimo dievadirbiai Švč. Mergelę Mariją dažniausiai vaizduodavo kylančią į dangų: po jos kojomis mėnulis, o galvą supa devynių žvaigždžių vainikas, – pasakojo L.Klimka. – Iš delnų skleidžiasi malonės bei gerumo spinduliai. Ypač gražiai tos skulptūrėlės atrodo koplytėlėse, įkeltose į medį galiūną. Medžių malda kyla iš šios nuodėmingos žemės į aukštybes, dievopi. Šioje tradicijoje – labai būdingi baltiškajai pasaulėjautai dalykai. Juk esame medžio kultūros tauta.“

L. Klimka: "Ant žolinės Dievas vaisius prinkina ir vaikams išdalina".

Įdomu tai, kad dievadirbiai mėnulį kartais išdroždavo su veidu. Būtent tokių kūrinių galima pamatyti, pavyzdžiui, Palūšės šventoriuje ar Seinų katedroje. Tai vėlgi užuomina į baltiškąją mitologiją, o gal ir pagoniškosios pasaulėžiūros paneigimą. Juolab kad po Švč. Marijos kojomis – ir nuodėmę simbolizuojantis žaltys.

Vakarų Europos katalikiškose šalyse Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė taip pat neapsieina be derliaus pagerbimo apeigų. Tačiau kiekviena tauta savaip tai įprasmina tikėjimuose ir papročiuose, pritaikydama prie savo gyvensenos ir kultūros paveldo.

Žolinės simbolis

Viena iš žinomiausių Žolinės tradicijų – bažnyčioje šventinamos žolių puokštės, kurios savo sandara simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę. Etnologo teigimu, norint pajausti lietuviškąją šventės dvasią, reikia jos metu apsilankyti nedideliame bažnytkaimyje ir pamatyti, kaip iš visų pusių keliais ir takeliais į bažnytėlę renkasi baltomis skarutėmis apsigobusios moterėlės, nešinos margaspalvėmis puokštelėmis. „O ta puokštelė yra ypatinga: įdėta visų auginamų javų po keletą varpų pramaišiui su gražiausiomis pievų ir darželių gėlėmis, – teigė L.Klimka.– Pašventinti bažnyčioje žolynai laikomi sudžiovinus gerojoje namų kertėje, vadinamoje krikštasuole, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų.“

Žolynai būdavo panaudojami ypatingais atvejais. Statant naują namą, kelis žolynėlius įdėdavo į pirmojo vainiko sąsparą ties gerąja kerte. Įklodavo jų ir į naujo avilio kamputį. Šventintais žolynais būdavo pasmilkoma troboje priartėjus grėsmingam audros debesiui, susirgus šeimynykščiui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse šių žolynų įdėdavo ir į mirusio namiškio karsto pagalvėlę. Žolynų varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami į aruodus – taip pašventindavo būsimųjų metų derlių. Pietų Lietuvoje per Žolinę būdavo įprasta pašventinti ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo labai paprastai – Kopūstine. Rodūnės valsčiuje etnografų užfiksuotas vienas iš Žolinės šventės pavadinimų buvo Kanapinė, nes ten smilkydami kanapes gindavosi nuo įvairiausių ligų. Kanapinėlės vardu rudeninė derliaus šventė buvo žinoma ir Vilkaviškio krašte.

Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė neapsieina be derliaus pagerbimo apeigų. Redakcijos archyvo nuotr.

Puokštės svarba

Žemaičiai į Žolinės puokštę įkišdavo ir dygiąją usnį – kad primintų Kristaus kančią. Pašventintą usnį įterpdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų; mat buvo tikima, kad tuomet šios nelabos dyglės pranyks iš dirbamų laukų.

Etninių papročių tyrinėtojai šiose apeigose įžvelgia senosios baltų mitologijos atšvaitus, kaip ir daugelyje Švč. Mergelės Marijos adoracijos papročių. Juk tradiciniame kalendoriuje – devynios šventinės dienos, skirtos Švč. Mergelei Marijai, ir daug jos stebuklingo apsireiškimo vietų. Derliaus šventinimo paprotys byloja apie šio pirmojį vasaros žingsnelį rudeniop, buvusį andainykštės žemės dievybės, Lietuvoje žinomos Žemynos vardu, pagerbimą.

Puokštės svarbą per Žolinę nusako ir tautosaka: „Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“. Apskritai žolynų pomėgis yra būdingas lietuvių mentalitetui. Net mūsų grožinėje literatūroje merginos segdavosi gėles į plaukus, eidamos į bažnyčią visada, jei tik turėjo, nešdavosi gėlių puokštę, maldaknygių skirtukais naudojo džiovintus žolynus. Tad Žolinės puokštę Lietuvoje galima pripažinti kaip vieną išskirtinesnių šios šventės išraiškų.

Sakoma, kas Žolynų dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną uodegą įbruks.

Bendruomeniškumo dvasia

Žolinės atlaidai – puiki proga giminei susitikti. Dažniausiai šią gražią šventę pamalonina ir geri orai. Po šv.Mišių gražesnėje vietoje – ant kalnelio ar paežerės pievutėje – patiesiama staltiesė ir išdėliojami naujojo derliaus skanėstai. Jų skanaujant aptariama, kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus, teiraujamasi, gal ką ištiko kokios nelaimės ir reikalinga parama. Todėl priežodis skamba net įsakmiai: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“, „Nebendrausi su giminėmis, liksi vienas bėdoje, skurde.“ Taigi šventei buvo labai būdinga bendruomeniškumo dvasia. Reikėtų išlaikyti šią tradiciją ir šiandien, nes tik per bendruomeniškumą visuomenė tampa pilietiška.

Rekomenduojami video