Kovo 10-ąją dieną Rusijos Sverdlovsko srities Jekaterinburgo miesto Aukštutiniojo Isetsko rajono teismo baudžiamųjų bylų kolegija pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje kartu su kitais kaltinamas ir ilgai nuo lietuviškosios Temidės besislapstęs ir Jekaterinburge įkliuvęs Romas Zamolskis, pravarde Zamas (46 m.).

Nedidelis dviejų aukštų pastatas Kirovo gatvėje, pažymėtas 2-uoju numeriu. Šalia lentelės, kad tai Isetsko rajono teismo baudžiamųjų bylų skyrius, dar kabo ir kita, kuri informuoja, jog šis pastatas yra architektūrinis paminklas. Norint patekti į teismo patalpas, tenka praeiti ir pro metalo ieškiklį. Pro jį pravedami ir laukiantys teismo kaltinamieji, kai juos atveža sargybiniai su antrankiais ant riešų. Šioje byloje tokių du – R. Zamolskis ir Michailas Klokas. Trečiasis teisiamasis – Valerijus Povarovas – į teismo posėdžius ateina iš namų. Jam skirta švelnesnė kardomoji priemonė – 3 milijonų rublių užstatas.

Suklastoti dokumentai

R. Zamolskio ir jo bendražygių bylą nagrinėja patyręs Aukštutiniojo Isetsko rajono teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jevgenijus Zyrjanovas. Jau pirmojo posėdžio metu R. Zamolskis pareiškė, kad nepasitiki teismu, prašė nušalinti teisėją, o jį išleisti namo. Kai šis prašymas buvo atmestas, lietuvis tuomet pareiškė, kad jis yra visai ne tas asmuo, kuo jį laiko pareigūnai. „Aš – ne Romas Zamolskis, jeigu ką, apie tai ne kartą rašiau tyrimo metu, šie duomenys yra paimti iš padirbto paso, kurį atsiuntė Lietuvos Respublika“, – teisme aiškino R. Zamolskis. Jis taip pat pareiškė, kad nėra Gabikas Boltačiovas, kurio dokumentus turėjo ir dar 2003 metais buvo nuteistas dėl vagystės Rusijoje. „Šis teistumas 2015 metais panaikintas, nes aš – ne Boltačiovas, o teisė Boltačiovą“, – kalbėjo R. Zamolskis.

Teisėjo paklaustas, tai kas tuomet jis yra, teisiamasis atsakė, kad jis – paprastas ūkininkas, su žmona gyvenantis Rusijos kaime.

Kitas teismo posėdis šioje byloje paskirtas kovo 23-iąją dieną.

Kaltinimų puokštė

Sverdlovsko prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Aleksandro Černyševo patvirtintoje kaltinamojoje išvadoje R. Zamolskiui pateikti kaltinimai net pagal šešis Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnius. Kartu su juo teisiamam Valerijui Povarovui – pagal keturis, o Michailui Klokai, nors jis ir laikomas grupuotės vadeiva, pagal du BK straipsnius. Mūsų tautietis R. Zamolskis kaltinamas neteisėtu ginklų ir sprogmenų laikymu, ginkluotu apiplėšimu, plėšimu, vagyste grupėje ir pasikėsinimu nužudyti. V. Povarovas kaltinamas sukčiavimu ir pasikėsinimu nužudyti, o M. Klokas tik pasikėsinimu nužudyti. Trijulei pateikti kaltinimai, jog veikė kaip organizuota nusikalstama grupuotė.

Pagal pateiktus kaltinimus R. Zamolskis gali būti nuteistas daugiausiai iki 15 metų nelaisvės, tačiau teismas, ko gero, skirs švelnesnę bausmę. Keturi BK straipsniai, kuriais kaltinamas R. Zamolskis, numato laisvės atėmimą iki 12 metų. Tik BK 105 straipsnis – žmogžudystė – numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba iki gyvos galvos. Rusijoje pagal šį straipsnį teisiama ir už pasikėsinimą nužudyti, tik tuomet bausmė negali viršyti trijų ketvirtadalių maksimalios bausmės, kurią numato BK 105 straipsnis. Rusijos teismų praktika rodo, kad tokiu atveju skaičiuojama nuo 20 metų.

Veikė gaujoje

Kol dar R. Zamolskis buvo nesugautas, buvo teigiama, kad jis gali būti prisidėjęs prie daugiau negu dešimties žmogžudysčių Sverdlovsko srityje, Maskvoje ir Sankt Peterburge. Jis buvo vadinamas Uralo organizuotos grupuotės samdomu žudiku. Sverdlovsko policijos Kriminalinės valdybos viršininkas Konstantinas Stroganovas ne kartą yra perspėjęs nusikaltėlio pėdsakais einančius kriminalistus, kad gyvas „kileris“ iš Lietuvos tikrai nepasiduos. Jo žiniomis, R. Zamolskis nešiojosi ne tik peilį, bet ir granatą. Jos žiedas buvo pritaisytas taip, kad jei policininkai būtų pabandę sulaikius nusikaltėlį jį iškratyti, būtų visi kartu susprogę.

Pasak tyrėjų, organizuotą nusikalstamą grupuotę Jekaterinburge subūrė ir jai vadovavo anksčiau ne kartą teistas M. Klokas. Nusikaltėlių tikslas – vogti ir plėšti šiame mieste bei Sverdlovsko srityje. Grupuotė už atitinkamą mokestį priiminėjo užsakymus iš verslininkų, kad sužlugdytų konkurentus, atimtų iš jų turtą, išmušinėjo skolas. Teigiama, kad ši organizuota grupė išsiskyrė aiškiai paskirstytomis funkcijomis planuojant, ruošiantis ir vykdant nusikaltimus. Tyrimas apėmė 2003–2007 metų laikotarpį. Tuo laiku nusikalstamą grupuotę sudarė 8 nariai, o vadas, jei iškildavo būtinumas, pasitelkdavo dar 5. Šiuo metu beveik visi jie jau nuteisti. Pabėgti pasisekė tik vienam ir jo byla išskirta į atskirą.

Kėsinosi nužudyti

Tyrėjams pavyko nustatyti, kad R. Zamolskis, M. Klokas, V. Povarovas, veikdami nusikalstamoje grupuotėje, 2004 metų liepos 17 dieną bandė nužudyti verslininką iš Jekaterinburgo Aleksandrą Kasjanovą. Tą dieną po jo buto langais buvo susprogdinta mina. Pats verslininkas nenukentėjo, tačiau minos skeveldra sužalojo jo žmoną. Tardymo metu R. Zamolskis sakė, kad jie nenorėjo nieko žudyti, o tik susprogdino miną, kad išgąsdintų Kasjanovą ir šis nevažiuotų liudyti į teismą. „Tai nebuvo pasikėsinimas, – sakė R. Zamolskis. – Sprogdinome naktį, prie nedidelio lango. Galvojom, kad tuo metu visi miegos ir niekas nenukentės. Jei būtume norėjo nužudyti, tai būtume darę kitais būdais“.

Ta pati grupuotė pabandė pašalinti ir dar vieną Jekaterinburgo verslininką Vitalijų Kočetkovą.

Be to, R. Zamolskis kaltinamas 2003–2006 metais kartu su kitais nusikaltėliais apiplėšęs keletą fizinių asmenų bei komercinių organizacijų. Pavyzdžiui, 2003 metais gauja, surišusi sargę, įsiveržė į specializuotą laikrodžių parduotuvę „Laiko studija“ ir pagrobė šveicariškus laikrodžius. Banditai taip pat apiplėšė kotedžą Tavatujų gyvenvietėje, keletą butų Jekaterinburge, pagrobė kelis sunkvežimius iš statybų aikštelės. Grupuotė bandė užvaldyti ir didelės firmos akcijas, kad galėtų dalyvauti įmonės valdyme.

Bandant išvengti sulaikymo, nusikaltimų metu buvo naudojamos visą veidą dengiančios kepurės, pirštinės, o aukų rankoms bei kojoms surišti – specialūs plastikiniai spaustukai. Be to, organizuotos grupės nariai naudojo svetimais vardais registruotas mobiliojo ryšio priemones, telefonuose dažnai keitė SIM korteles, nusikaltimų metu ryšį palaikė radijo stotelėmis. Visi grupuotės nariai turėjo slapyvardžius. R. Zamolskio pravardė tuo metu buvo Gabikas.

Suimti nepasisekė

Pirmasis 2013 metais buvo sulaikytas M. Klokas. Jis buvo teisiamas visai už kitus nusikaltimus. Čkalovo apylinkės teismas jam skyrė 3 metus laisvės atėmimo. Bausmę jis atlikinėjo griežtojo režimo pataisos kolonijoje. Sulaikius M. Kloką buvo gauta žinių ir apie R. Zamolskį. Tų pačių metų vasarą buvo pabandyta jį sulaikyti. Kai Čeliabinsko srities Kaslinskio rajono Alaki kaime viename iš privačių namų pareigūnai bandė lietuvį sučiupti, jis operatyvininkus paprasčiausiai ištaškė į šonus, šoko į savo automobilį „Oka“ ir atsišaudydamas paspruko. Vėliau automobilis buvo rastas miške. Atlikus kratą name, rastas visas ginklų ir sprogmenų arsenalas: automatas su lazeriniu taikykliu, šautuvas, pistoletas, revolveris, karabinas, radijo bangomis valdoma mina, 20 sprogiklių, ir per 600 įvairaus kalibro šovinių.

Apie tai, kaip juos R. Zamolskis iššvaistė, operatyvininkai nesigiria, tačiau apie bandymą sulaikyti ir apie pareigūnų klaidas žurnalistams papasakojo Romo žmona Svetlana.

„Viskas vyko kaip kine, – pasakojo moteris. – Iš pradžių policininkai suklydo ir sulaikė mūsų pažįstamą iš kito kaimo. Ten prie namo buvo surengta pasala, visą savaitę juos sekė ir galų gale vieną dieną nusprendė vyrą suimti. Tai atsitiko kai jis su šeima – žmona ir trimis vaikais iki 8 metų – su mašina grįžo iš kaimo. Vos vyras išlipo iš mašinos, kai iš visų pusių jį apstojo ginkluoti ir kaukėti vyrai ir, partrenkę ant žemės, uždėjo antrankius. Žmona, vaikai rėkė, verkė, o tie įsimetė vyrą į automobilį ir dingo. Tik Jekaterinburge išsiaiškinę, jog tai ne Zamolskis, jį paleido. Tam vyrui parodė mūsų nuotraukas, tai jis ir pasakė, kur mes gyvename.

Pas mus atvažiavo ankstų rytą. Nieko neįtardamas mano vyras tuo metu susikrovė į „Oką“ šiukšles ir išvažiavo į sąvartyną. Iš pradžių išgirdau, kaip loja šunys ir, žvilgtelėjusi pro langą, pamačiau juodai apsirengusius kaukėtus vyrus. Pagalvojau, kad mokymai kokie. Sėdau ant dviračio ir nuvažiavau pas įgaliotinį paklausti. „Ne, sako, jis jokių mokymų nėra“. O kai grįžau namo visur šmirinėjo automatais ginkluoti vyrai. Labiausiai mane nustebino tai, kaip jie surasdavo ginklus. Randa pistoletą, surašo protokolą, paskui sako, kad dar turi būti automatas ir atneša automatą. Toks įspūdis, kad jie žinojo, kur kas paslėpta. Darydami kratą viską mėtė ant žemės, trypė kojomis. Vaikams sakė, kad mes jūsų tėvą vis tiek nušausim. Paskui kaimynai papasakojo, kad kai opertyvininkai apsupo namą, Gabikas jau buvo išvežęs šiukšles. Policininkai susinervino ir puolė po kaimą ieškoti mano vyro. Šis nieko neįtardamas ir sustojo, kai jie stabdė „Oką“. Ir tuomet lyg varnai visi puolė prie automobilio. O Gabikas išvažiavęs buvo su šortais, šlepetėm ir marškinėliais. Net peilio, kurį visuomet nešiodavosi, nebuvo pasiėmęs. Kaip jis sugebėjo nuo jų pasprukti su tokiu automobiliuku kaip degtukų dėžutė, neturiu supratimo. Bet paspruko. Po to prie mūsų namo dar kokį mėnesį pasaloje pareigūnai laukė, tačiau taip nieko ir nesulaukė. O man Gabikas sugebėjo duoti žinią ir mes su juo apsigyvenom Jekaterinburge“.

Aidėjo šūviai

Sulaikyti R. Zamolskį pavyko tik kiek daugiau nei po metų – 2014 metų rugpjūčio viduryje Jekaterinburge. Teisėsaugos pareigūnai turėjo informacijos, kad jis vienai dienai ketina atvykti į miestą ir gerai pasiruošė sulaikymo operacijai.

Vos atvykęs R. Zamolskis savo automobilį pastatė atokioje vietoje ir nusipirko kitą, kuriuo ir ketino išvykti iš miesto. Taip jis buvo ne kartą suklaidinęs tyrėjus. Kai policija blokavo jo automobilį, jame, be R. Zamolskio, buvo ir jo žmona su mažu vaiku. Policijai pavyko išvilioti R. Zamolskį į lauką, tačiau beveik 2 metrų ūgio nusikaltėlis iškart puolė juos peiliu. Sulaikyti vyrą pavyko tik šovus iš pistoleto. Nusikaltėlis iš įvykio vietos buvo išvežtas į reanimaciją, paskui ilgai gydytas kalėjimo ligoninėje. Jo žmona sakė, kad jei ne aplinkiniai žmonės, kurie puolė paveiksluoti, kaip sulaikomas nusikaltėlis, policininkai, ko gero, jos vyrą būtų nušovę.

Dar po mėnesio, 2014-ųjų rugsėjo 24-ąją, grįžtantį į namus netoli kotedžo, kuriame gyveno,pareigūnai sulaikė ir Valerijų Povarovą. Jekaterinburge jis buvo laikomas FSB agentu ir kaip kaltinimo liudytojas dalyvavo ne vienoje rezonansinėje byloje. Jam liudijant už grotų buvo pasodintas miesto tarybos deputatas Maksimas Petlinas, chemijos gamyklos savininkas Ostaninas, dar keletas veikėjų.

Laiko superherojumi

R. Zamolskis dar prieš teismą parašė skundą Rusijos generaliniam prokurorui, kuriame skundėsi, kad iš jo parodymai išgaunami kankinant. „Aš jau ne kartą kreipiausi į jus dėl savo situacijos, tačiau vis gaunu atsakymus, kad pažeidimų nenustatyta, – ranka rašytame 6 puslapių laiške, kuriame daugybė klaidų, rašo R. Zamolskis. – Gal tai dėl to, kad esu ne Rusijos pilietis ir ne rusas? Kankinamas aš apkalbėjau ir save, ir savo draugus. Mane kaltina užsakomąja žmogžudyste. Tardytojai žino, kas užsakovas, tačiau jis net nesulaikytas, nors visi žino, kur jis gyvena. Tai todėl, kad jis rusas ir turtuolis?“

Romo žmona Svetlana Miakotina savo skundais ir laiškais užpylė ne tik prokurorus, bet rašo ir Rusijos prezidentui, ir ministrui pirmininkui, ir žmogaus teisių gynėjams, ir cerkvės vadovams. Ji irgi skundžiasi, kad jos vyras kankinamas, tačiau niekuomet neužmiršta jo pagirti.

„Aš savo vyrą laikau superžmogumi. Duok dieve kiekvienam bent pusę jo proto, tvarkingumo, teisingumo, valios, jėgos, supratimo, kantrybės. Jis geriausias pasaulyje tėvas, brolis, draugas. Tokį kiekvienas norėtų turėti. Aš su juo pragyvenau dešimt pačių gražiausių savo gyvenime metų. Kiekvienai tokį vyrą – kiek tada daug būtų laimingų šeimų. Gaila, kad žemėje tokių liko tik vienetai. Tokių, kurie nepaisant kankinimų, žiaurių kaltinimų sugeba išlikti žmonėmis ir išgyventi tokiame pasaulyje“, – toks būtų tų laiškų leitmotyvas.

Ne „kileris“, o fermeris

Dabar jau aiškūs R. Zamolskio keliai pabėgus iš Lietuvos. 2002 metais jis spruko į Kaliningrado sritį Rusijoje. Ten susipažino su Sverdlovske gimusiu Jurijumi Jelpanovu, kuris vadovavo inkasatorius plėšusiai grupuotei. Po to, kai prasidėjo šios grupuotės narių areštai, J. Jelpanovas kartu su R. Zamolskiu persikraustė į Uralą. 2011 metais J. Jelpanovas buvo sulaikytas ir išvežtas į Kaliningradą, kur 2013-aisiais nuteistas 14 metų kalėti.

O lietuvis, kuris tuo metu jau buvo įsigijęs dokumentus, išduotus Boltačiovo pavarde ir turėjo Gabiko slapyvardį, įsiliejo į M. Kloko organizuotą gaują.

2003-iaisiais, švenčiant Jekaterinburgo miesto šventę prie Šartašo ežero, Romas susipažino su Svetlana. Merginai patiko aukštas, gražus vyras ir nuo to laiko ji tapo jo didžiausia gerbėja. „Aš jį pažinojau ne kaip kažkokį Zamolskį, o kaip Boltačiovą, – pasakojo moteris. – Niekam niekada nesukėlė įtarimų jo pasas. Juk jis ir nuteistas už vagystę lygtinai dvejiems metams buvo, ir paskolas iš banko ėmė, ir dešimtis kartų tą pasą policininkai laikė savo rankose ir niekam neužkliuvo, kad dokumentas suklastotas. Dabar laikraščiai rašo, jog jis atvažiavo į Rusiją ir pasivadino Gabiku. Bet tai yra sutrumpintas jo vardas nuo Gaptelno, o šiuo vardu jo niekas nevadino.

Apie jo praeitį aš nieko daug ir neklausinėjau. Jis man pasakė, kad yra iš vaikų namų, todėl neturi giminių. O žmogų pažinsi iš jo darbų, o ne iš žodžių. Aš Gabiką pažinau tik iš gerosios pusės. Ir tik 2013 metais, kai jį bandė sulaikyti, iš policininkų sužinojau, kad jie jį laiko Romu Zamolskiu. Po to, kai mes vėl susitikom ir gyvenom Jakaterinburge, jis man pasakė: „Sveta, aš tau vėliau viską papasakosiu ir su laiku tu suprasi, kas yra kas“. Ir, kai jau jį sulaikė, laiškuose iš kalėjimo jis ėmė pasakoti, kad jokioms grupuotėms nepriklausė ir visą laiką kovojo už teisybę. Kai sulaukė 18-os jį apkaltino tuo, ko jis nepadarė. Iš laiško aš nesupratau kuo, tačiau jį tada pripažino nepakaltinamu“.

Moteris žino ir apie Lietuvą, ir apie Daktarų grupuotę. „Jūs pažiūrėkite ką Lietuvoje su juo padarė, – piktinosi Svetlana. – Jam pateikdavo kaltinimus ir neleisdavo apsiginti, o kaip psichinį ligonį paguldydavo į ligoninę ir ten kankindavo, leisdavo vaistus, nuo kurių žmonės tampa daržovėmis. O jis nepasidavė. Aš manau, kad Romui buvo kerštaujama už tai, kad jis neklausė Henriko Daktaro, kad sumušė jo brolį. Tuo metu mafija buvo stipresnė ir už prezidentus ir darė ką norėjo. Paskui jau mes gyvenome kartu, o, kaip dabar sužinojau, Lietuvos spaudoje vis rašydavo, kad jis kažką nušovęs, kažką užmušęs. Kaip jis tai galėjo padaryti, jei visą laiką buvo šalia manęs? Nusipirkome kaime nedidelį namuką, kurį Gabikas savo rankomis suremontavo, padarė baldus, pavertė jaukiu nameliu – kaip iš pasakos. Pats kieme net baseiną iškasė, kad vaikams būtų kur maudytis. Jis ir arė, ir šienavo, su traktoriumi kaime užsidirbdavo pragyvenimui. Dabar laikraščiuose rašo Zamolskis – „kileris“. Jis ne „kileris“, o – fermeris“.

Tačiau, kam fermeriui reikėjo tiek ginklų, moteris paaiškinti nesugebėjo.

Pripažino ligoniu

R. Zamolskis buvo labiausiai ieškomas Lietuvos nusikaltėlis. Jo kriminalinė paieška buvo paskelbta dar 2001 metais.

1996 metais Kauno apygardos teismo nutartimi R. Zamolskis pateko į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, kad būtų priverstinai gydomas griežtojo stebėjimo sąlygomis. Tuokart remtasi stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusių Utenos psichiatrijos ligoninės Ekspertinio skyriaus psichiatrų išvadomis, kad dviejų žmonių nužudymu, plėšimu, pasikėsinimu į pareigūno gyvybę, ginklo nešiojimusi ir kitais nusikaltimais kaltintas, su Daktarų grupuote siejamas R. Zamolskis esąs nepakaltinamas. Jau tuomet Kauno prokuratūros prokurorai spėjo, kad pavojingas nusikaltėlis tik simuliuoja psichikos ligą, o Utenos psichiatrai, pripažinę jį nepakaltinamu, per daug nesigilino į jo psichikos būklę. Taip buvę galbūt dėl to, kad kiek anksčiau tokias išvadas buvo pateikę R. Zamolskį tyrę Černiachovsko miesto (Kaliningrado sritis Rusijoje) ligoninės psichiatrai, tais laikais turėję kur kas didesnį autoritetą.

Gydėsi Rokiškyje

Taigi, prokurorai jau tada netikėjo, kad itin sudėtingus, iki smulkmenų apgalvotus nusikaltimus įvykdęs R. Zamolskis nesuprato savo veiksmų, nesugebėjo jų valdyti. Deja, anuomet nebuvo priimta viešai abejoti psichiatrijos specialistų išvadomis ir, paprašius papildomos ekspertizės, vieno ar kito asmens nepakaltinamumą bandyti nuginčyti. Taip daugybę sunkių nusikaltimų įvykdęs „nepakaltinamasis“ R. Zamolskis, užuot keliolikai metų ar net iki gyvos galvos patekęs už grotų, atsidūrė Rokiškio psichiatrų priežiūroje. 1994 metais Rokiškio psichiatrijos ligoninėje buvo įkurtas Priverstinio gydymo skyrius, kuriame, teismui pripažinus esant nepakaltinamus, buvo gydomi sunkius nusikaltimus padarę psichikos ligoniai.

Rokiškyje R. Zamolskis buvo gydomas apie 4 metus. Per šį laiką ligonis buvo remisijos būklės (psichikos liga – ramybės būsenos, be paūmėjimų), jam nepasireiškė jokių agresijos požymių. Todėl ekspertų komisija tuokart ir nusprendė rašyti teikimą Panevėžio apygardos teismui dėl gydymo režimo R. Zamolskiui pakeitimo – toliau gydyti jį išsiųsti į Bendrojo skyriaus psichiatrijos ligoninę pagal gyvenamąją vietą.

Teismas teikimui pritarė ir R. Zamolskis buvo išsiųstas į Žiegždrius. Tačiau čia ilgai neišbuvo – vieną dieną, 2001-ųjų kovą, pritaikęs rankeną, atsirakino duris ir iš skyriaus pabėgo.

Susirado draugą

Iš ligoninės pabėgęs R. Zamolskis iš Kauno atvažiavo į Panevėžį. Šiame mieste gyveno Virginijus Savickis, su kuriuo jis buvo susipažinęs gulėdamas Rokiškio ligoninėje.

R. Zamolskis su V. Savickiu užpuolė ir sunkiai sužalojo Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorių, kai šis iš „Maximos“ vežė pinigus. Nusikaltėliai pagrobė 70 000 litų. Po kiek laiko bėglį Vilniuje atpažino policijos patruliai, tačiau sulaikyti R. Zamolskio nepavyko.

Atsišaudydamas jis ir vėl sugebėjo pabėgti, o jo nusikaltimų sąrašas pasipildė dviem sužeistais policininkais. Dar 2 policininkus R. Zamolskis sužeidė Kaune, „Atžalyno“ mokyklos stadione.

Paspruko sužeistas

2001-ųjų spalio 8-ąją nusikaltėliai buvo pastebėti Panevėžyje. Kažkas iškvietė policiją. Skubiai prisistatę policininkai eilinį kartą nesėkmingai bandė sulaikyti abu vyrus. Šaudydami į juos persekiojančius patrulius, R. Zamolskis ir V. Savickis mėgino sprukti gatvėje sustabdytu taksi.

Kai taksi privažiavo prie pėsčiųjų perėjos ir užsidegė raudonas šviesoforo signalas, gatve pradėjo žingsniuoti būrelis moksleivių. Taksistas ginkluotiems banditams pareiškė, kad nepajudės iš vietos, kol vaikai nebaigs eiti per perėją. Todėl susinervinę užpuolikai iššoko iš taksi ir pasileido pėsčiomis.

Suprasdamas, kad gali būti sučiuptas, R. Zamolskis paliko V. Savickį. Zamas per gaudynes buvo sužeistas, tačiau vis tiek sugebėjo pasprukti. Siekdamas sumėtyti pėdas, jis įlėkė į J. Miltinio vidurinės mokyklos patalpas ir per atsarginį išėjimą išmovė į kitą mokyklos kiemo pusę, peršoko per tvorą ir pradingo daugiabučių kiemuose. Mokyklos mokiniai ir darbuotojai matė, kaip aukštas juodbruvas vyras bėgo viena ranka susiėmęs už šono, palikdamas paskui save kraujo pėdsakus. Kitoje rankoje banditas spaudė pistoletą.

Manyta, kad R. Zamolskis pasislėpė viename Sirupio gatvės name, tačiau pareigūnai apsupę ir apieškoję patalpas, bandito nerado. Į pagalbą buvo pasitelkti kinologai. Deja, J. Basanavičiaus gatvėje šunys bėglio pėdsakus pametė. Buvo rasta tik peršauta Zamo striukė ir krepšys su keliais pasais. Itin pavojingo ginkluoto nusikaltėlio paieškoms buvo pasitelkta net kariuomenė ir sraigtasparnis, bėglio ieškota mieste ir rajone, „iššukuoti“ aplinkiniai miškeliai, tačiau Zamas tuokart dingo kaip į vandenį. Liko tik jo kraujo pėdsakai.

Sieks deportacijos

Iš Karmėlavos, Kauno priemiesčio, kilusį R. Zamolskį vieni vadino bebaimiu nusikaltėliu ir žudiku, kiti – amžiaus bėgliu. Buvo metas, kai po kiekvienos, plačiau nuskambėjusios rezonansinės žmogžudystės žurnalistai keldavo versiją, kad vienas žudikų gali būti būtent R. Zamolskis. Kad ir kaip ten būtų, šis nusikaltėlis – vienas iš ilgiausiai nuo teisėsaugos besislapsčiusių asmenų Lietuvos kriminalinėje istorijoje.

Lietuvos prokurorai yra pranešę, kad siekia Rusijoje sulaikyto R. Zamolskio išdavimo Lietuvai. Tačiau tai, ko gero, bus tada, kai jis atliks bausmę Rusijoje. Beje, rusai R. Zamolskiui atliko dar vieną psichiatrinę ekspertizę. Jį tyrę Maskvos Serbskio vardo teismo psichiatrijos instituto ekspertai nustatė, kad vyras pakaltinamas. Taigi, teisus buvo buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, kuris ne kartą teigė: „Ne, R. Zamolskis nebuvo psichikos ligonis. Tai buvo jo gynybos taktika. Buvo laikas, kai buvo madinga pulti į medikų glėbį ir imituojant proto, psichikos ligas pasislėpti nuo gresiančio atpildo, nuo teisėsaugos“.

Žilvinas VIZGIRDA