Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žmogaus teisės: po 40 metų – vis dar dykumoje

Kai Mozė išvedė žydus iš Egipto, jam buvo liepta keturiasdešimt metų vedžioti juos po dykumą, kol galės įžengti į Pažadėtąją žemę. Priežastis buvo paprasta ir aiški: turėjo pasikeisti kelios kartos, kad žmonės atsikratytų vergovės palikimo ir taptų iš tikro laisvi. Po keturis dešimtmečius trukusių klajonių po dykumą, susidūrus su daugybe sunkių išmėginimų, vyresnės žydų kartos išmirė, ir Mozė į Pažadėtąją žemę atvedė tik jaunus, vergovės nepatyrusius savo sekėjus.

Robertas van Vorenas

Robertas van Vorenas

Specialiai „Valstiečių laikraščiui“

 

Bijojo net pasirašyti

2017-ieji man yra ypatingi metai: prieš 40 metų pradėjau žmogaus teisių aktyvisto kelią. Tada man buvo 17, ir tuometinis sprendimas visam laikui pakeitė mano gyvenimo kryptį ir jo suvokimą. 1977 m. nutariau imtis veiklos ginant politinių kalinių Sovietų Sąjungoje teises. Pirmasis mano darbas šioje srityje buvo Sergejaus Adamovičiaus Kovaliovo byla. Prisimenu, kaip Roterdame (Olandija) vaikščiojau nuo vienų durų prie kitų rinkdamas parašus po Leonidui Brežnevui skirta peticija, reikalaujančia paleisti S.Kovaliovą į laisvę. Dauguma iš tų, kurie išdrįso ją pasirašyti, tiesiog brūkštelėjo kryžiuką po tekstu, baimindamiesi, kad vieną dieną į Olandiją įsiveržę sovietų kariai susiras juos ir privers už tai atsakyti.

Netrukus aš įkūriau Europos komitetą Aleksandrui Podrabinekui ginti. Jis neseniai buvo suimtas ir pirmą kartą nuteistas kalėti. Tuo metu užsimezgė mano ir garsaus sovietinio disidento, politinio kalinio Vladimiro Bukovskio bendradarbiavimas. Šiandien, praėjus keturiasdešimčiai metų, aš vis dar ginu politinių kalinių teises buvusios Sovietų Sąjungos branduolyje, Rusijoje (kuri, beje, noriai atkurtų SSRS), ir kovoju su bandymais grąžinti psichiatrijos naudojimo prieš politinius kalinius Rusijoje ir kai kuriose kitose buvusiose sovietinėse respublikose praktiką.

Pralėkė akimirksniu

Žvalgydamasis praeitin mąstau, kas pasikeitė. Ar mes apskritai ko nors pasiekėme, o gal visi tie metai – ištisi dešimtmečiai – tebuvo tik energijos ir atsidavimo švaistymas, ir mes grįžome prie to, nuo ko pradėjome?

Iš pat pradžių mane labiausiai domino tų politinių kalinių, kurie buvo laikomi psichiatrijos ligoninėse, teisių gynimo problemos. Tokia praktika sovietinio laikotarpio pabaigoje galiausiai buvo nutraukta, nors kartais klausiu savęs, kas prie to labiau prisidėjo – žmogaus teisių gynėjų metų metus rengtos kampanijos ar „senasis lapinas“ Eduardas Ševardnadzė?

Vėliau įsitraukiau į tinkamiausių psichinės sveikatos paslaugų reformavimo būdų buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose paieškas. Ilgainiui mano įsteigtos organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ (GIP) veikla išsiplėtė į Vidurio ir Rytų Europos šalis, vėliau – į Afrikos valstybes, Šri Lanką ir Indokiniją. Šimtai aukščiausios klasės profesionalų įsitraukė į mūsų veiklą, teikė ekspertines paslaugas, vykdė šimtus projektų, padėjo pacientams, jų artimiesiems, reformomis suinteresuotiems sveikatos specialistams. Jie padėjo visais atvejais, kai kovojome su senąja sistema, siekusia įkalinti psichikos ligomis sergančius asmenis didelėse antihumaniškose institucijose.

Visi tie dideli ir maži projektai, bendravimas su daugybe puikių žmonių, paskyrusių savo laiką ir energiją bendram tikslui, regis, privertė laiką tekėti greičiau, ir keturiasdešimt metų pralėkė tarytum akimirksniu. Tik pažvelgęs į veidrodį susitaikau su mintimi, kad jau nebesu tas 1980-ųjų ilgaplaukis žmogaus teisių aktyvistas, vilkintis juodus kailinius ar juodą odinį švarką, dėl kurio buvau laikomas kraštutiniu kairiuoju-dešiniuoju radikalu.

Scanpix nuotr.

Daug ką vis dar reikia padaryti. Labai daug. Gal ką nors galėtų nuliūdinti faktas, kad žmonės vis dar stoja į mūsų gretas, ateina naujos kartos atstovai, tikintys tais pačiais dalykais ir norintys prisidėti savo darbu ir energija. Daugelyje šalių, kuriose mes dirbome ar tebedirbame, padėtis yra visiškai kitokia, neabejotinai geresnė, net ir tais atvejais, kai daugumos tikslų, turbūt pernelyg optimistinių, dar nepavyko pasiekti.

Sovietinis pelėsis

Vis dėlto reikalai yra kur kas prastesni, kai imame nagrinėti situaciją šalyje, kadaise pirmiausia atkreipusioje mano dėmesį – save Sovietų Sąjungos paveldėtoja laikančioje Rusijoje. Aš sąmoningai sieju abi šias valstybes, nes bent jau per pastarąjį dešimtmetį ištikimas Jurijaus Andropovo, 1967–1982 m. vadovavusio KGB, sekėjas stengėsi atkurti sovietinį režimą. J.Andropovas tais laikais buvo pagrindinis mano priešininkas (suprantama, jis to nežinojo). Ištikimo jo mokinio Vladimiro Putino vadovaujama Rusija vėl apaugo senu sovietiniu pelėsiu, tapo kiniška Sovietų Sąjungos versija, kurioje galima verstis privačiu verslu ir būti „grynuoju“ kapitalistu su sąlyga, jei laikai liežuvį už dantų ir neturi nieko bendra su „penktąja kolona“ ir „liaudies priešais“.

V.Putinas suderino tai, kas blogiausia kapitalizme, su tuo, kas blogiausia stalinizme, ir protingai pasinaudojo visomis Federalinės saugumo tarnybos galimybėmis demoralizuoti Vakarų demokratiją. Jis taip pat sugrąžino psichiatrijos naudojimą politiniais tikslais, nors tai, bent jau kol kas, netapo įprastiniu represijų įrankiu kaip Sovietų Sąjungoje.

Žvelgdamas į keturiasdešimt praėjusių metų imu būgštauti, kad situacija dabar yra kur kas pavojingesnė, nei tada, kai pradėjau savąjį žmogaus teisių gynėjo kelią. Tiesą sakant, aš labai bijausi ateities, bet ne dėl savęs. Aš bijau dėl savo vaikų ir artimųjų ateities, bijau dėl tų šalių, kurios man labai rūpi, rytojaus. Pirmiausia dėl buvusių sovietinių respublikų, kurioms pavyko atsikratyti Rusijos dominavimo ir visiškai ar iš dalies sutraukyti sovietizmo grandines.

Per šiuos keturiasdešimt metų aš emigravau į buvusią Sovietų Sąjungą, emociškai ir galiausiai fiziškai, tapau šio regiono, kurį laikau savo namais, dalimi. Tai irgi turėjo tam tikrų pasekmių. Kai 2003 m. prezidentas Valdas Adamkus pagerbė mane suteikdamas Lietuvos pilietybę, puikiai supratau, kad kartu su teisėmis gaunu ir pareigas.

Tai reiškia ne tik prisilietimą prie skaudžių istorijos vietų, tokių kaip tamsieji Holokausto puslapiai, bet ir valstybės gynimą nuo nesulaikomo kai kurių rusų noro laikyti Lietuvą „sava“, t. y. Rusijos imperijos dalimi. Tokį pat įsipareigojimą jaučiu turįs ir kitų regiono, kurį laikau savo namais, šalių atžvilgiu. Jaučiu pareigą jas remti, ginti, kritikuoti, padėti keisti posovietinę visuomenę į tai, ką esame linkę vadinti piliečių visuomene, paremtą įstatymų valdžia.

Keturiasdešimt metų pralėkė kaip viena diena, tai stulbina. Tačiau nėra laiko sėdėti ir ilsėtis. Putinas Rusijoje, Trumpas Jungtinėse Valstijose, Le Pen Prancūzijoje ir Wildersas Nyderlanduose (yra tokia galimybė) – to visiškai pakanka, kad sukrustų ir negyvėlis. Galvodamas apie laukiančius pavojus jaučiu tą patį energijos antplūdį, kaip ir prieš keturis dešimtmečius, kai žengiau pačius pirmuosius žingsnius šiame ilgame ir vingiuotame kelyje, kuriuo pradėjau eiti net nežinodamas pagrindinės krypties.

Rekomenduojami video