Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vyriausybės dovana ūkininkams – nudrengtas melioracijos turtas

Valstybė nori atsikratyti suirusių melioracijos įrenginių, kurių remontui pastaraisiais metais buvo skiriami tik biudžeto trupiniai. Neprižiūrėtą turtą planuojama permesti ant žemės savininkų ir ūkininkų pečių. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) jau rengia melioracijos statinių racionalesnio valdymo, finansavimo ir teisinių santykių pertvarkos modelį. Žemdirbiai stveriasi už galvų ir prašo, kad politikai nepadarytų istorinės klaidos.

Investicijos neveiksmingos

Po šių metų stichinių liūčių, kai daugybė laukų virto pelkėmis, visiems tapo akivaizdu, kad mūsų šalyje be geros melioracijos nebus nei žemės ūkio gamybos, nei taip liaupsinamo ir trokštamo žemės ūkio produkcijos eksporto. Netrukus Lietuvą gali tekti pristatyti ne kaip žemdirbių, bet kaip pelkynų kraštą.

Be melioracijos žemdirbystė mūsų krašte neįmanoma – net apie 90 proc. žemės ūkio produkcijos išauginama žemėse, kur paklotas drenažas. Dabar iš 2,5 mln. ha žemės ūkio naudmenų 2 mln. ha drenažo būklė yra kritiška. Nedelsiant reikėtų atnaujinti ir rekonstruoti 80 proc. magistralinių griovių (sureguliuotų upelių) ir juose esančių statinių, kurie, kaip ir tvenkinių hidrotechnikos statiniai bei didesni drenažo rinktuvai, priklauso valstybei.

Visam tam reikia didžiulių pinigų, o jų valstybė neskiria. Biudžeto lėšomis valstybei priklausantys po žeme paklotas turtas pastaraisiais metais iš esmės neatnaujinamas, trupinių paberiama tik melioracijos priežiūrai ir neatidėliotinam remontui. ŽŪM skaičiavimais, melioracijos sistemoms eksploatuoti ir rekonstruoti 2018 metams reikėtų mažiausiai 45 mln. eurų, o valstybė tegali skirti tik daugiau nei 9 mln. eurų – dar mažiau nei pernai.

Žemės sklypuose esantys mažesni drenažo įrenginiai jau perduoti žemių savininkams. Pastaraisiais metais žemės naudotojai steigia asociacijas ir melioracijos įrenginius tvarko europinės paramos lėšomis, kartu atverdami ir savo pinigines.

Tačiau melioracijos specialistai perspėja, kad ir senos, ir naujos investicijos į drenažą nueis perniek, jei nebus deramai tvarkomi magistraliniai grioviai. Juk jie – pagrindiniai melioracijos statiniai, nuo jų būklės priklauso visos melioracijos sistemos veikimas.

Vyriausybė siūlo išeitį – apleistą valstybės turtą perduoti žemių savininkams. Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatyta, kad iki 2020-ųjų pabaigos valstybei priklausantys melioracijos statiniai būtų perduoti jų tiesioginiams naudotojams. ŽŪM jau rengia melioracijos statinių racionalesnio valdymo, finansavimo ir teisinių santykių pertvarkos modelį.

Istorinė klaida

Valstybės noras atsikratyti lūženų kaip reikiant supykdė žemdirbių bendruomenę. Tiek žemdirbių savivaldos organizacijos, tiek atskiri ūkininkai ir žemės ūkio bendrovių vadovai, komentuodami Vyriausybės jiems ruošiamą dovaną, negailėjo piktų žodžių. Anot jų, jeigu Vyriausybė neatsisakys sako ketinimų, melioracijos priežiūra virs chaosu.

„Tai būtų didžiausia klaida žemės ūkio istorijoje, – iš esmės kirto Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, Jonavos rajono skyriaus vadovas Rimantas Kubiliūnas. – Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam atstovauja Žemės ūkio ministerija: kaimo gyventojams ir žemdirbiams, ar kam nors kitam?“

Anot jo, jeigu žemę Lietuvoje valdytų kokie keturi žemvaldžiai, planas atsikratyti melioracijos statinių galbūt ir pavyktų. Dabar žemės ūkio naudmenas deklaruoja apie 112 tūkst. subjektų.

„Tai reiškia, kad keliasdešimt ar keli šimtai savininkų valdytų vieną melioracijos griovį. Nesunku įsivaizduoti, kas dėtųsi. Tai didžiausia nesąmonė. Jau dabar yra problemų, nes vieni tvarko savo žemėje esantį drenažą, o kiti – ne. Žmonės tam neturi pinigų. Jeigu valstybė perleis ir pagrindines melioracijos arterijas, padarys nepataisomą klaidą“, – įsitikinęs ūkininkas.

Rokiškio rajono ūkininkas Vytautas Šlikas tiesiai šviesiai rėžė, kad tokius planus rezganti valdžia nori dar kartą smogti kaimo vargetoms ir paskatinti juos atsisakyti žemės.

„Tas, kuris turi 1 000 hektarų žemės, nusipirks reikiamos technikos ir išgalės tvarkyti melioracijos statinius, o ką daryti smulkiajam ūkininkui, kuris turi tik apie 30 hektarų? Mūsų nenašiame krašte tokių dar nemažai. Jie bus priversti žemę parduoti ir eiti prašyti menkų pašalpų.

Vakar prie Obelių seniūnijos mačiau, kaip nemažas pulkelis vyrų laukė seniūno nurodymų, kur reikės atidirbti už pašalpas. Baisu. Praėjusią savaitę Rokiškio rajone pasikorė trys vyrai. Likę su elgetos lazda žmonės nežino kur dėtis“, – dėl nuskurdinto kaimo sielvartavo ilgametis Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vadovas.

Kratosi apleisto turto

Pauliukų žemės ūkio bendrovės vadovo Andrejaus Štombergo manymu, melioracijos griovius reikėtų perduoti savivaldybėms ir skirti daugiau lėšų. „Bendrovės ir ūkininkai gali šienauti magistralinius griovius, bet apie juose esančių įrenginių atnaujinimą negali būti nė kalbos. Ketinimas juos atiduoti žemdirbiams prilygsta mažų vaikų žaidimui. Čia reikia strateginio valstybės požiūrio. Kai jo nėra, griebiamasi lengviausios išeities – atsikratyti nudrengto turto“, – apgailestavo A.Štombergas.

Pauliukų žemės ūkio bendrovės vadovas ir kalbinti ūkininkai pateikė dar vieną argumentą, kodėl žemdirbiai turėtų vieningai pasipriešinti Vyriausybės planams privatizuoti melioracijos statinius – jiems reikia profesionalios priežiūros, o ūkininkai nėra melioratoriai.

„Pagrindinius melioracijos statinius reikia organizuotai remontuoti. Savivaldybėse yra melioracijos specialistų, melioracijos įmonių – tegu profesionalai tvarko. Jeigu viena melioracijos sistema atiteks dešimtims savininkų, grįšime į pelkynų laikus. Aplinkosaugininkai gal to ir norėtų, bet iš ko gyvens Lietuvos kaimas?“ – klausė A.Štombergas.

Žemaitijoje nemažai melioracijos darbų atliekančios bendrovės „Kvėdarsta“ valdybos pirmininkas Stasys Navardauskas sakė, kad jeigu ir kitais metais pliaups liūtys, neįžengiamų pelkynų tikrai neišvengsime.

„Stichinės liūtys išryškino melioracijos problemas. Kai sausa, apie drenažą niekas negalvoja. Jeigu kelerius metus iš eilės merks lietūs, padėtis bus tragiška. Tad pats metas galvoti, ką daryti su senais melioracijos įrenginiais. Žinoma, būtų nesąžininga, jeigu apleistas turtas atitektų žemdirbiams. Bet aišku ir tai, kad šiam turtui sutvarkyti valstybė neskiria lėšų. Gal reikėtų kurti bendrą fondą?“ – svarstė pašnekovas.

Telks jungtines pajėgas

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas siūlė nepuoselėti iliuzijų, kad valstybė sutvarkys kasmet prastėjančius melioracijos statinius. „Būkime realistai – tam pinigų nėra. Pastaraisiais metais tekdavo tik apie 10 mln. eurų. Specialistų skaičiavimais, vien melioracijos sistemos būklei palaikyti metams reikėtų apie 70 mln. eurų. O norint ją iš esmės atnaujinti, per 13 metų reikėtų investuoti net 3 milijardus eurų“, – įspūdingas sumas pateikė jis.

Formuojant kitų metų biudžetą melioracija vėl lieka podukros vietoje – biudžeto projekte tam numatyta 9,8 mln. eurų. „Gal dar keletą milijonų išpešime, bet tai mažai. Papildomai lėšų skiriama socialinei atskirčiai mažinti, yra įsipareigojimai krašto apsaugai“, – 2018-ųjų biudžeto prioritetus vardijo B.Markauskas.

Anot jo, Vyriausybė yra nusprendusi iki 2020 metų atsisakyti melioracijos sistemų administravimo ir jas perduoti žemių savininkams ir galbūt savivaldybėms. ŽŪM jau rengia racionalesnio melioracijos valdymo modelį. Žemės ūkio ministras dievagojosi nesutiksiąs, kad visa melioracijos finansavimo našta būtų perkelta ant ūkininkų pečių.

„Reikia steigti fondą, prie kurio turėtų prisidėti ne tik žemių savininkai ir ūkininkai, bet ir kelininkai, miškininkai, geležinkelininkai, taip pat ir Krašto apsaugos bei Aplinkos ministerijos“, – telkti jungtines pajėgas siūlė B.Markauskas.

Kiek kainuoja melioracija?

Žemės ūkio ministras užsiminė ir apie melioracijos darbų įkainius. Jie akis bado ir ūkininkams, kurie savo laukuose tvarkė drenažą. „Kai su kaimynais ūkininkais įgyvendinome vieną melioracijos projektą, nustebome, kad vien už jo parengimą, kitaip tariant, nukopijavimą nuo senų projektavimo darbų, teko sumokėti nemenkus pinigus. Manau, melioracijos darbų įkainiai labai išpūsti, už tą pačią sumą galima būtų daug daugiau nuveikti“, – sakė V.Šlikas.

B.Markauskas sutiko, kad reikia gerai išanalizuoti melioracijos kainodarą. „Čia gali būti problemų, panašios į kelininkų. Susisiekimo ministras sakė, kad, reformavus kelių įmones, už tą pačią sumą išasfaltuojamas ne vienas, bet du kilometrai kelių. Jeigu to nesutvarkysime melioracijos srityje, sukurtas fondas gali tapti pasipinigavimo šaltiniu“, – perspėjo jis.

Žemės ūkio ministras taip pat pripažino, kad ne visada buvo racionaliai panaudota melioracijai skirta europinė parama. Ūkininkai tvarkė savo laukuose esantį drenažą, nors pirmiausia reikėjo sutvarkyti pagrindines arterijas – melioracijos griovius.

Meškos paslauga

A.Stančikas 2017

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Idėja perduoti melioracijos sistemas ūkininkams nėra nauja. Kadangi iš biudžeto tam skiriama nedaug lėšų, situacija pamažu tampa tragiška. Iš dalies sutikčiau, kad melioracijos įrenginius turėtų prižiūrėti žemės naudotojai. Bet bėda ta, kad šios sistemos yra sudėtingos, apima kelių ar net kelių dešimčių ūkininkų laukus. Perdavus jiems visus melioracijos statinius, būtų padaryta meškos paslauga. Vieni gal ir galėtų tvarkytis, o kitiems tai taptų nepakeliama našta. Melioracijos įrenginių atnaujinimas ir remontas reikalauja daug lėšų. Kai kurių ūkis galbūt nevertas tiek, kiek kainuotų melioracijos sistemų atkūrimas. Reikėtų ieškoti kitų išeičių, kaip išlaikyti melioraciją. Galbūt tam skirti dalį savivaldybių surenkamo žemės mokesčio.

Nėra daikto, nėra problemos

Jonas Račas, Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos vicepirmininkas

Melioracijos darbus atliekančios įmonės vadovaujasi normatyvais, kuriuos anksčiau tvirtino ŽŪM, o dabar – bendrovė „Sistela“. Melioracijos darbų kainodara nesiskiria nuo statybininkų. Europoje jie įkainoti dar brangiau.

Vyriausybės planą atiduoti melioracijos statinius žemės naudotojams galima būtų apibūdinti paprastai: „Nėra daikto, nėra problemos“. Bet ar toks kelias geriausias? Valstybei dabar priklauso 12,5 cm ir didesnio skersmens drenažo rinktuvai, magistraliniai griovai ir juose esančios pralaidos, tiltai ir užtvankos. Iki 2020 metų valstybė užsibrėžė viso to atsikratyti.

Ar tai tikslinga? Visus drenažo rinktuvus būtina perduoti ūkininkams, tiltus – savivaldybėms ir priskirti juos prie kelių. Bet jeigu privatizuosime pralaidas, būsime tokie pirmieji ES. Taip pat neišeina privatizuoti magistralinių griovių, nes būtų daug savininkų, iš kurių ne vienas gyvena Londone ir Vilniuje.

Šiemet skęstame dėl neprižiūrimų melioracijos griovių. Nuo 2007 iki 2016 metų įgyvendindami europinius projektus sutvarkėme vos 5–6 proc. magistralinių griovių. Todėl nėra ko verkšlenti, kad patvino laukai.

Visus sukiršins

G.Nagulevičius

Gintaras Nagulevičius, Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininkas

Prieš kokius 8–10 metų buvo kalbėta apie visų melioracijos įrenginių privatizavimą, bet to buvo atsisakyta. Iš tikrųjų žemės savininkai dažnai nežino, kokia melioracijos įrenginių būklė jų žemėje. Akivaizdu, kad valstybė nori atsikratyti problemų dėl melioracijos. Aišku, gavus neprižiūrėtą turtą žemės savininkus užguls papildoma našta. Vieni išgalės pasirūpinti melioracija, o kiti – ne, prasidės pykčiai, nesutarimai. Kaimynai ims kariauti, teistis. Atsiras trintis ir tarp ūkininkų bei žemės savininkų, nes šie įpareigos žemdirbius tvarkyti melioracijos sistemas.

Rekomenduojami video