Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vytautas Račickas: „Rašydamas vaikams, žodžių į vatą nevynioju“

 Vytautas Račickas – išskirtinis vaikų ir paauglių rašytojas. Šiemetiniai LATGos knygų panaudos duomenys bibliotekose rodo, kad jis – skaitomiausias Lietuvos autorius. Taip pat ir pats mobiliausias – kasmet rašytojas aplanko daugybę miestelių, kaimų mokyklų ir bibliotekų, susitinka su šimtais mažųjų skaitytojų. Vaikai po susitikimų su knygų autoriumi skuba į biblioteką, kai kurie pirmąsyk atranda knygą. V.Račickas unikalus ir tuo, kad pragyvena tik iš rašytojo darbo, pats leidžia ir platina savo knygas. Rašytojas su žmona Aldona įsikūręs šalia Vilniaus, Giedrakalnyje, prie Aukštagirio miško. Jei ne tvora, į kiemą kiškiai, lapės ir stirnos atbėgtų. Pas rašytoją dažnai svečiuojasi vaikai – su mėgiamų knygų autoriumi bendrauja, jo įkurtu Personažų parku grožisi.

Kaip tau kompiuterių ir išmaniųjų telefonų laikais pavyksta sugundyti vaikus paimti į rankas knygą?

Jau kelinti metai bibliotekose esu skaitomiausias autorius – per metus mano knygų iš bibliotekų skolinamasi net iki 25 tūkstančių kartų. Yra bent 300 autorių, kurių knygų nė sykio nepaima. Tūlas galėtų pasakyti: tu, Vytautai, daug bendrauji su savo skaitytojais, važinėji pas juos, todėl tave ir skaito. Taip, bendrauju, rodausi. Kas be ko, vaikams labai svarbu ir gyvą rašytoją pamatyti. Bet jeigu mano parašymai būtų neįdomūs, tai niekas ir bendrauti nenorėtų. Apskritai vaikai yra geriausi skaitytojai. Pradinukai – patys imliausi, nuoširdžiausi. Su jais smagu. O vyresnėliai jau kur kas abejingesni. Kad ir klauso, bet tarsi nieko negirdi.

Dažnai manęs klausia, kuo užburiu vaikus, kad jiems taip patinka mano knygos. Gal tuo, kad jose yra humoro, linksmų dalykų? Vaikų literatūroje tai beveik privalomas dalykas. O man kartais pavyksta skaitytoją pralinksminti net ir tada, kai pasakoju visai nelinksmą istoriją. Taip yra „Šlepetėje“, jos tęsiniuose, apsakymų rinkinyje „Lietuviška kepurė“, novelių apysakoje „Berniukai šoka breiką“. Tyčia juokinti nesistengiu. Humoras atsiranda savaime, nes mano herojai dažniausiai būna šiek tiek išdykę vaikai (juos vadinu teigiamais išdykėliais). Toks yra Rimantas Zuika apysakoje „Zuika Padūkėlis“, Jokūbėlis knygoje „Berniukai šoka breiką“, Mikė su Juozapėliu knygoje „Šokoladas iki pirmadienio“. Išdykėliams kiekvieną dieną kas nors atsitinka, todėl ir rašyti apie juos labai smagu. Pagalvoju, jeigu reikėtų parašyti knygą apie gerą, iš visų pusių žibantį moksliuką, kažin ar pavyktų. O jeigu pavyktų, tos knygos tikriausiai niekas neskaitytų – ji būtų nuobodi.

Rašytojas – dažnas svečias mokyklose. Asmeninio archyvo nuotr.

Pranas Mašiotas prieš šimtą metų vien teigiamus ir geriečius vaizdavo. Tik ar šiandien kas Mašiotą skaito? Žinau, kad gera, įdomi knyga vaikui yra ta, kurioje jis atpažįsta save. Tokį, koks jis pats yra. Kartais geras, kartais nelabai. O kitąsyk ir blogas. Nors iš tikrųjų blogų vaikų nebūna. Būna neprižiūrėti, neauklėti, nemylimi.

Galimas daiktas, kad mano knygas vaikai tiesiog supranta. Skaito, supranta ir džiaugiasi. Dabar juk daug kalbama apie teksto suvokimo problemas. Ar ne dėl to jos atsiranda, kad kai kurios vaikams adresuotos knygos parašytos nesuprantamu stiliumi, į jų prasmės ir giliamintiškumų brūzgynus net suaugusiems sunku prasibrauti?

Manau, kad mano kūryba pramina vaikams takelį į knygų pasaulį, ugdo žmogų, kuris po kurio laiko skaitys jau kitokią literatūrą. Gal ir garsiai pasakyta, bet taip yra. Ne viena mama man džiūgaudama sakė: vaikas visai neskaitė, bet jam į rankas pateko jūsų „Lukošiukas“. Perskaitė ir, įsivaizduokit, pradėjo kitas knygas skaityti... Taigi vaikas įsitikino, kad ne tik televizorių žiūrėti, bet ir skaityti yra įdomu.

Jaunieji skaitytojai labai jautriai reaguoja į socialinius skaudulius, juos supranta. Štai „Šlepetėje“ viskas prasideda nuo negero, skaudaus dalyko – skyrybų šeimoje. Tėvui išėjus, mažametis sūnus saugo tėčio šlepetes ir tikisi, kad jis dar sugrįš... Kai susitikimų metu apie tai pasakoju, nuščiuvusi salė net kvėpavimą sulaiko. Na, ir mano stilius toks... Rašydamas vaikams neveblenu, nemekenu. Ir į vatą nevynioju. Herojai kalba taip, kaip kalba vaikai realiame gyvenime. Paaugliams adresuotų knygų tekstai netgi šiurkštoki. Vaikams tai patinka, o kritikams, atrodo, nelabai. Na, bet aš vaikams, ne kritikams rašau.

V.Račickas (viduryje) LRT studijoje su kolegomis rašytojais – 2014 m. geriausių metų knygų autoriais. Asmeninio archyvo nuotr.

Na, negali skųstis ir kritikais, juk tavo knygas „Šlepetė“, „Baltos durys“, „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“ jie įtraukė į geriausių metų knygų penketukus, o tik paskui skaitytojai jas išrinko geriausiomis metų knygomis.Tave galima vadinti ir mobiliausiu Lietuvos rašytoju nesibodi vykti į atokiausias kaimo mokyklas ar bibliotekas. Kokių klausimų jie tau užduoda? Ar vaikų kartos keičiasi ?

Vaikų klausimai labai įvairūs. Per kiek laiko parašoma knyga? Ar parašysiu „Šokoladą iki antradienio“? Ar buvau išdykęs? Ar gerai mokiausi? Kokias knygas skaičiau? Ar rašytojas daug uždirba? Kodėl pasirinkau rašytojo profesiją? Kokia mano knyga man pačiam labiausiai patinka? Atsakydamas į pastarąjį klausimą prisipažįstu, kad į negyvenamą salą pasiimčiau dalinai autobiografinę novelių apysaką „Mano vaikystės ledai“. Dažnai pasitaikantis klausimas: kas mane skatina rašyti? Gal žinojimas, kad skaitantys vaikai laukia naujų mano knygų? Gal kiti dalykai.

Kaip keičiasi vaikų kartos? Dabar vaikai drąsesni, platesnis jų interesų laukas. Jie visko nori daug, greitai ir dabar. Mes lauke „čižiką“ žaisdavom, „pleikas“ mušdavom, slėpynių eidavom, kai kuriuos žaislus patiems tekdavo pasigaminti. Šiandien kitokie vaikų žaidimai. Internetiniai. Kitokias ir knygas jie dabar skaito. Bet vis tiek – vaikai yra vaikai. Smalsūs, nuoširdūs, linksmi.

Giedrakalnyje įkurtame Personažų parke dažnai lankosi jaunieji skaitytojai. Asmeninio archyvo nuotr.

Giedrakalnyje įkūrei savo knygų Personažų parką. Čia stovi 15 ąžuolinių skulptūrų: Zuika Padūkėlis, laikydamas sulankstytą dviračio ratlankį, šalia jo – Edvardukas, prie krūtinės spaudžiantis tėvelio šlepetę, toliau – fleita groja mergaitė Nippė. Čia pat ir Skaitytojas, įsigilinęs į knygą. Kiemo viduryje rymo Meškučių žiniuonė Matiukienė iš apysakos „Zuika padūkėlis“. Prie tvoros – Lukošiukas iš knygos „Gyveno kartą Lukošiukas“. Šalia jauki medinė pavėsinė – skaitykla. Ar dažnai čia lankosi vaikai?

Regis, jeigu ne tos skulptūros, tai kiemas būtų tuščias ir neįdomus. Jas išdrožė medžio skulptoriai Algirdas Judickas, Julijanas Gridziuška ir Jonas Tvardauskas. Po žiemos tai vieną, tai kitą perdažau, atnaujinu. Ekskursijų būna. Dažniausiai pavasarį, mokslo metų pabaigoje. Ir iš arčiau, ir iš toliau geltoni autobusiukai atvažiuoja. Vaikai jas apžiūri, o paskui surengiu improvizuotą pamokėlę: vaikai klausinėja, aš atsakinėju, pasakoju, paskaitau. Paskui skaitykloje visi arbatą geriam.

Dažnai knygų siužetai ir herojai ateina iš rašytojų gyvenimo, iš vaikystės. Kokia buvo tavo vaikystė?

Mano vaikystė buvo didelė, įspūdinga. Tokia, kaip gražiausias pasaulyje vaikystės ežeras – Rubikiai, kuriame daug kartų maudytasi, meškeriota. Augau penkių vaikų šeimoje, esu vidurinėlis. Ankstyvoji vaikystė nebuvo lengva – kurį laiką neturėjome savo namų, todėl gyvendavome ten, kur tėvas gaudavo ne tik kalvio darbą, bet ir pastogę. Nors augome penkiese, darbų šeimoje visiems užtekdavo. Mokėjome ir karvutę pamelžti, ir daržus ravėti, ir bulves kasti, ir kitus ūkio darbus dirbti. Kai pagaliau įsikūrėme nuosavame vienkiemyje Utenos pašonėje, pradėjau lankyti šeštą klasę Utenos antrojoje vidurinėje (dabar Rapolo Šaltenio progimnazija). Likimo dovana – ten tuo metu dirbo literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis. Jis pastebėjo, kad gražiai rašau rašinėlius ir pakvietė mane į literatų būrelį, vėliau patarė Vilniaus universitete studijuoti lituanistiką.

 

Meškučių žiniuonė Matiukienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Bene vienintelis Lietuvoje pragyveni tik iš rašytojo darbo, pats leidi ir platini savo knygas. Tai ne pigus malonumas, bet neprašai nei Kultūros ministerijos, nei jokių fondų finansavimo. Kur tavo sėkmės paslaptis?

Išleisti, atspausdinti nėra sudėtinga. Didžiausia problema – platinimas. Viskas prasidėjo, kai dirbau vaikų žurnale „Genys“. Per 24 metus buvau ir korespondentu, ir vyr. redaktoriumi, ir redaktoriaus pavaduotoju. Vėliau, kai netekome finansavimo, manėme, kad išsilaikysime leisdami knygas. Išleidome mano „Šlepetę“. Nors knyga ir buvo perkama, didelių pinigų, deja, neatnešė ir „Genio“ neišgelbėjo – žurnalą skaudančia širdimi teko uždaryti. Likęs be darbo suvokiau, kad savo knygas galėčiau leisti savarankiškai. Pradžioje mano, kaip ir visų leidėjų, knygas platino UAB „Mūsų knyga“. Bet paskui jie sukėlė tyčinį bankrotą. „Mūsų knyga“ leidykloms liko skolinga šimtus tūkstančių litų, kurių niekada negrąžino. Keisčiausia, kad valstybė leidėjų tokiais atvejais negina – girdi, bankrutuojama (o iš tikrųjų vagiama) pagal įstatymą.

Esi filologas, ne finansininkas. Knygų leidybos verslas nebūtų toks sėkmingas, jeigu šalia neturėtum žmonos Aldutės, kuri yra ilgametė tavo finansų vadybininkė?

Taip, Aldutė yra suvalkietė iš Marijampolės - taupi, darbšti, tvarkinga. Mes jau keturiasdešimt metų drauge, užauginome du vaikus. Jau seniai vieni du Giedrakalnyje gyvenam su dviem šuniukais – Musyte ir Bitute, su kuriais smagu pasivaikščioti. Buvo ir katinas, bet vieną dieną išėjo ir negrįžo.

Mūsų sūnus Vytautas, dukra Marija sukūrę savo šeimas. Ačiū Dievui, į užsienius neišdulkėjo, įsitaisė Vilniuje. Jau kuris laikas turim sodybėlę Dzūkijos užkampėlyje. Vadinu ją savo kūrybos namais, nors kol kas ne kaži ką ten parašiau. Vis dėlto pabėgus, užsidarius, mažiau kyla kitokių pagundų, todėl lengviau susikaupti ir pradėti dirbti. Smagiausia, kai grybų atsiranda.

Ką mėgsti veikti, kai nerašai? Kaip ilsiesi?

Mudu su žmona mėgstame keliones. Šią vasarą šiek tiek atostogavome Lenkijoje, lankėmės Griunvalde, Žalgirio mūšio lauke. Taip pat nuskridome į Kijevą. Aplankiau rašytoją ir vertėją Dmytro Čeredničenką, kuris į ukrainų kalbą verčia mano knygas. O po Lietuvą keliauju nuolat – dažnai važiuoju į susitikimus su skaitytojais.

Negaliu pasakyti, ką veikiu, kai nerašau. Nesu nei medžiotojas, nei žvejys. Kažką turbūt veikiu. Taip jau yra, kad kiekvieną dieną atsiranda kažkokių buitinių dalykų, kurie iš tavęs atima laiką. Rašydamas tikrai nepavargstu, kad reikėtų pailsėti. Beveik kasdien su žmona žaidžiame stalo tenisą. Namuose yra nemažas kambarys, kuriame ir stovi teniso stalas. Mums tai puikiausia mankšta. Dar į baseiną nuvažiuojame. Pailsėti galiu ir nieko neveikdamas, netgi savotiškai tinginiaudamas. Žinoma, ir skaitydamas. Man patinka kažkada jau skaitytos ir įspūdį palikusios knygos. Anąsyk susiradau „Lesė grįžta“ ir su malonumu ją perskaičiau. Galiu pakartotinai skaityti Hemingvėjų, Remarką ar Mopasaną. Bet įdomiausios, žinoma, vaikiškos knygos. Jų mūsų leidyklos kasmet išleidžia šimtus.

Ką dabar rašai?

Šiuo metu mąstau ir jau po truputį rašau naują, man pačiam labai įdomią knygą. Vadinasi, turėtų būti įdomi ir vaikams. O gal jaunesniesiems paaugliams? Jos herojus gyvena įvairiu laiku įvairiose vietose ir pasakoja apie save bei kitus. Be to, dialogai bus vietos tarme.

Metai bėga, o aš kartais pagalvoju, ar mano kūrinių sąraše (jų gerokai per 30) yra mano geriausia knyga, mano gulbės giesmė? O gal tokios dar neparašiau? Jeigu ne, tai reikia suskubti. O į ausį kažkas vis sušnabžda: jau geriau suskubtum testamentą parašyti...

Na jau, neskubėk su tuo testamentu. Vaikai laukia tavo naujų knygų!

Rekomenduojami video