LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Artėja didžiosios metų šventės – Kalėdos ir Naujieji metai. Tačiau šiemet jos bus kitokios – vienišesnės, nuobodesnės, nes gyvename karantino sąlygomis. Nebebus kalėdinių vakarėlių draugų būryje, darbo kolektyve, bendruomenėje, nevyksime į svečius pas gimines. Nebus ir šiltų apsikabinimų, bučinių, gyvų sveikinimų. Statistikos departamento duomenimis, net 62 proc. Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 55-eri,gyvena po vieną. Psichologai vienišiams šventes siūlo švęsti su savimi. Pasiruoškime šventinę vakarienę ir būkime Kalėdų Seneliu sau. Tačiau mintimis pabūkime su mylimaisiais, negailėkime jiems šilumos ir nuoširdumo per atstumą.
Šventę sukurkime patys
Vienatvė pasaulyje šiandien tapo tikra epidemija, o karantinas ją padidino ir palietė visas amžiaus grupes. Jauni žmonės ir vaikai vienatvę išgyvena dar giliau ir skaudžiau nei vyresni. Ypač stiprus vienišumo jausmas apima per šventes. Vienatvė dažniausiai nėra žmogaus pasirinkimas – ji randasi kaip gyvenimo įvykių ar poelgių pasekmė. Karantino apimtame pasaulyje dažnai neturime pasirinkimo, negalime kontroliuoti aplinkybių, tačiau galime keisti požiūrį į jas, kurti pozityvius išgyvenimus, mokytis naujų elgesio formų.
Psichologai nepataria per Kalėdas ar Naujųjų naktį įklimpti į liūdnus apmąstymus ir taip dar labiau gilinti vienatvę. Nereiktų klausytis liūdnos muzikos, žiūrinėti nuotraukų albumų, kurie primintų, kaip anksčiau buvo gerai, atvirkščiai – stenkitės susikurti šventę čia ir dabar. Pasipuoškite namus, nesvarbu, kad nesulauksite svečių. Pabūkite Kalėdų Seneliu sau – nusipirkite dovanų, skanėstų. Paruoškite savo mėgstamų patiekalų, klausykitės mėgstamos muzikos, pasipuoškite, nusišypsokite savo atvaizdui veidrodyje ir sėskite prie šventinio stalo. Na ir kas, kad su katinu, šuniuku ar tik su televizoriumi. Užtat esate gyvi, sveiki, šventes sutinkate savo namuose, o ne ligoninėje, kaip šimtai kitų žmonių, nelaidojate artimųjų, tad yra priežasčių švęsti.
Manote, tai apgailėtina? Klystate. Tai buvimas su savimi, meilė sau, o mylėti ir pažinti save nėra blogai. Ir svarbiausia atsiminkite, kad šventės baigiasi, bet gyvenimas – ne. Triukšmingai švęsti,per naktį šėlti, šokti ar klajoti po miestą iki paryčių nori jaunimas. Vyresnieji renkasi ramesnę aplinką ir tikrai nesigraužia dėl to, kad švęsti namuose, vienumoje – tragedija. Kartais norisi ramiai pasėdėti, prisiminti praeinančius metus, palinkėti sau geresnių Naujųjų ir...eiti miegoti.
Kas duoda, tas ir gauna
Kalėdų laikotarpis – atlaidumo ir klaidų pripažinimo laikas, kai prisimename, kas įvyko per metus, kokių planų ar svajonių neįgyvendinome. Mums reikia kitų žmonių, nes esame socialios būtybės. Per šventes pagalvojame apie žmones, su kuriais norėtųsi atnaujinti nutrūkusius ryšius ir, jei išeina, atsiprašyti. Iš tiesų, žengę pirmą žingsnį ir paprašę atleidimo, galime pakeisti savo požiūrį ne tik į šventes, bet ir gyvenimą.
Kalėdos – proga vieni kitiems suteikti džiaugsmo, net jei mus skiria atstumas ar saviizoliacija.Jei mus apėmusi apatija, bloga nuotaika, neturime to energijos žiburėlio – priverskime stumtelėti save šventiniam nuotykiui, šiltam pokalbiui su tolimesniais giminaičiais, seniai matytais draugais ar kaimynais. Tuomet pamiršime vienatvę ir šventės kels ne liūdesį, o džiaugsmą.Juk Kalėdos – tai laikas, kai pasaulis prisipildo gėrio ir šilumos, norime dalyti meilę, rūpestį. Esame atskirti fiziškai, tačiau neužsisklęskime dvasiškai. Paskambinkite ar parašykite elektroninius laiškus, žinutes į socialinius tinklus visiems savo geriems pažįstamiems, sužinokite, kaip jiems sekasi. Gal ir jūsų draugus ištiko panašus likimas – jie šventes sutinka vieni.
Nuo vienatvės geriausiai gelbsti nuoširdus bendravimas. Užuot laukę kitų dėmesio ir pagalbos, pirmąjį žingsnį ženkite patys. Nemanykite, kad tai nusižeminimas, priešingai – tai stiprybė, nes sugebėjote paminti savo egoizmą, išdidumą. Apsižvalgykite, kiek daug vienišų, ligotų, bejėgių žmonių, kurie daug kartų nelaimingesni ir labiau apleisti už jus. Niekada nevėlu pradėti keistis gerumo linkme. Patirsite, kaip šilta pasidarys širdyje, kokie geri, kilnūs ir reikalingi pasijusite.
Vienatvė tarp žmonių
Žmonės dažnai jaučiasi vieniši net būdami šalia artimų ir mylimų žmonių, kurie jais rūpinasi. Artėjant šventėms šis vienatvės jausmas sustiprėja. Psichologai teigia, kad tai ateina iš vaikystės. Vaikystėje žmonės, nepajutę tikro ryšio su vyresniaisiais ir negavę nuoširdaus jų dėmesio, neišmoksta būti saugūs patys su savimi. Vaikas turėtų augti aplinkoje, kurioje galėtų bet kada kreiptis į tėvus ir visada jam būtų atliepta, jis būtų išklausytas. Vaikui augant tai transformuojasi ir pasikeičia į suvokimą, kad yra kažkoks ryšys su savimi. Tuomet vaikas augdamas supranta, kad jam užtenka savęs paties.
Artimą ryšį su tėvais po truputį perimame ir elgesio modelį pradedame taikyti sau ir kitiems žmonėms, sutuoktiniui, savo vaikams. Vaikas,nepatyręs tėvų (ypač motinos) meilės, nemokės mylėti savęs ir kitų, jausis vienišas. Be meilės šeimoje nebus ir žmogiškos visuomenės. Meilės, pagarbos supamas vaikas mato savo tėvus,kurie gerbia ir myli vienas kitą, padeda aplinkiniams, vėliau lygiai taip pat elgsis ir su savo šeima, vaikais, kolegomis, nelaimės ištiktais žmonėmis.
Ne viskas prarasta, jei vaikystėje jautėmės vieniši, mums trūko dėmesio, supratimo ir meilės. Artimą ryšį su savimi ir kitais galima užmegzti ir suaugus, tačiau turime to norėti, dėti pastangas, mokytis – čia mums padės psichologai. Blogiausia, kai vienišas žmogus dėl savo vienišumo, apleistumo kaltina kitus ir nesistengia keistis.
Pirmiausia reikėtų drąsiai žiūrėti į savo praeitį ir ją analizuoti, išmokti atrasti dialogą su pačiu savimi. Kartais labai baisu eiti į tą dialogą, nes ten galime rasti dalykų, kurių iš tiesų net nenorime matyti. Kai pasižiūrime į veidrodį ir matome žmogų, kuris mums nepatinka, tai reiškia, kad kažkas ne taip.
Kai gyvenime liekame vieni, reiktų pratintis susigyventi su savimi. Labai naudinga užsiimti dvasinėmis praktikomis: mokytis medituoti, pradėti melstis. Kitas geras būdas „prisijaukinti“ vienatvę – rašyti dienoraštį, laiškus. Tai erdvė, kurioje galime būti visiškai atviri sau – išsakyti savo jausmus, patirtis, svajones ir fantazijas. Tai padeda pajusti, kad mūsų viduje esantis žmogus nėra vienišas – jis turi save. Pamažu ateina jausmas, kad vienatvė dovanoja su niekuo nesulyginamą laisvę ir nepriklausomybę, suteikia galimybę iš tikrųjų atsipalaiduoti, atsistatyti.
Dvasios skurdas
Savanaudiškus žmones nuo aplinkinių izoliuoja jų požiūris: jie nesugeba atsiverti, nemoka mylėti, atjausti, tarti kelių padrąsinančių paguodos žodžių, nesupranta kito skausmo,nemoka duoti. Jiems neįdomūs kitų reikalai, jų problemos ir skausmas. Jie tik laukia, kol kiti ims jais domėtis. Tačiau kiti žmonės paprastai būna labai užsiėmę, turi savų rūpesčių ir darbų. Savanaudiškas žmogus skundžiasi, kad jo niekas nemyli, jam niekas nepadeda, niekam neįdomios jo bėdos, džiaugsmai. Žmogus jaučiasi apleistas, vienišas, nelaimingas, nes pats save pastatė už meilės ir šviesos ribų.
Motina Teresė yra sakiusi, kad pasaulyje daug kitokios rūšies skurdo, neturinčio nieko bendra su varganomis gyvenimo sąlygomis. Tai žmoniškumo ir dėmesio kitam žmogui stoka. Šis dvasios skurdas ypač klesti turtinguose namuose, pertekusiuose materialių gėrybių. Tuose namuose šalta ir nejauku ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, nes trūksta tėvų laiko, meilės, dėmesio, vaikai jaučiasi apleisti, nemylimi. O seni, paliegę tėvai ar neįgalūs šeimos nariai juose atskirti nuo jaunųjų ir sveikųjų, pasmerkti viskuo aprūpintai, bet karčiai vienatvei.
Atskirtos nuo širdies draugo
Yra dar viena „šventinės vienatvės“ rūšis, kai santykius užmezgusios vienišos moterys tikisi, kad laisvalaikį ir šventes jos turėtų leisti kartu su vyru. Jeigu taip nėra, moteris nusprendžia, kad vyriškis ja nesidomi, nemato bendros ateities. Tačiau planuoti šventes kartu galite tik tuomet, jeigu jis – jūsų vyras, sužadėtinis arba labai arti jo. O jeigu tiesiog „susitikinėjate“, jis jums nieko neskolingas, kaip ir jūs jam. Grįžkite į realybę: jeigu jus sieja tik seksas, iš vyro laukti ko nors daugiau išvis neverta – bendrų švenčių jo planuose nėra.
Tikėjotės sveikinimo nuo žmogaus, kuris, jūsų manymu, jums neabejingas, tačiau jis jūsų net nepasveikino? Įsižeidėte ir pradėjote galvoti, kad tam žmogui nieko nereiškiate? Galimas variantas, kad žmogus, iš kurio laukiate sveikinimo, to paties laukia iš jūsų. Todėl nebijokite pasveikinti pirma – skambučiu ar žinute.
Kartais sušvelninti santykius su mylimu žmogumi kliudo vidinės sienos, kurias pačios ir pastatome. Taip nutinka, kai jaučiame nuoskaudas ir kitas neigiamas emocijas, susijusias su praeities įvykiais. Kalėdos – tobuliausias metas susitaikyti. Meskite šalin išdidumą, baimę, ambicijas ir pakalbėkite su žmogumi, su kuriuo santykiai pradėjo šlyti, o galbūt net baigia iširti.
Psichologai pataria šventinį vakarą nenaršyti socialiniuose tinkluose ar pokalbių svetainėse ir neieškoti naujų pažinčių. Kokios šventės prie monitoriaus? Jau geriau išeiti pasivaikščioti po vakarėjantį miestą.
Klaidinga manyti, kad draugas ar partneris mus padarys laimingas, jei pačios to nedarome. Geriausiai savimi pasirūpinti galite tik jūs pati. Neverta kurti santykių su kitu žmogumi, jei manote, kad jūsų laimė priklauso nuo jo, o ne nuo jūsų pačių. Tokie santykiai iš anksto pasmerkti. Tikras žmogaus visavertiškumas pasiekiamas tik kuo geriau pažįstant, priimant ir tobulinant save, atrandant naujų talentų, gabumų, užsiimant mėgstama veikla, pranokstant save. Reikia pagaliau įsisąmoninti, kad visi geriausi dalykai yra tavyje.
Šis pasaulis ir kiti žmonės – tuščias ekranas, į kurį projektuoji savo energiją, pastangas. Tai reiškia, kad visų nesėkmių, išgyvenimų priežasčių, kaip ir džiaugsmo bei pergalių šaltinio, reikia ieškoti pirmiausia savyje. Visavertis žmogus yra tas, kuris atrado ir priima save visokį, net vienišą, nelaimingą. Jis žino, kad ieškoti laimės, meilės bei gėrio kituose nėra prasmės. Visavertis žmogus jaučiasi išsilaisvinęs iš vidinių suvaržymų ir užsipildęs iš vidaus, suvokia, kad kiti žmonės nėra atsakingi už tavo laimę, nes ir jie tokie pat laisvi. Tuomet tampa paprasta dalintis tuo, ką pats turi, gali ir duoti, ir imti.
