Daugiau nei pusė amžiaus prie kai kurių intensyvaus eismo kelių Lietuvoje auga obelys. Rudenį, kai jos apsipila raudonais vaisiais, būna gražu pažiūrėti, bet darosi nejauku, kai pagalvoji, kad yra žmonių, kurie šiuos obuolius skina ir kažkur bei kažkaip juos vartoja ar naudoja. Ne visi žino, kad vaisiuose susikaupę sunkieji metalai yra labai pavojingi sveikatai. Dar blogiau, kad šią nedidelę, bet spręstiną problemą kaip karštą bulvę nuo savęs mėto net keturios ministerijos.

Pakelėse – tūkstančiai obelų

„Pirkite raudonskruosčius obuoliukus – tikra vitaminų puokštė, artėjant šalčiams visi virusai spruks nuo jūsų! Pirkite, nesigailėsite, čia iš vienkiemio pamiškėje, jokių chemikalų!“ – pagavusi mano žvilgsnį, Žaliakalnio turgavietėje Kaune ragina žvitri pardavėja.

Ji nenujaučia, kad aš apie jos parduodamus obuoliukus žinau šiek tiek daugiau nei kiti pirkėjai. Gal būčiau ir nežinojęs, jeigu „Valstiečių laikraščio“ skaitytojas prieniškis Povilas man nebūtų papasakojęs. Taigi kai kurie iš parduodamų obuoliukų nuskinti nuo pakelėje augančių obelų. Abiejose intensyvaus eismo kelio nuo Prienų iki Garliavos pusėse suskaičiavau nuo 450 iki 500 obelų. Beje, pakelėse obelų yra ir važiuojant nuo Dotnuvos Radviliškio link bei prie kai kurių kitų kelių. Kas ir kodėl jas ten pasodino?

„Kelininkai veteranai pasakojo, kad šios obelys prie kelio tarp Prienų ir Kauno buvo pasodintos 1950–1960 metais su kilnia misija, kad visi važiuojantieji šiuo keliu galėtų sustoti ir pasirinkti obuolių. Tuo metu nebuvo žinoma, kad tokioje vietoje nokstantys obuoliai būna užteršti sunkiaisiais metalais, todėl valgyti jų nepatartina“, – pasakojo Susisiekimo ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja Edita Banienė.

Bet padėtis pasikeitė, dabar eismas intensyvus, gal ministerija planuoja tas obelis iškirsti?

„Vadovaujantis susisiekimo ministro įsakymu, 2008 m. nustatyta valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarka. Kertami tik tie prie kelių augantys medžiai, kurie kelia pavojų eismo saugai“, – paaiškino E.Banienė.

Taigi obelys eismui nekelia pavojaus, o sunkiųjų metalų tarša yra ne pirmaeilis Susisiekimo ministerijos reikalas. Tačiau gal tai turėtų rūpėti Sveikatos apsaugos ministerijai?

Sunkiųjų metalų įtaka

Prie intensyvaus eismo kelių esančiame dirvožemyje bei augaluose randama cinko, kadmio, vario, chromo, nikelio, tačiau daugiausia – švino. Todėl jam ir skirsime daugiausia dėmesio. Manoma, kad kiekvieno suaugusio žmogaus organizme susikaupia apie 7–15 mg švino. Beje, automobilių išmetamas švinas į žmogaus organizmą patenka ne tik per orą, valgant daržoves, augančias prie kelio, bet ir per karvės, ėdančios pakelės žolę, pieną. Šio metalo, kaip ir pesticidų, sankaupos mitybos grandinėse ir žmogaus audiniuose gali pasiekti sveikatai pavojingas ribas. Atskirų šalių mokslininkų duomenimis, išsivysčiusių šalių užterštose vietovėse į žmogaus organizmą per parą gali patekti net iki 0,3–0,4 mg švino. Pastaraisiais metais ES šalyse atlikti tyrimai parodė, kad švino į žmogaus organizmą per parą gali patekti nuo 0,36 iki 1,24 µg/kg kūno svorio. Vaikams, pagyvenusiems žmonėms, ligoniams toks kiekis gali sukelti sveikatos sutrikimus. Medicininėje literatūroje nurodoma, kad pirmiausia švinas kaupiasi kepenyse, vėliau – inkstuose, o dar vėliau – ir kituose organuose, tačiau daugiausia organizme rezorbuoto švino susikaupia kauluose (iki 90–95 proc.). Iš kaulų švinas pašalinamas tik per 25–30 metų. Daug šio metalo susikaupia dantyse, naguose, plaukuose. Būtent remiantis iškritusių pieninių dantų tyrimais JAV nustatyta, kad pradinių klasių mokiniai, kurių dantyse rasta daugiau švino, blogiau mokėsi, buvo nervingi, pasižymėjo agresyvumu, turėjo žemesnį intelekto koeficientą.

Klivlendo universitetinės ligoninės alergologė Dawn Zacharias tikina, kad švinas gali sukelti vaikų protinį atsilikimą ir elgesio sutrikimus. Pasak medikų, sunkieji metalai kaupiasi mūsų organizme ir palengva mus žudo, kol galiausiai onkologai mums praneša, kad susirgome vėžiu.

Skęstančiųjų gelbėjimasis

Prieš kelias savaites Sveikatos apsaugos ministerija kėlė triukšmą dėl nemalonių miestiečių nosims kvapų, sklindančių iš ūkių. Ministerija net ėmėsi iniciatyvos keturis kartus sugriežtinti šiuo metu galiojančias higienos normas. Tiesa, niekas negali patarti, kokiais būdais ūkininkai galėtų tuos kvapus panaikinti ir kiek tai kainuotų. Taigi buvome įsitikinę, kad mūsų klausimai apie pakelėse augančias obelis šią ministeriją labai sudomins. Ir apsirikome. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Irena Taraškevičienė „Valstiečių laikraštį“ nuramino: „Lietuvoje nėra draudžiama obelis auginti prie kelių, esamos mokslo žinios negalėtų pagrįsti tokio reikalavimo.“ Ir pacitavo eilutę iš Maisto įstatymo, esą maisto tvarkymo subjektai privalo patys jausti atsakomybę patiekti į rinką tik saugų maistą.

Bet ar Sveikatos apsaugos ministerija yra atlikusi kokią nors analizę apie sunkiųjų metalų kiekį vaisiuose ar daržovėse, kurie auginami šalia intensyvaus eismo kelių augančiuose soduose ir ūkiuose? Ir apskritai – ar tai šios ministerijos dėmesio verta problema?

Pasak I.Taraškevičienės, Sveikatos apsaugos ministerija pagal savo kompetenciją nustato moksliškai pagrįstus, rizikos žmogaus sveikatai įvertinimu paremtus privalomuosius reikalavimus, pavyzdžiui, didžiausią leistiną teršalų koncentraciją maiste, Taigi į mūsų klausimus taip ir nebuvo atsakyta. Vadinasi, skęstančiųjų gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas.

Oro tarša – ribose

Aplinkos ministerija į šį reiškinį pažvelgė iš savo varpinės – mums pateikė oro užterštumo duomenis. Iš tokių duomenų taip pat galime daryti išvadas. Pasak šios ministerijos atstovo Selemono Paltanavičiaus, švino koncentracijos vertinimą reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/50/EB. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintose aplinkos oro užterštumo normose švinui nustatyta metinė ribinė vertė lygi 0,5 mikrogramo kubiniame metre (g/m³). Šiuo metu švino koncentracija aplinkos ore matuojama tik didžiausiuose šalies miestuose. Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, švino koncentracija neviršija nustatytos ribos. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad į atmosferą patenkančių teršalų kenksmingumas išryškėja po 5–7 ir daugiau metų, o medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų „leidžiamo kiekio“. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, bet leidžiamo kiekio neviršijančios nuolatinės dozės.

Kita vertus, jeigu problema tik tokia, kodėl šįmet Aplinkos ministerija Seimui buvo parengusi pasiūlymą įteisinti automobilių taršos mokestį?

„Automobilio taršos mokesčio pasiūlymo Seimui nepateikėme suvokę šio klausimo socialinį jautrumą. Po pakartotinių diskusijų Vyriausybėje nuspręsta didelę automobilių parko taršą mažinti pirmiausia skatinimo priemonėmis“, – paaiškino ministerijos atstovas.

Dabar svarstomi pasiūlymai taršių automobilių savininkams teikti finansines paskatas priduoti senus automobilius, naudotis viešuoju transportu arba įsigyti mažos taršos automobilį.

Nesulaukia nusiskundimų

Įdomi ir Žemės ūkio ministerijos pozicija. Ilgai rengusi atsakymą į „Valstiečių laikraščio“ klausimus, ministerija galiausiai bedė pirštu į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kuri patikino iki šiol negavusi nusiskundimų dėl pakelėse augančių ir turguose parduodamų obuolių ar obuolių sulčių kokybės. Bet ar gali būti tokių nusiskundimų?

Įdomu, kaip reaguotų minėta tarnyba, jeigu turguje obuolių nusipirkęs žmogus praneštų apie savo įtarimus, kad jie užteršti švinu. Ir kaip jis gali pranešti – pajaus sunkiųjų metalų skonį? Kita vertus, Žemės ūkio ministerija teigė, kad vadovaujasi Maisto įstatymu, o jame nenurodyta, kad žaliavų, skirtų maisto produktams gaminti, negalima auginti prie pat intensyvaus eismo kelių.

Tačiau mes nusprendėme nepasikliauti Maisto įstatymu ir pasidomėti mokslininkų tyrimais. Ir suradome 2007-aisiais parengtą jaunos mokslininkės Audronės Jankaitės daktaro didertaciją „Sunkiųjų metalų pakelėse tyrimai ir įtakos aplinkai vertinimas“. Akivaizdu, kad per dešimtmetį eismo intensyvumas tik padidėjo, todėl pateikti duomenys yra patikimi.

Mokslininkų patarimai

Priminsime, kad intensyvaus eismo keliai, įskaitant ir abipus jų esančią teršalų veikiamą zoną, sudaro apie 10 proc. Lietuvos teritorijos, kurią intensyviai teršia transportas. Didelę dalį sudaro ir žemės ūkio paskirties žemė.

Valdininkams ir politikams tikrai vertėtų pasidomėti mokslininkų A.Jankaitės, dr. Tado Adomaičio bei kitų darbais ar nors jų išvadomis.

Kai kuriais atvejais mokslininkai pataria net iki 500 metrų nuo kelių atstumu neauginti daržovių.

Štai 1993 m. prie automagistralės Vilnius–Kaunas ties Rumšiškėmis 5 metrų atstumu nuo kelkraščio švino koncentracija dirvožemio 0–5 centimetrų gylyje buvo 42,4 mg/kg, tiesa, už 100 m koncentracija buvo perpus mažesnė.

Mokslinė-gamybinė biotechnologijų įmonė „Biovala“ paskelbė dr. T.Adomaičio išvadas, kad, 2001 m. ir vėlesnių metų tyrimų duomenimis, dirvožemiai šalia automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda labai užteršti chromu, kurio didžiausia leistina koncentracija viršijama 6 kartus, švinu (iki 6 kartų), nikeliu (daugiau nei 7 kartus) ir variu (daugiau nei 5 kartus).

Šįmet miręs šviesaus atminimo prof. habil. dr. Mečislovas Vaičius, remdamasis dar 1996-aisiais atliktų tyrimų duomenimis, patarė augalus, ypač sunkiuosius metalus kaupiančias daržoves, auginti ne arčiau kaip 100 metrų atstumu nuo intensyvaus eismo kelių, o mažiau kaupiančius bei techninius augalus (cukrinius runkelius, daugiametes žoles pašarui, javus) – ne arčiau kaip 25–50 metrų nuo kelkraščio. Tokie mokslininkų patarimai, o žemdirbiai bei vartotojai kol kas išvadas turi pasidaryti patys.

Nerekomenduoja vartoti

Vaidas Stanaitis, UAB „Luksnėnų sodai“ direktorius

Neteko girdėti apie pakelėse augančių obuolių tyrimus, tačiau aš nerekomenduočiau jų valgyti ir pats jais nesusigundyčiau, nebent būčiau labai išalkęs. Iš „Luksnėnų sodų“ niekas nereikalauja, tačiau mes patys savo iniciatyva sodo plotus, esančius arčiau kelio, užsodiname vadinamosiomis apsauginėmis juostomis, o kai sodiname naujas obelis, net nuo apsauginių juostų patraukiame 10–15 metrų.

Taršos įtaka neabejoja

Vitalija Kuliešienė, Verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentė

Transporto taršos, ypač švino, įtaka obuolių kokybei neabejoju. Sodai, kuriuose auginami nacionalinės kokybės obuoliai, nuo kelių turi būti sodinami bene 100 metrų atstumu, dar būtina įrengti apsaugines medžių juostas. Abejoju, ar lengva parduoti pakelėse augančius obuolius (jei kas juos pardavinėja), juk obelys senos, kai kurios išsigimusios. Kita vertus, net jeigu žmonės tuos obuolius renka ar spaudžia iš jų sultis tik sau, jie turėtų žinoti, kad labai rizikuoja savo sveikata, juk sunkieji metalai žmogaus organizme linkę kauptis.