Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
V. Azanovas: „Gyvenime patyriau du didžiulius stebuklus“

Parapsichologas, astrologas, tarologas Vladimiras Azanovas šių metų lapkričio 7-ąją drauge su broliu Sergejumi ir seserimi Tatjana, kuri pirmoji iš legendinių trynukų išvydo pasaulį, atšventė šešiasdešimtmetį. Vladimiro žmona Danutė tokią pat sukaktį mini šį mėnesį, o abu drauge juodu švenčia 38-ąsias tuoktuvių metines. Šiame straipsnyje būtų galima pasakoti apie nuostabią Vladimiro ir Danutės partnerystę, nes vien iš moters lūpų išsprūdusi frazė „Atrodo, tai buvo vakar...“ daug pasako. Vis dėlto pasitinkant Naujuosius metus prasmingiau pasidalyti Azanovų šeimos patirtais stebuklais. Pirmas jų – jaunystėje Vladimiro įveikta nepagydoma liga. Antras įvyko visai neseniai – iš mirties nagų buvo ištraukta V.Azanovo sesuo.

Papasakokite šiek tiek savo šeimos istoriją: ar jūs, trynukai, esate panašūs, tapatūs?

Mama, nešiodama mus tris, buvo tikra storulė, bet gydytojas neatspėjo, kad ji laukiasi trynukų, girdėjo tik vienos širdelės dūžius. Įdomiausia, kad tėvas tikėjosi sūnaus. Sėdi, laukia priimamajame, seselė išėjusi praneša, kad gimė dukra. Po 20 minučių seselė susijaudinusi praneša, kad dar gimė berniukas, o po 10 minučių pasako, kad pasaulį išvydo antras berniukas. „Bet berniukas jau buvo, tai kiek jų iš viso, trys?“ – negali patikėti tėvas. Jam tai buvo šokas – kur reikės gyventi tokiai gausiai šeimai, ir taip keturiese grūdosi (viename kambaryje?)Baku senamiestyje. Tą laimingą ir drauge nelaimingą dieną tėvas vos nepateko po tramvajumi... Mes apie metus gyvenome ligoninėje, kol šeima per vargus gavo dviejų kambarių butą.

Jei tarp trynukų nedidelis skirtumas, tarkime, 10–15 minučių, jie nelabai skiriasi, tiesa, dar svarbu aplinka, kurioje gyvena, darbas, kurį dirba. Mudu su broliu dirbame tą patį darbą, tik jis – Kaune, aš – Vilniuje, o Tatjana gyvena Rusijoje. Ji taip pat turi ekstrasensės gabumų, geba atspėti, kas gali atsitikti, bet nežino, kaip pakeisti įvykių eigą, kaip praktiką sujungti su teorija. Tam reikia įgūdžių.

Mudu su Sergejumi esame identiški dvyniai, mama neatskirdavo. Vieną kurį nors net du kartus pamaitindavo, o kitas, alkanas likdavo... Atskirti padėdavo tik dėmelė ant mano kūno, bet ir toji ilgainiui dingo. Augdami visur nuolat buvome kartu, ypač su broliu – vaikų darželyje, mokykloje. Kartu sportavome, fotografavome, piešėme, rašėme eilėraščius, mūsų niekas negalėjo išskirti. Iš Baku į Lietuvą, į sporto stovyklą, taip pat drauge atvažiavome. Buvom rimti lengvaatlečiai, o Lietuvoje – puikios sąlygos treniruotis.

Lietuvą pamatėte savo regėjimuose?

Lemtingą regėjimą išvydau būdamas gal trylikos metų. Vaikštinėjau gimtojo Baku senamiestyje, švietė saulė. Sustojau prie kino teatro – savo svajonės, nes pinigų kinui neturėjau. Staiga prieš akis pamačiau baltą ekraną... Žaibu šmėstelėjo keletas pranašysčių: gyvensi Lietuvoje (nors net nežinojau, kur ji), pamačiau savo būsimosios profilį (ak, kokia graži), ir dar – 28 metų mirsi. Išgyvenau šoką – ir dėl paties regėjimo, ir dėl pranašystės apie mirtį. Niekam nepasakojau ir laikui bėgant pamiršau... Kai atsidūriau Lietuvoje, prisiminiau tą baltą ekraną. Čia man patiko viskas: ir senamiestis, ir aptarnavimas, ir kultūra. Valgykloje paragavęs mėsos ragu pasakiau: „Noriu tai valgyti kasdien.“ Parduotuvėje iki kapeikos atiduodavo grąžą. Man čia buvo Europa. O kai išgirdau, kaip moterys (būtent jos) kalba lietuviškai, ta kalba pasirodė graži tarsi paukščių.

Aš – bėgimo su barjerais sporto meistras. Toji diena, kai sutikau Danutę, buvo laisvesnė. Pastebėjau ją šokančią į tolį. Priėjęs pasakiau: „Aš palauksiu tavęs lauke.“ Pavažiavom drauge kelias stoteles. Antrą dieną pamačiau ją balkone, stebinčią varžybas. Sėdėjo netoliese, profiliu į mane. Graži šviesiaplaukė. Staiga supratau, kad regiu tą patį profilį, kurį mačiau savo vizijose, tad pasakiau jai: „Tu būsi mano žmona.“ 21-erių sukūriau šeimą, o kai sulaukiau 28-erių, netikėta liga priminė trečią viziją – mirtį.

Jei tarp trynukų nedidelis skirtumas, 10–15 minučių, jie nelabai skiriasi...

Danutė, rodos, ne iš karto patikėjo jumis? Atrodėte brandus, taigi galbūt vedęs, turintis vaikų...

Nieko neturėjau. Po penkių dienų pažinties išvykau į Baku, ir mes pusantrų metų kasdien rašydavome vienas kitam laiškus. Kaip laukdavau paštininko... Susituokę dar pusantrų metų gyvenome atskirai. Neturėjom lėšų nuomai, ji gyveno moterų, aš – vyrų bendrabutyje. Tiesa, dirbome, sportavome drauge. Būdavo, ateinu Danutės aplankyti, o manęs neįleidžia, ypač jei būdavo vėlus metas. Kiek džiaugsmo buvo, kai gavome vieno kambario su virtuve bendrabutį. Jame pragyvenome devynerius metus. Vėliau persikraustėme į butą Stanevičiaus gatvėje, kuriam, beje, patys užsidirbome pinigų.

Kokia liga jus užklupo?

Reta autoimuninė odos ir gleivinių liga, kurią tik po gero pusmečio nustatė garsus profesorius J.Lelis. Mano žmonai buvo paaiškinta, kad nė vienas susirgęs šia liga neišgyvena. Abu supanikavome – du maži vaikai. Visas kūnas – vienos pūslės, žaizdos, imuninė sistema bejėgė. Negalėjau valgyti, miegoti, sunkiai vaikščiojau. Per dieną sukramtydavau saujelę morkų, burokėlių, kopūstų, svogūnų ir saują tablečių. Kasdien atrodė, kad mirštu. Visi iki manęs sirgę šia liga mirė. Nė vienas iš kolegų per ilgus ligos mėnesius neatėjo aplankyti: o kam, vis viena mirsiu. Supratau, kad turiu tik žmoną ir brolį. Išgyvenau klinikinę mirtį – plaukiau ilgu šviesiu koridoriumi. Nenorėjau mirti, buvau jaunas, Kristaus amžiaus. „Dieve, ką aš padariau, kad taip kenčiu?“ – klausiau. Naktį bijodavau užmigti, atrodė, kad nepabusiu, rašydavau eilėraščius apie mirtį. Sykį apimtas visiškos nevilties sušukau: „Dieve, jei tu esi, padėk! Tu padėsi man, o aš padėsiu kitiems sergantiesiems.“ Susidomėjau fitoterapija, bet iš kur tų žolelių žiemą gausi? Pirmoji arbata, kurią džiaugsmingai gėriau, buvo gydytojos parūpintos ramunėlės, pagardintos medumi ar pikiu. O vasarą su žmona Klaipėdos rajone pas jos tėvus su knyga rankose rinkome vaistažoles. Plikydavau gal 27 žolelių mišinį. Kaip džiaugėsi kūnas... Ilgai taip gydžiausi, kol išvaliau iš organizmo vaistus, šiek tiek sustiprėjau.

Net aštuonis mėnesius praleidau ligoninėje. Sirgdamas patyriau, kad yra du gyvenimai: iki ligos ir po jos. Vis mąsčiau, kodėl susirgau, ką padariau ne taip. Kai gimė antras sūnus, žmona gulėjo vienoje ligoninėje, aš – kitoje, o mūsų vyresnysis šešerių metų sūnus atveždavo man kaimynės paruoštus pietus. Iš Lazdynų į senamiestį... Tai, kad man pavyko pabėgti nuo mirties, yra tikras stebuklas. Kad dabar galiu padėti žmonėms – didžiulis džiaugsmas. Aš laimingas žmogus.

Gydydamasis supratote galįs padėti kitiems sergantiesiems?

Mano brolis anksčiau už mane pradėjo teikti ekstrasenso paslaugas. Jis galėjo „peršviesti“ žmogų, pamatyti jo vidaus organų būklę. Man taip pat norėjosi tokių gebėjimų. Brolis pasakė, kad dar neatėjo laikas. „Kodėl?“ – nepatikėjau aš. Nebuvo jokios informacijos, tad 1991 metais gavęs keletą knygų apie fitoterapiją ir astrologiją be galo nudžiugau. O kai brolis pasakė, kad mokysis pas atvažiavusį ukrainietį bioenergetiką, tą žmogų pamačiau savo vizijose. Ne tik jį, bet ir jo žmoną, vaikus, jų vardus, motinos ir tėvo vardus. Kai visa tai buvo perduota ekstrasensui, jis pakvietė mane į savo seansus. Prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas – ne tik mačiau, ne tik savotiškai skenuodavau žmogų, bet ir išmokau jam padėti...

V. ir D.Azanovai su sūnumis – Jurijumi (kairėje) ir Igoriu (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.

Antras stebuklas jūsų gyvenime, matyt, yra vyriausios sesers Viktorijos išgydymas?

Suplanavome aplankyti 11 metų vyresnę seserį Viktoriją, gyvenančią Izraelyje. Žiemą, kai nekaršta, mat gegužės mėnesį jai turėjo sukakti septyniasdešimt, taigi, ruošėmės pasveikinti. Aš, mano žmona, brolis nusipirkę bilietus laukėme lemtingo skrydžio. Likus kelioms savaitėms iki išvykimo mums pranešė, kad seserį ištiko insultas... Ir mes praktiškai išsirengėme į laidotuves. Jos vyrui ir vaikams gydytojai buvo pasakę, kad iš ligoninės ji savomis kojomis neišeis. Suprantama – abiejų smegenų pusrutulių insultas, paralyžius, komos būklė. Nė vienas panašioje situacijoje neišsikapsto. Atvykę į ligoninę pamatėme sesę tarsi daržovę. Buvo be galo sunku... Instinktyviai abu su broliu ėmėme gelbėti... Ligoninės palata be durų, visur kameros, taigi rankomis nepamojuosi, neparodysi, kad gali gydyti, – tave paprasčiausiai išvarys. Aš be perstojo glosčiau jai galvą, brolis – rankas, kalbinome... Antrą dieną sesuo atsimerkė, dėl vamzdelio gerklėje negalėjo kalbėti, bet kai mes paklausėme, ar mus pažįsta, ji krustelėjo vienos rankos pirštus, davė ženklą. Vėl daug dirbome, ir ji palengva atsisėdo, o trečią dieną mes jau vežiojome ją vežimėliu. Gydytojas, netikėdamas savo akimis, paklausė, kas šitie aukštaūgiai? Kai pasklido žinia, kad esame ekstrasensai, koridoriuje susispietė eilė žmonių, laukiančių pagalbos. Tačiau po keturių dienų mes turėjom išskristi namo... Ketvirtą, paskutinę, viešnagės dieną sesė mus glostė, suprato, ką kalbame... Šiuo metu Viktorija gana sveika, vaikšto, gamina pietus, tapo paveikslus, rūpinasi savimi, tik kartais gal ne taip, ne tokį ištaria žodį. Dažnai bendraujame per skaipą penkiese: aš, brolis Kaune, sesuo Rusijoje, ji Izraelyje. Praėjusią vasarą Viktorija su vyru buvo atskridusi į Lietuvą, atvyko ir Tatjana iš Rusijos, visi atšventėme mūsų trejetuko jubiliejų.

Šiuo stebuklu aš pats ilgai negalėjau patikėti. Pasveikusi sesuo mums papasakojo, kad jau regėjo šviesą ir ištiestas kviečiančias mamos rankas, tačiau mamos rankos niekaip negalėjo pasiekti jos rankų... Tada ji ir atsimerkė. Mes atskubėjom gal 15–20 minučių anksčiau, todėl mums pavyko ją išgelbėti. Tai mudviem su broliu tikras stebuklas... Nežinau, kokia jėga padėjo, neįmanoma paaiškinti energijos, vien noro gyventi neužtenka. Tai atėjo iš aukščiau, tai Dievo energija, be jos, vedami vien noro padėti, mes, žmonės, esame bejėgiai.

Jūsų kasdienybė, kaip supratau, – darbas su žmonėmis, o laisvalaikis – su šeima, vaikais?

Dirbu kas antrą dieną, vakare esu išsunktas. Kai žurnalistai paklausia, ar vaikai seks mano pėdomis, sakau: „Neduok, Dieve, nes tai yra mano kelias.“ Kažkada svajojau apie fotožurnalistiką. Dabar sūnus – profesionalus fotografas, užsienyje baigęs ekonomikos mokslus. Jie abu su žmona dirba šioje srityje. Jaunėlis sūnus – programuotojas. Ar jie pasinaudoja mano gebėjimais? Kai tikrai labai sunku pasirinkti, kokiu keliu geriau eiti, pasitariame, bet šiaip nelenda į mano gyvenimą, o aš – į jų. Jei sutampa mano intuicija, astrologija, taro kortų išsidėstymas, sakau – gerai, galima ar net reikia eiti nauju keliu... Sykį Danutė pakvietė mane lankyti T.Petreikio šokių studiją. Iš pradžių atsikalbinėjau, bet šokame jau keliolika metų. Dar laisvu metu tapau paveikslus, ypač patinka tai daryti gamtoje. O smagiausia, kai žmona stebi, kaip aš dirbu. Tapau, kai puiki nuotaika, tad paveikslai kupini geros energijos. Tai meilė, sveikata, džiaugsmas, tikėjimas.

Rekomenduojami video