Rytoj sukanka penkeri metai nuo to laiko, kai Rygoje įlūžo „Maximos“ parduotuvės stogas. Nelaimės metu žuvo 54 žmonės, tačiau kaltųjų teismas kol kas nepaskelbė. Bylos nagrinėjimas Rygos miesto Žiemgalos priemiesčio teisme geriausiu atveju baigsis tik po metų.

Skaudi nelaimė Rygos Zolitūdės mikrorajone įvyko 2013-ųjų lapkričio 21 dieną. Per griūtį žuvo 54 žmonės (iš jų – 3 ugniagesiai), dar 40 žmonių buvo sužeista. Tą vakarą sugriuvo viena prekybos centro siena ir stogas. Anot gelbėtojų, pagrindinis smūgis teko daržovių skyriui ir toms vietoms, kur stovėjo kasos. Kai į įvykio vietą atskubėjo gelbėtojai ir pradėjo judinti nuolaužas, griuvo dar viena pastato siena.

Po dviejų dienų, vykstant gelbėjimo darbams, įgriuvo dar ir dalis stogo. Gelbėjimo operacija tęsėsi 90 valandų. Joje dalyvavo keli šimtai gelbėtojų. Trys jų žuvo antrosios griūties metu. Iš 54 aukų – 51 Latvijos pilietis, vienas – Armėnijos, du – Rusijos piliečiai. Tai pati pražūtingiausia katastrofa Latvijoje nuo 1950 metų, kai Dauguvos upėje, nuskendus garlaiviui „Majakovskis“, žuvo 147 žmonės (iš jų – 48 vaikai).

Tuometis Latvijos prezidentas Andris Berzinis (2011–2015 m.) pareiškė, kad „Maximos“ griūties negalima vadinti nelaime, nes tai ne stichinė ar kitokio pobūdžio nelaimė, o masinė žmogžudystė.

Šis vos porą metų veikęs prekybos centras duris atvėrė 2011 metų pabaigoje. Jį statė kompanija „Re&Re“ pagal įmonės „Kubs“ parengtą projektą. Beveik visą Rygoje sugriuvusio prekybos centro „Maxima“ pastatą valdė UAB „Tineo“, kurios savininku buvo vienas „Vilniaus prekybos“ akcininkų Nerijus Numavičius.

Po tragedijos į Latvijos teismus kreipėsi dešimtys nukentėjusiųjų. Bendra ieškinių suma sudaro 155 milijonus eurų. Žalos atlyginimo reikalaujama iš bendrovių „Maxima Latvija“, „Re&Re“, „Homburg Zolitude“, „Tineo“, „Kubs“, „HND Grupa“ ir Rygos savivaldybės.

Turėjo sugriūti

Teismo procesas vyksta lėtai dėl to, kad byloje net 416 proceso dalyvių, o bylą sudaro 80 tomų. Posėdžiai lėtai vyksta ir dėl vertimų. Kaip ir priklauso, jie vyksta latvių kalba, tačiau daugelis nukentėjusiųjų yra rusakalbiai, tad visa, kas susiję su teismo procesu, verčiama į rusų kalbą. Taip pat – keletą kartų teko skirti ir papildomas ekspertizes.

Toks ilgas bylos nagrinėjimas buvo prognozuotas iš anksto. Šiame procese nukentėjusiaisiais pripažinti 263 žmonės.

Penki žmonės šioje byloje teisiami už statybos normų pažeidimus, turėjusius sunkių pasekmių ir už nužudymą dėl neatsargumo. Tokie kaltinimai pateikti inžinieriui statybininkui Ivarui Sergetsui, statybų ekspertui Andriui Gulbiui, statybos priežiūros atstovui Martinšui Draudinšui, projekto autoriui Andriui Kalinkai ir darbų vadovui Stanislovui Kumpinšui.

Kaltinimai nevykdžius pareigų pateikti buvusiam Rygos statybų inspekcijos viršininko pavaduotojui Janiui Balodžiui, statybinės priežiūros ekspertėms Marikai Trejei ir Ajai Melnikovai. Teisiamųjų suole sėdi ir „Maximos Latvija“ atstovė Ina Šuvajeva. Ji buvo atsakinga už saugumo taisyklių laikymąsi darbe.

Ikiteisminio tyrimo metu nė vienas kaltinamasis kaltu neprisipažino, nors surinkta daugybė duomenų, liudijančių, kad statant kompleksą ne kartą buvo pažeistos statybinės normos. Kai kurios pastatą laikančios konstrukcijos buvo perkrautos daugiau nei 6 kartus nei leistina. „Tyrimo metu paaiškėjo, kad klausimas – turėjo sugriūti ar ne – visai neaktualus. Klausti reikėjo, kada sugrius, nes kitaip ir būti negalėjo. Klaidos buvo užprogramuotos jau pačiame statinio projekte“, – prasidėjus teismui sakė Latvijos generalinis prokuroras Erikas Kalnmejeris – Taip pat buvo nustatyta, kad bent 30 kartų už įvairius pažeidimus reikėjo sustabdyti statybas, tačiau niekas to nepadarė“.

Kaltės nepripažino

Teismas jau baigė teisiamųjų apklausas – nė vienas iš 9 teisiamųjų kaltės iki šiol nepripažino. Tik du iš jų – statybinės priežiūros ekspertė Aja Melnikova ir statybos priežiūros atstovas Martinšas Draudinšas – sutiko teisme atsakyti į visus proceso dalyvių klausimus. Kiti 7 apsiribojo raštiškais liudijimais ir teismo salėje į papildomus prokurorų ir teisėjų klausimus atsakyti atsisakė.

A. Melnikova, kaip ir kiti teisiamieji, savo kaltės nepripažino. Teisme ji aiškino, kad atliko viską, kaip numatyta pagal įstatymus. Jokių statybos pažeidimų ar darbų ne pagal projektus ji tvirtino niekada nepastebėjusi.

Tik teismo proceso metu buvo atskleista, kad 2011 metais statybų aikštelėje buvo kilęs gaisras. Tačiau apie tai Rygos statybos priežiūros inspekcija nebuvo informuota. „Kaip paaiškėjo iš ekspertų išvadų, gaisras gal ir nebuvo tiesioginė stogo griūties priežastis, tačiau įtaką galėjo turėti. Juk bet kokia statybinių konstrukcijų deformacija gali turėti pasekmių. Todėl apie gaisrą turėjo būti informuoti visi už statybas atsakingi asmenys. Tokiu atveju statyba galėjo būti sustabdyta, atliktos papildomos ekspertizės ir pastebėti tie paslėpti įtrūkimai, – teisme sakė A. Melnikovos advokatė Jevgenija Bore. – Tačiau niekas iš statybos vadovų valdybai apie gaisrą nepranešė ir statybos buvo tęsiamos“.

Signalizacijos problemos

„Maximos Latvija“ atstovė I. Šuvajeva, kuri buvo atsakinga už saugumo taisyklių laikymąsi darbe, vienintelė iš visų kaltinamųjų kalbėdama nesulaikė ašarų. Ji sakė, kad po griūties nesitraukė nuo parduotuvės, praleido ten ir naktį, jos akyse įvyko ir antroji giūtis. Tačiau ji duoti parodymus teismo salėje irgi atsisakė.

„Mano ginamoji viską darė pagal įstatymus ir darbo saugos instrukcijas, kurias ir kūrė pati I. Šuvajeva ir kurios buvo patvirtintos valstybinių kontolės organizacijų, nes atitiko visus įstatymus, – sakė I. Šuvajevos gynėja Jelena Kviatkovskaja. – Pagal tas instrukcijas numatyta ir pirkėjų bei darbuotojų evakuacija. Tačiau žmonės nebuvo evakuoti, nes buvo pranešta, kad signalizacija suveikė klaidingai“.

Kaip žinia, tragedijos dieną kelis kartus buvo sudirbusi priešgaisrinė signalizacija, tačiau prekybos centro darbas nebuvo nutrauktas.

Teisme „Maxima Latvija“ parodymus pagarsinusi Elina Stibele, teigė, jog visai suprantama, kodėl suveikus priešgaisrinei signalizacijai nebuvo evakuoti žmonės – juk ši signalizacija skirta informuoti apie gaisrą, o ne apie stogo griūtį. Tad patikrinus, kad gaisras nekilęs ir buvo tęsiamas darbas. „Aš galiu patvirtinti, kad „Maxima Latvija“ morališkai yra atsakinga už tragediją, nes jos metu nukentėjo mūsų pirkėjai, mūsų darbuotojai, – sakė E. Stibelė. – Tačiau jokios kaltės mes nepripažįstame“.

Vienas liudytojas, „Maximos“ darbuotojas, pasakojo teismui, kad priešgaisrinė signalizacija toje parduotuvėje suveikdavo labai dažnai ir kitomis dienomis. Jis sakė, kad tik pirmą kartą visi sukruto, reagavo, o vėliau į dažnai suveikiančią signalizaciją jau niekas nekreipė dėmesio. Kadangi ir parduotuvės valdžia nedavė jokių nurodymų, tai taip viskas ir liko. Sirenos kaukimą sustabdydavo, signalizaciją įjungdavo vėl, ir vėl laukdavo kito karto. Beje, ir tuo metu veikusioje instrukcijoje buvo parašyta, kad po signalizacijos sudirbimo patikrinus, kad gaisro nėra, evakuacija nebūtina. Po nelaimės instrukcija pakeista – dabar, vos tik suveikus signalizacijai, turi būti pradėta pirkėjų ir darbuotojų evakuacija.

Turto nebeliko

Tęsiant bylos nagrinėjimą pradėta juridinių asmenų apklausa. Tačiau ir šie kaltinamieji savo kaltę neigia. Dauguma jų taip pat atsisakė liudyti teismo salėje. Tik įmonių „Konsulting“, „Re&Re“ ir „Maxima Latvija“ atstovai atsakinėjo į proceso dalyvių klausimus. Kai kurios įmonės, vykstant teismo procesui, subankrutavo. Pavyzdžiui, statinį projektavusi „HND Grupa“ jau pasiskelbė esanti nemoki, tad, jei ir būtų pripažinta kalta, žalos nesumokėtų.

Dar iki teismo turtus slėpė ir kitos firmos. Praėjus vos daugiau nei savaitei po griūties internetinis portalas „Pietiek“ paskelbė, kad firma „Kubs“ skubiai perrašo turtą. Penkios dienos po katastrofos firmos turto sąraše buvo keturi prabangūs automobiliai: „Porsche Cayenne“, „BMW 735“, „Land Rover Discovery“ ir, „Mercedes Benz C180“. O po trijų dienų šie automobiliai jau tapo firmos „Ella“ nuosavybe.

Kompensacijos aukoms

„Maxima Latvija“ aukoms ar jų artimiesiems yra skyrusi 9 milijonus eurų. Viena tų pinigų dalis bus išmokėta vaikams, kurių tėvai žuvo parduotuvėje, antroji dalis – tiems, kurie liko be artimųjų, o trečioji – tiems, kurie nukentėjo patys. Jau išmokėta po 100 000 eurų 53 šeimoms, kurių artimieji žuvo. Dabar pradėti mokėti pinigai sužeistiesiems – priklausomai nuo sužeidimo sunkumo – nuo 5000 iki 27 000 eurų. Tokie pinigai bus išmokėti 37 nukentėjusiesiems.

Draudimo bendrovė „Ergo“ irgi jau pradėjo mokėti išmokas. Beje, prabėgus pusmečiui po nelaimės nukentėjusiesiems ir aukų giminėms buvo išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos. Už kiekvieną žuvusįjį giminaičiai gavo po 14 230 eurų, o kiekvienam sužeistajam buvo išmokėta po 7115 eurų. Po 14 228 eurus aukų giminaičiams skyrė ir Rygos Dūma.

Aukų interesų gynėja advokatė Jevgenija Bore sako, kad toks ilgas teismo prosesas nėra palankus nukentėjusiesiems. Keli žuvusiųjų per katastrofą giminaičiai taip ir nesulaukę apkaltinamojo nuosprendžio mirė. „Dimitrijui Filatovui, kurio žmona žuvo parduotuvėje ir našlaičiu liko mažas sūnus, buvo vos 40 metų, kai jis irgi mirė. Žuvusios Ritos Žilinskauskės tėvas irgi numirė. Abu – dėl sveikatos, kuri pablogėjo žuvus artimiesiems“, – sakė advokatė.

Pasivijo senatis

Dėl kai kurių kaltinimų jau sueina ir senatis. Kaip pareiškė Ivaro Sergetso advokatas Artūras Zveisalnieksas, visuose su „Vikom industry“ firma susijusiuose aktuose esantys parašai – padirbti. Ši firma atliko metalo konstrukcijų montavimo darbus. Montažo darbuose pagal aktus dalyvavo inžinierius Andrejus Kulešovas. Paaiškėjo, kad šis žmogus nė karto nėra buvęs „Maximos“ statybvietėje. Jis su pertraukomis dirbo dukterinėje „Vikom industry“ firmoje, tačiau net nežino, kur yra pagrindinis firmos pastatas ir nė karto nebuvo statybvietėje. Apie tai jis pats papasakojo teisme.

Tardymo metu atsirado kažkoks Ivanovas, kuris prisipažino suklastojęs tuos parašus ir dar padirbęs apie šimtą dokumentų. Jam už tai buvo skirta 1900 eurų bauda, kurią jis sumokėjo, ir byla buvo nutraukta. Šiandien jo jau irgi nėra gyvųjų tarpe. Advokato nuomone, dabar jau vargu, ar bus įmanoma išsiaiškinti, kas iš tikrųjų pasirašė darbų atlikimo aktuose, nes už tokį nusikaltimą, kaip parašo padirbimas, jau suėjo senatis.

Žūties akimirka

Aprašinėdami technines procedūras turėtume neužmiršti ir paties svarbiausio – aukų skausmo ir jų reikalavimo, kad triumfuotų teisingumas. Teisme jau liudijo aukų giminės, jų skausmas aprašytas aukų atminimo knygoje „Atmink Zolitūdę“. Ji buvo išleista antrųjų tragedijos metinių proga. Pacituosime Andriaus Burvio našlės pasakojimą. Ji kartu buvo parduotuvėje, tačiau liko gyva.

„16 valandą 45 minutės mes nusprendėme nueiti į parduotuvę, o vėliau pasiimti dukrą iš vaikų darželio. Vyras dar pasakė, kad jei nespėsime, tai paskambinsime sūnui ir jis paims Elzę. Ir mes sportiškai apsirengę nuėjome pasitikti mirties. Nuotaika buvo gera, ėjome susiėmę už rankų į „Maximą“ net neįtardami, kad greitai ji taps broliškomis kapinėmis. Prieš atidarant parduotuvės duris Andrius dar pažiūrėjo į mane ir pasakė žodžius, kurie iki šiol man skamba ausyse: „Aš pats laimingiausias žmogus, kad tu esi mano žmona“.

Lygiai 5 valandą užėjome į parduotuvę. Laiką atsimenu labai gerai, nes kaip tik tuo metu atėjo SMS žinutė ir aš pažiūrėjau į laikrodį. Eidama pro lentynas, į kurias pardavėjos, skambant kalėdinėms melodijoms, dėliojo prekes, dar pagalvojau: kokios jos visos ramios. Mes nuėjome prie daržovių. Aš prisirinkau pomidorų, vyras pasiėmė bulvių. Tuo metu ant mūsų iš kažkur pasipylė baltų dulkių debesis. Aš numečiau pomidorus ir pasakiau: „Viskas, einam iš čia, apsipirksim kitur“, – ir skubiu žingsniu patraukėme išėjimo link. Ir čia, einant pro alkoholio skyrių, vyras „užkliuvo“ už pigiai parduodamo akcijinio raudonojo vyno. Aš dar pasakiau: „Tu ką – užmiršai, kad aš negeriu raudono vyno?“ Tačiau jis pasiėmė butelį ir mes nuėjome prie kasos. Aš dar sutikau draugę Juliją, sutarėme su ja vakare susitikti. Tai buvo paskutinis mūsų  pokalbis. Po kelių minučių Julija Budurkievič žuvo.

Priėjau prie vyro. Pamačiusi, kad prie kitos kasos tolimajame kampe tik keletas žmonių, pasiūliau eiti ten, tačiau Andrius atsakė, kad neverta blaškytis. Kasoje sėdėjo jauna tamsiaplaukė mergina – vėliau sužinojau, kad tai buvo Tamara Aleksandrova, kuri irgi žuvo.

Kai jau dėjomės prekes į maišelį, pasigirdo lyg šūvis ar sprogimas. Tai buvo paskutinės mūsų sekundės. Vyras dar spėjo pasakyti man, kad myli mane, paėmė už rankos ir aš pamačiau, kaip traiškydamos žmones, griūva parduotuvės lubos. Ta griūtis dideliu greičiu artėjo prie mūsų. Supratau, kad tai viskas. Vyro akyse pamačiau meilę, skausmą, ašaras ir atsisveikinimą. Tuo metu pajutau smūgį į petį ir nusiritau prie parduotuvės „Siberika“. Tačiau mačiau, kaip krentanti sija trenkė mano vyrui į galvą, ją visiškai suskaldydama. Mano veidą aptaškė jo kraujas“.

Alioną Burvę irgi prispaudė betono luitas, tačiau moteriai pavyko išsivaduoti.

Šaltis, purvas, ledinis vanduo, aplink – sužaloti žmonės: vieni šaukėsi pagalbos, kiti dar ir patys bandė išeiti pro užsiblokavusias duris. Ir vėl griūtis iš viršaus – stiklo ir betono gabalai. A. Burvė iš pradžių atsisakė važiuoti į ligoninę – moteriai buvo sulaužyta koja – ji laukė, kol bus ištrauktas vyro lavonas. Andrių surado 51-ąjį – iš 54 rastų.

Nelaimę tyrė Seimas

2013 metų lapkričio 27 dieną Latvijos vyriausybė prisiėmė politinę atsakomybę dėl centro griūties, ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis atsistatydino iš pareigų.

„Maxima Latvija“ vadovas Gintaras Jasinskas viešai pareiškė, kad jis nesijaučia kaltas dėl nelaimės. Tai sukėlė Latvijos visuomenės nepasitenkinimą, Lietuvos ambasadorius Latvijoje buvo iškviestas pasiaiškinti dėl Lietuvos bendrovės vadovo veiksmų. Vėliau G. Jasinskas buvo atleistas iš pareigų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Lietuvos žmonių ir valdžios vardu išreiškė apgailestavimą dėl G. Jasinsko žodžių. „Maxima Group“ valdybos narys Ignas Staškevičius gruodžio 3 dieną viešai atsiprašė už tragediją.

Dar prieš atiduodant bylą teismui, savo išvadas paskelbė ir Seimo sudaryta speciali komisija. Seimo nariai konstatavo, kad statybose vyrauja betvarkė ir chaosas, naudojamos nekokybiškos statybinės medžiagos, statybininkai atlyginimus gauna vokeliuose. Viena iš priežasčių – valstybė nekontroliuoja statybų.

Kai buvo panaikinta Valstybinė statybų inspekcija, buvo planuojama, kad jos funkcijas perims kitos įstaigos, tačiau taip neatsitiko. Todėl tokios likvidacijos nauda – labai abejotina. Sutaupyta nedaug pinigų, kurie buvo išmokami inspekcijos darbuotojams, o nuotoliai dėl to – milijoniniai. Paskaičiuota, kad sugriuvęs kompleksas padarė 98 377 732 eurų žalos. Vien techninėms ekspertizėms ikiteisminio tyrimo metu buvo išleista 1,3 milijono eurų.

Tuoj po pastato griūties statybų ekspertai ne kartą pažymėjo, kad ne tik šioje statyboje, bet ir kitur naudojamos nekokybiškos medžiagos. Seimo narių išvada – statybinių medžiagų priežiūra negarantuoja jų kokybės, o tuo pačiu ir statinių saugumo. O atsakingų už nekokybiškų konstrukcijų montavimą apskritai nėra. Tad Seimo nariai siūlė papildyti Statybos įstatymą naujais straipsniais

Taip pat Seimo nariai nagrinėjo ir statybų rangovų konkursus. Juose paprastai laimi tas, kuris pasiūlo mažiausią kainą, o kokybė lieka antroje vietoje. Po to rangovai dar samdo subrangovus ir šiems jau tenka taupyti kalant kiekvieną vinį.

Didžiuliai ir šešėlinės ekonomikos mąstai statybose – komisija padarė išvadą, kad statybose net 48,9 procentai darbų atliekami nelegaliai.

Dar vienas skaudus klausimas – techninė ekspertizė. Pagal įstatymus ji turėjo būti atlikta dar iki statybos darbų pradžios. Tačiau, matyt, buvo atlikta formaliai, nes jos turinio irgi nereglamentuoja jokie įstatymai.

Tad pagal Seimo narių siūlymus Statybos įstatyme buvo padarytos pataisos, kuriose numatyta, kokios ekspertizės būtinos, taip pat – tiek projektų autorių, kiek tų, kurie juos tikrina, atsakomybė.

Petras IVANAUSKAS