LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kol gyvenimas tekėjo įprasta vaga, dar prieš karantiną, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pirmojo smuikininko Zbignevo Levickio nebuvo galima pagauti. Jis tai skuba iš vieno koncerto į kitą, tai repeticijos, tai soliniai koncertai – užimti rytai, vakarai... Tik dabar, kai viskas tarsi dirigento lazdele pamojus sustojo, pavyko prisiskambinti ir susitarti dėl interviu.
Ar muzikantas, kūrėjas gali pasidžiaugti laisvalaikiu, o gal jo ir dabar neturite?
Mūsų profesija ne tiek kūrybinė, kiek amatinė – nuolat laviname įgūdžius, kaip sportininkai, repetuojame 4–6 valandas per dieną. Zuliname kiekvienas savo partiją, susisiekiame per vaizdo technologijas, deja, gyvo susigrojimo tai neatstoja. Tokiu būdu įrašinėjome kūrinį Velykoms, kurį rodė per televizorių. Išėjo netikras: uždaryti į langelius kaip kaliniai ir tarsi už bausmę muzikuoja... Kai vyksta koncertas, visi pasisemiame tos pačios energijos – judame, gyvename. Muzika – visuomeninis reiškinys. Nedaug atvejų, kai kompozitorius sukuria ir neišgirsta, kaip atliekamas jo kūrinys. M.K.Čiurlionis neišgirdo savo simfoninės poemos „Jūra“ atlikimo.
Kiekvienas atlikėjas saviškai atlieka meno kūrinį. Ar jūsų smuikas įsilieja į orkestrą su jūsų interpretacija?
Kaip dailininkas mokosi spalvų derinimo, taip muzikos atlikėjas – garso subtilybių. Dabar, žinoma, turime garso, vaizdo įrašus ir galime kažką nukopijuoti nuo kito atlikėjo. Bet įdėtų jausmų neatkartosi – vis tiek ne tavo. Buvo toks atsitikimas: atvyko viena smuikininkė, orkestras su ja repetuoja, o dirigentas sako, kad ne taip ir vėl ne taip... Prieina prie muzikės natų ir mato stropiai pažymėtas tam tikras vietas ir šalia jų – garsių atlikėjų vardus. Taigi, ji bando kopijuoti garsenybių atlikimo manierą, stilistiką. Taip, mokymosi tikslais galima, bet kūrinio atlikimas – tam tikra transo būsena. Aš, rodos, neprarandu blaivaus proto, bet muzika vis tiek perkelia į kitą pasaulį. Būna, žmonės pasiklausę mano atlikimo sako: „Riedėjo ašaros...“
Ar interpretacija turi būti su saiku?
Turi būti muzikavimo ir technikos samplaika, nes pasidavęs emocijai ir jos nesuvaldęs, kūrinį gali perteikti hipertrofuotai. Anksčiau žmonės, būdami arčiau gamtos, buvo emocingesni, tad jausmai liedavosi. Jei vakarėlis, tai iki ryto, jei koncertas – kartais ir visą dieną. Net operos tada neatrodė ilgos. Ir dabar klausytojui labai svarbios emocijos, nuoširdumas. Jei neatliksi kūrinio tarsi tai būtų vienintelis kartas, klausytojas pajus, o kai nuoširdu, pasigirsta ypatingas skambėjimas. Ne šiaip sau žiūrovai stengiasi atsisėsti kuo arčiau atlikėjo – jie tikisi pajusti daugiau emocijų, energijos, grožio. Aš pats, kaip klausytojas, žinau, kad geras koncertas žmogaus viduje kažką pakeičia. Ypač paliečia liūdnos dalys – jos tarsi praplečia gyvenimo pojūtį, verčia susimąstyti. Bet jei emocija yra nekontroliuojama, ji išsikreipia, tampa nebe tokia estetiška, muzikantas gali padaryti klaidų.
Kas yra pirmasis smuikas orkestre – tarsi tarpininkas tarp dirigento ir orkestro?
XIX a. atsiradę dirigentai ištisai keliavo, turėjo ambicijų supažindinti pasaulį su savo kūrinio interpretacija. Ir pas mus vieši kiti dirigentai. Būna, ne iš karto susiorientuoja dėl tvarkos: kaip yra dirbama, kiek kartų kartojama, kada pertraukos, dar ir dėl meninių dalykų. Aišku, dažniausiai kreipiasi į mane. Mano užduotis – pajusti dirigento interpretaciją, stebėti, ar orkestras dirba, tarsi sustyguoti visumą. Yra buvę, kad dirigentas suklysta ar praranda ūpą, tada bandau įsikišti ir vėliau orkestrantai sveikina, kad išgelbėjau dalį kūrinio... To ypač reikia, kai diriguoja praktiką atliekantys studentai. Per ataskaitinį koncertą jų vadovas negali įsiterpti, tad neretai aš atlieku šią užduotį. Štai vasarį dirigavo jauna mergina, per repeticiją ji atrodė tikra savo pietų šalies atstovė, o per koncertą temperamento neliko... O tai Bramsas – gilus, sodrus, kuriam lyg ir nekenkia lėtumas, bet kai pajutau, kad jau peržengtos Bramso ribos, ėmiau judinti orkestrą... Su jaunais įdomu, pavyzdžiui, jie klausia, kiek metų koncertuoju. Kai suskaičiuoju iki 48-erių, išsižioja. „Fantastika“, – sako. O iš tikrųjų mąsto, kaip galima tiek iškentėti. Mes, muzikantai, esame konservatyvūs, ir tai susiję su ilgais metais, atiduotais mokymuisi. Smuiko valdyti vėliau neišmoksi, jei to nesiėmei vaikystėje.
Pirmas smuikas orkestre, o kaip gyvenime, šeimoje?
Kai tuokiausi, amžinąjį atilsį mama klausinėjo: „Kas jūsų šeimoje bus vadovas, lyderis?“ Buvo nusistovėję, kad lyderiauja vyrai – Lietuvoje klestėjo patriarchatas. Taigi, gal šiek tiek ir yra to pirmo smuiko mūsų šeimoje... Žmonai, ko gero, nelengva su meno žmogumi. Nors iš tiesų abiem tenka išlaukti laiko, kurį galėtume skirti vienas kitam. Regina taip pat užsiėmusi, dirba direktoriaus pavaduotoja bendrojo lavinimo mokykloje. Aš beveik neturiu savaitgalių, švenčių. Iki šiol, t. y. iki karantino, retai kada susėsdavome šiaip sau pasėdėti, tik dabar daugiau tokių akimirkų. Ką padarysi. Daugelis dar nebuvo gimę, o aš jau grojau pirmuoju smuiku, nuo 1993 metų. Susimąstau, kad gal per ilgai... Bet, kaip sakiau, muzikantai yra konservatyvūs... Daug perspektyvių smuikininkų, ir aš jau vieną kitą imu vesti į savo rolę, nes nenoriu mirti scenoje, kaip mano mokytojas Raimundas Katilius ar jo mokytojas Aleksandras Livontas. Žvelgiant į metus, aš jau pergyvenau savo mokytojus, nes jie abu iškeliavo būdami 53-ejų. Mūsų darbe yra daug įtampos, kas pabando, sako, kad šalia muzikos yra daug psichologijos.
Esate pagarsėjęs humoristas. Per repeticijas turbūt gebate „nuimti įtampą“?
Sveika pajuokauti. Reikia tik pamatyti, kaip jautriai orkestrantai dirba. Veidai tai nusigiedrija, tai vėl paniūra lyg pilki debesys, tada imi ir pasakai kažką, kad vėl šviestų saulė. Daug fizinio darbo – greiti judesiai net pulsą pakelia. Sykį kardiologai pasodinę ant dviračio tikrino, kaip pakeliu krūvį. Buvo sunku, bet užsispyriau ir myniau. Kai baigiau, paklausė ar sportuoju, bet tai nuolatinio grojimo nuopelnas. Dešinė ranka su „smičiumi“ kaip karatė kovose, o kairė irgi neatsilieka. Grojant labai tyliai, kai nori ištęsti vieną natą, reikia tokios koncentracijos ir energijos, kad, atrodo, laikas sustoja...
Ne sykį koncertuota duetu su jausmingo balso dainininke Vaida Genyte.
Išgyvenote daug sėkmingų solinių koncertų – dvikova su gitaristu Aurelijumi Globiu ir duetai su vokalistais... Ar teko paragauti nesėkmių?
Na, kad nušvilptų, nebuvo. Tuščių salių taip pat. Kovo 11 dieną, kai visi jau baiminosi viruso, su gitaristu Aurelijumi dar spėjome sugroti Kaune. Jis atvyko tiesiai iš Ispanijos, organizatoriai sustojo per dešimt metrų nuo jo, gal tegu negroja. Bet žmonių daug, kaip apvilsi, ir koncertas buvo labai sėkmingas. O kai Kaune prieš Naujuosius su Vytautu Lukošiumi grojom „Metų laikus“, prisimenu, ėjau po koncerto per fojė, žmonės dar nebuvo išsiskirstę, visi nutilo ir staiga kai ėmė ploti... Pasijutau dieviškai, lyg Paganinis nešamas ant rankų. Sunku išvengti klaidų. Anksčiau dėl jų išgyvendavau, dabar ramiau reaguoju dėl smulkių nukrypimų nuo šimto procentų. Žmogus – ne robotas. Keliu aukštus reikalavimus sau kai įrašinėju muziką, nors visada galima pakartoti. Mat pats geriausias variantas paprastai būna pirmas, o ne kartojimai, nes kai per daug galvoji, dingsta jausmas...
Z.Levickis koncertą su gitaristu A.Globiu vadina „Amžių dvikova“ (2019 m. Klaipėda).
Vienas iš jūsų sūnų – smuikininkas, gal ir jis taps pirmuoju?
Konradas šiais metais baigia studijas. Jį tokiame jauname amžiuje jau kvietė pirmu smuikininku į kelis orkestrus. Pavasarį turėjo pradėti dirbti kameriniame orkestre, tik neaišku ar leis aplinkybės... Man patinka, kad yra žmonių, grojančių geriau už mane. Ir pats keliaudamas girdėjau, ir čia atvykdavo geresnių smuikininkų. Taip skirta. Nors aš esu pirmas smuikas, kituose orkestruose irgi yra pirmų.
Vyresnysis sūnus Stefanas – teisininkas. Jis, vaikas būdamas, taip pat mokėsi muzikos. Gal mes visi į mamą, kuri vaikystėje troško muzikuoti, bet atėjo laikyti stojamųjų nepasiruošusi ir tuo jos muzikavimas baigėsi – tapo mokytoja. Manęs į muziką niekas varu nevarė, darželyje pakliuvau į tam tikros komisijos, ieškančios talentų, akiratį. Prisimenu, kad muzika traukė: pamatęs smuiką muzikos parduotuvėje isteriškai rėkiau, kad nupirktų. Tik tėvai buvo racionalūs, nenupirko...
O kaip atsitinka, kad kartais nutrūksta smuiko stygos?
Ne tik stygos, bet ir smuikai sudūžta. Ir tai prilygsta vos ne infarktui... Paauglystėje mano smuikas pažiro į smulkias dalis. Kai jį suklijavo, prof. Leopoldas Digrys net pagyrė, kad po remonto instrumentas skamba geriau... Stygos gaminamos iš plastiko, jos turi metalines apvijas, bet kadangi būna įtemptos – nutrūksta. Jei groju solo, atsiprašau ir išeinu pasikeisti. Tokie koncertai klausytojams būna įsimintini, na, kaip ir koncertas, į kurį atėjau sulaužyta koja. Žurnalistai rašė ne apie koncertą, o apie mano koją. Lyg tyčia turėjau groti Gustavo Mahlerio simfoniją dviem smuikais, juos kaitaliodamas. Ketinau prašyti kolegos, kad pavaduotų, bet dirigentas Gintaras Rinkevičius labai prašė sugroti. O Kongreso rūmai su daugybe laiptų... Ką gi, strakaliojau su ramentais, bet atgrojau.
Ar pavasaris – jūsų mėgstamiausias laikas?
Stebiu pavasarius, jie man svarbūs, nes mėgstu pokyčius – viskas aplink sprogsta, žydi, pasipila spalvos. Lyginu vieną pavasarį su kitu (palyginamoji pavasariologija), kaip ir kada išsprogsta medžiai. Pernai pavasaris buvo staigus, tulpės žydėjo tik vieną dieną. Šiemet pavasaris ankstyvesnis, bet šaltas, sausas, atsargus. Ministras pirmininkas jam neleido pasireikšti (kaip ir mums, beje). Rečiau einu pasivaikščioti – dirbu namie, nepervargstu, tai ir pravėdinti galvos nereikia. Paprastai medžiai sulapoja gegužės 8 dieną, ir šįkart taip atsitiko. Kaip ir žadėjau, sugrojau „Odė pavasariui“ ir paskelbiau ją internete...
