LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Sniego patalas, uždengęs laukus, labai svarbus mūsų mažiesiems pamiškių sodybų kaimynams – žvėreliams, prisitaikiusiems prie tokio klimato. Kiškiai jau pasipuošė baltais kailinukais, todėl tapo nematomi juos medžiojantiems plėšrūnams. Šermuonėliai ir žebenkštys pakeitė spalvą, kad susilietų su aplinka ir sėkmingai medžiotų.Purus sniegas uždengė ir daugelį žiemą miegančių gyvūnėlių, įvairių vabaliukų, vorų, driežų, varliagyvių, saugiai laukiančių atšylančio oro. Tačiau daugeliui pamiškės sodybų kaimynų sniegas ir šaltis apsunkina gyvenimą, todėl reikėtų jiems padėti.
Pridaro žalos
Šaltos ir snieguotos žiemos – tikras išbandymų metas mūsų krašte žiemoti pasilikusiems paukščiams. Sniegas uždengia ir taip negausias maisto atsargas, o paspaudęs šaltukas jas dar tvirčiau užrakina, padaro sunkiai pasiekiamas.Jei sparnuočiai lepinami lesyklose paliktomis maisto atsargomis, apie didesnius miško gyventojus dažnai pamirštama.
Prieš septynerius metus į senelių sodybą vienkiemyje (Molėtų r.) persikėlusi Stanislava Deveikienė šiandien džiaugiasi gyvenimu pagal gamtos ritmą.Nuolat apsilankančiais keturkojais kaimynais moteris nesibodi, atvirkščiai – kiekvienas toks žvėrelių pasirodymas jai sušildo širdį. Stanislava seka vilkų ir ūkininkų kovas žiniasklaidoje, todėl šiuo klausimu turi savo nuomonę.
„Neauginu naminių gyvūnų, neturiu ūkio, todėl negaliu tvirtinti, kas šioje kovoje nugalėtojas. Tačiau turime rasti vietos sugyventi, nes esame skolingi gamtai už plotus,kurie buvo atimti iš žvėrelių, – įsitikinusi moteris. – Gyvenu šalia nedidelio ir reto miško, todėl grobuonių nesu mačiusi. Teko susidurti tik su gyvūnais, kurie apgriaužia sodinukus, medelių kamienus, šakas.“
Jos sodas ne kartą nukentėjo nuo stirnų ir kiškių. Keletą kartų ir briedis buvo užklydęs. „Didžiausias pavojus kyla tuomet, kai susiformuoja gili sniego danga, tuomet jų atklysta daugiau, – aiškino pašnekovė. – Kiškiai dažniausiai apgraužia jaunų sodinukų kamienus. Jei žiema labai snieginga, po atlydžio vėl pašalus sukietėja sniego danga, kiškiai pasiekia jaunas apatines šakas ir su malonumu jomis pasmaguriauja. Todėl po kiekvienos sniego porcijos reikia apmindyti kiekvieną sodinuką.“
Maitintis sode mėgsta stirnos, kurių pastaruoju metu padaugėjo. Jos gali sužaloti medžių viršūnes ir aukštai esančias šakas, taip padarydamos dar didesnių nuostolių. O štai po elnio apsilankymo ne vieną medelį teko palaidoti. Sodybos šeimininkė pasidalijo patarimais, kaip apsaugoti sodus.
„Antkamienų ir apatinių šakų galima užtepti specialių kamienų apsaugos repelentų.Juos galima sumaišyti su kreida taip sukuriant ilgalaikį baltinimo efektą bei dvigubą apsaugą – ir nuo žaladarių, ir nuo temperatūrų svyravimo, – patirtimi dalijosi S.Deveikienė. – Yra įvairių dydžių specialių vamzdžių iš plastikinių akytų tinklelių, o jei tokių neturite, pravers ir vielos tinklas, kurį galite apsukti apie medį. Kita išeitis – sodo aptvėrimas. Šis būdas veiksmingas norint apsisaugoti nuo kiškių, tačiau stirnoms ar briedžiams tai menka kliūtis.“
Natūralioji atranka
Kita vertus, sodininkė pripažino, kad už sodui padarytą žalą ji nepyksta, atvirkščiai – stengiasi padėti žvėreliams, kuriems sniegas apsunkina gyvenimą. Pamiškėje ji padėjo kelias krūvas šieno, grūdų, duonos, kopūstų, morkų, bulvių, obuolių ir kt. gėrybių, išmynė takus, kad miško žvėrims būtų lengviau nuklampoti link šėryklų.
„Smagu matyti šuoliuojančius baltuosius kiškius, vorele keliaujančius šernus, kurie palieka brydes, o štai stirnoms labai sunku. Plonos jų kojos klimpsta giliame sniege, joms sunku nukapstyti sniegą ruošiantis guolį ar ieškant maisto“, – sakė pamiškės sodybos šeimininkė.
Gyvūnais rūpinasi ir medžiotojai – miškingose vietovėse jie stato ėdžias. Vis dėlto šaltos ir snieguotos žiemos būna žiaurios. Veikia natūralioji atranka, kai gamtoje išlieka stipriausi, o silpnesniems vilčių išgyventi mąžta – daugiausiai krenta stirnos. Vis dėlto,S.Deveikienės teigimu, šiltos žiemos taip pat nėra gerai.
„Jei žvėrims lengviau susirasti maisto, mažesniems gyvūnėliams, ypač miegantiems žiemos miegu, išgyventi nėra paprasta – jie anksčiau pabunda ir dėl maisto trūkumo miršta. Tai didžiulė problema ežiams ir varlėms, kurios po besniegės žiemos neturi kur išneršti kurkulus, nes gausios balos susidaro tik nutirpus sniegui.“
Sodo sanitarai
Sparnuočiais ir keturkojais kaimynais verta pasirūpinti, nes jie gali būti labai naudingi. Pasak pašnekovės, paukščiai yra geriausi sodo sanitarai, sulesantys įvairius kenkėjus, kirminukus. Taip pat labai naudingas ežys, kuris ėda peles ir kitus smulkius padarus, todėl jį galima prisijaukinti pavasarį arba rudenį po medžiais ar krūmais susukus namelį, padėjus vandens indelį. Vasaros naktimis jis maloniai šiurens po kiemą. Labai smagios kaimynės – voveraitės. Jas prisikviesti galima paberiant graikinių ar lazdyno riešutų, subrendusių pušų kankorėžių.
Taigi, gyvūnai naudingi ekosistemos pusiausvyrai. Kuo didesnė augalų ir gyvūnų įvairovė, tuo sveikesnė aplinka. Joje vyksta natūralūs gamtiniai procesai, mažiau puola kenkėjai, geriau dera augalai.
Auksinės taisyklės
Paukščių ir žvėrelių globa žiemą – ne vien malonumas atlikti gerą darbą, bet ir reali veikla, padedanti išgyventi jiems sunkiausią metą. Tačiau yra keletas auksinių taisyklių, kurių nevalia pažeisti. Aplinkosaugos specialistai teigia, kad svarbiausia gyvūnais rūpintis nuolat ir nuosekliai, o ne vien atslinkus šalčiams. Jei gyvūnus prisimename tik paspaudus šaltukui, mūsų siūlomu maistu jie gali ir nesusidomėti. Esant atšiaurioms oro sąlygoms, gyvūnų judrumas mažėja, jie neieško naujų vietų, kur galėtų rasti maisto.
Taip pat svarbu žinoti, kad gyvūnai labai greitai pripranta prie šėrimo ir lesinimo vietų. Staiga nustoję juos maitinti pakeičiame gyvūnų įpročius, todėl savarankiškos maisto paieškos jiems gali tapti dideliu iššūkiu.
Besirūpinant gyvūnais svarbu ne tik palikti maisto, bet ir parinkti tinkamą lesalą ar pašarą. Geriausias maistas žvėrims – šienas. Kanopiniams gyvūnams tinka grūdai, kombinuotieji pašarai. Manoma, kad žolėdžiai gyvūnai, ypač kiškiai ir stirnos, mėgsta morkas ir kopūstus, tačiau tokio pašaro jie net neragauja.
Nereikia trikdyti
Gamtininko Selemono Paltanavičiaus teigimu, Lietuvoje likę žiemoti gyvūnai šalčiui pasiruošę, jų kailiai tankūs, šilti. Stirnos, elniai pasiruošia paprastus guolius – kanopomis nukapsto sniegą ir gulasi ant plikos žemės.Smulkūs žvėreliai tūno olose, o lapės ir vilkai dažniausiai guli po eglutėmis ar visai atvirai. Šernai savo guolius iškloja nendrėmis, viksvomis, eglišakėmis. „Paspaudus šaltukui ir gausiai prisnigus,laukiniai gyvūnai stengiasi nepalikti savo guolių, nes taip saugo šilumą ir energiją, todėl neturėtume jų trikdyti“, – paaiškino S.Paltanavičius.
Daug sudėtingesnis paukščių gyvenimas, nes dauguma jų neišgyvena šalčių. Tačiau nei sušalusių žvėrelių, nei speigą kenčiančių paukštelių gamtininkas nerekomenduoja nešti į šiltas patalpas, jų nedera jaukinti ar laikyti narvelyje. Geriau pasirūpinti užuovėja ir bent keleto laipsnių šiluma. Labai praverčia drungnas vanduo, kurio paukščiams galima įlašinti į pražiodytą snapelį.Kai kurie paukščiai greitai atkunta ir įdienojus juos galima išleisti į laisvę. Didesnius žvėris palaikyti galima, tik labai trumpai. Sąlygos tokios pačios: nedidelė šiluma, užuovėja, ramybė, drungnas vanduo, jei galima – maistas.
„Jeigu matote, kad gyvūnams reikalinga tolesnė globa, apie tai praneškite veterinarijos specialistams, aplinkosaugininkams, gyvūnų globėjų asociacijai, kurie suteiks kvalifikuotą pagalbą“, – perspėjo gamtininkas.
Svarbiausia taisyklė – kad ir kokius paukščius ar gyvūnus norėsite maitinti, svarbiausia tai daryti nuolat. Gyvūnėliai, pripratę gauti maisto, žmonėms išvažiavus ar tiesiog pamiršus maisto ieško ten pat ir alksta. Tad jei negalite maitinti nuolat, geriau net nepradėkite.
