Lietuvių pomėgis iš miško ir sodo gėrybių patiems virti uogienes vis labiau blėsta. Šią gamybą tarsi garbės reikalą tęsia tik vyresnio amžiaus šeimininkės. Jos priverda uogienių ne tik sau, bet ir vaikams bei anūkams. O jaunoji karta neretai iš mandagumo priima mamų ir anytų išvirtas uogienes, sandėliuoja ne vienus metus, o vėliau sukrauna prie konteinerių.

Populiariausios – braškės

Turgavietėse ir prekybos tinkluose uogų asortimentas labai platus. Tad vartotojai turi ką rinktis. Pastebima, kad tarp natūralių gamtos dovanų karaliauja braškės, jos – pačios populiariausios. Nuo raudonų ir kvapnių vasaros pradžią skelbiančių uogų neatsilieka miško ir sodo avietės, kurios yra ne tik skanios, bet ir naudingos sveikatai. Miško avietės – kvapnesnės už sodo ir jų sudėtyje yra daugiau biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau pirkėjai mieliau perka sodo avietes, nes jos yra stambesnės. Paklausios trešnės, mėlynės, šilauogės, gervuogės, juodieji serbentai ir kt.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vadovas Vidas Juodsnukis patvirtino, kad tarp augintojų taip pat populiariausios išlieka braškės, šilauogės ir avietės, jų plotai kiekvienais metais didėja. „Mokslininkai šilauoges prilygina šiaurinėms vynuogėms, garsėjančioms sveikatinamosiomis savybėmis. Iš jų galima gaminti beveik viską: šaldyti, virti uogienes ir džemus, spausti sultis, gaminti vyną“, – teigė pašnekovas. Pasak LŠŪS vadovo, lietuviai vertina ir juoduosius serbentus, aktinidijas.

Mėgsta eksperimentuoti

Iš vasaros gėrybių virti skanias uogienes, o rudenį ir žiemą jas skanauti ir lepinti artimuosius mėgsta ukmergiškė Nijolė Giedraitienė. Ji verda ne tik tradicines uogienes. N.Giedraitienė uogienes iš neprinokusių, žalių pomidorų bandė virti būdama dar dešimties metų ir eksperimentuoja iki šiol, stebindama namiškius įvairiais subtilaus skonio gaminiais.

Moteris verda uogienes iš šermukšnių, kitų netradicinių uogų ir daržovių, gamina džemus, tyres, sultis, uogų drebučius. „Man visą laiką namuose pagamintos uogienės nei skoniu, nei kvapu neprilygsta pirktinėms. Jas mėgsta valgyti mano vaikai ir anūkai“, – sakė ukmergiškė. Šiais metais savo gaminių asortimentą ji papildė uogiene-džemu iš juodųjų serbentų, vyšnių ir mėlynių. Per vasarą iš savo išaugintų ir miške pririnktų gėrybių ji išverda daugiau nei 20 litrų uogienės. Mėgstamiausia uogienė – vyšnių be kauliukų.

Vien tik miško uogas vertina ir iš jų uogienes verda Audronė Maciulevičienė. Būdama savo sodyboje, esančioje Labanoro regioniniame parke, ji prisirenka daug mėlynių ir bruknių. „Uogienes verdu visą gyvenimą. Kiekvienais metais išverdu daugiau nei 30 litrų ir pasidaliju su dukra, gyvenančia Kaune. Ji mėgsta kepti pyragus, todėl uogienę sunaudoja“, – pasakojo moteris.

A.Maciulevičienei labai patinka spanguolės. Šias uogas per žiemą ji laiko stiklainyje, užpiltame šulinio vandeniu. Tokiu būdu paruoštos uogos visą sezoną išlieka šviežios. Pašnekovė kalbėjo, kad spanguoles dažnai sumala ir sumaišo su cukrumi bei medumi. Stiklainiai su uogomis laikomi šaldytuve.

Veidaknygės nuotr.

Įkūrė cechą

Aštuonerius metus klientus, kurie neturi laiko virti uogienių, lepina Ukmergės rajono ekologinio ūkio šeimininkė Genovaitė Sakalauskienė. Ji pastebėjo, kad pirmosios tradicinės, vos kelių rūšių uogienės patiko klientams. Todėl augant paklausai įkūrė „Genutės uogainės“ uogų perdirbimo cechą, kuriame šiuo metu gamina daugiau kaip 35 rūšių produktus: uogienes, džemus, tyres, sultis, sirupus, džiovintus traškučius, saldainiukus ir t .t.

Daugumą žaliavų, naudojamų gamyboje, G.Sakalauskienė užsiaugina savo ūkyje. Tai juodieji ir raudonieji serbentai, avietės, braškės, gervuogės, šilauogės, svarainiai. Taip pat ji naudoja ir retesnes miško uogas: putinus, šermukšnius ir kitus uoginius augalus. Uogos ir vaisiai auginami ekologiškai, todėl pagaminti produktai išlaiko natūralų skonį. „ Neseniai atlikome uogienių tyrimus. Buvo nustatyta, kad jose išlieka daug vitaminų, netgi vitamino C. Pavyzdžiui, aviečių uogienėje rasta 130 mg/100 g. vitamino C, taip pat antioksidantų, kitų veikliųjų medžiagų“, – tvirtino ekologinio ūkio savininkė ir pridūrė, kad valgydami sveikus, ekologiškus produktus žmonės tampa sveikesni.

Pasak G.Sakalauskienės, jos gaminiai praverčia miestiečiams, kurie nelabai mėgsta ir neturi laiko gaminti, kuriems močiutės ir mamos nepriverda uogienių. Paklausą turi visi gaminiai. Jų prekyba pajuda rugsėjį, kai baigiasi šviežių uogų sezonas.

Tradicijos blėsta

Miestiečiai teigia, kad atsargų kaupimas žiemai jau išeina iš mados. Jie mieliau nusiperka vieną kitą nedidelį stiklainiuką uogienių prekybos centre, nei patys gamina. Dauguma jaunesnio amžiaus žmonių saldžių lauktuvių gauna iš tėvų ar senelių. Štai Kaune studijuojanti Greta Mackelaitė sakė, kad uogų virimo tradicijos jai nėra priimtinos. Uogienes jai verda mama. Mergina labiausiai vertina braškių uogienę, kurią valgo su blynais. Ukmergiškei Vaivai Bartulevičienei nepatinka nei konservuoti, nei virti uogienių. „Sodo gėrybių gaunu iš anytos. Jas paimu, tačiau ne viską suvalgome. Rūsyje esu prikaupusi ne vienų metų atsargas. Mano draugės valo rūsius, senas uogienes išmeta prie konteinerių“, – pasakojo jauna moteris.

Pastaraisiais metais maisto atsargų ruošimą žiemai sumažino vilnietė Jolanta Voitechovičienė, nes jos vaikai išvyko į užsienį. „Nebėra kam valgyti uogienių. Žinoma, jie mėgsta šiuos saldėsius, bet stiklainių su uogomis į užsienį jiems nesiunčiu“, – kalbėjo moteris. Šiais metais ji išsivirė kelis stiklainius juodųjų serbentų, užsišaldė trešnių ir aronijų. Pašnekovė teigė, kad ir jos mama, kuri gyvena Molėtų rajone, nebeverda uogienių, nes uogas šaldo. Šis būdas – greitesnis ir paprastesnis.

Mitybos specialistai tvirtina, kad šviežią uogienę būtina laikyti šaldytuve arba rūsyje. Rudenį ir žiemą stiklainius galima laikyti balkone, dėžėje. Ne vienus metus laikomuose produktuose vyksta įvairūs procesai: ilgai laikant uogienę ji susisluoksniuoja, kristalizuojasi cukrus, žūsta likęs nedidelis kiekis vitaminų, dingsta kvapas, keičiasi skonis. Todėl jų nerekomenduojama vartoti.

O nesuvartotas uogienes kai kurie lietuviai sugalvoja panaudoti itin išradingai. Keli vyrai, nenorėję viešinti savo pavardžių, pasakojo, kad senos uogienės yra tinkamos... naminukei gaminti.

Burokėlių džemas su vanile

Reikės:

1 kg burokėlių

300 g cukraus

2 citrinų sulčių ir tarkuotos žievelės

1 vanilės lazdelės

1 stiklinės baltojo vyno

Gaminimo būdas

Kiekvieną burokėlį suvyniokite į foliją ir kepkite orkaitėje 50–60 minučių 180 laipsnių temperatūroje. Atvėsus nulupkite ir sutrinkite elektriniu plaktuvu. Sudėkite į puodą su visais priedais ir maišydami pavirkite 20 minučių ant silpnos ugnies. Sudėkite į sterilizuotus stiklainius, uždarykite ir palaikykite apverstus. Ypač skanu valgyti su bulvėmis ir varškės sūriu.

Sveikiausios uogos – neapdorotos

Eglė Kliukaitė-Sidorova, Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė

Uogos – vertingas maisto produktas. Jos naudingiausios šviežios. Uogienės, dietologiniu požiūriu, – desertinis produktas, kuriuo galima pasigardinti košę, varškę, jogurtą. Šiame produkte yra cukraus, todėl nereikėtų daug valgyti. Patartina suvartoti vos kelis šaukštelius. Norint pasigaminti sveikatai naudingos uogienės, karščio reikėtų vengti. Geriausios uogienės – neapdorotos, kai uogos sutrinamos su nedideliu kiekiu cukraus. Gaminant uogų tyres, kurios yra šaldomos, jų galima ir nesaldyti. Toks produktas yra vitaminingas ir sveikas. Vertingos juodųjų serbentų uogos, turinčios didelį kiekį antioksidantų, mėlynės, braškės, avietės, gervuogės, šilauogės, iš kurių netgi nevertėtų virti uogienės.

Mažėja mitybinė vertė

Prof. dr. Pranas Viškelis, LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto, biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėjas

Uogienių tinkamiausias vartojimo terminas, kurį nustato gamintojas remdamasis tyrimų rezultatais, – vieni metai. Taigi vieni metai – tinkamiausias vartoti terminas, o ne galiojimo terminas. Praėjus metams, uogienė nepasidaro netinkama vartoti, netampa nuodinga, tiesiog mažesnė jos mitybinė vertė, mažiau vitaminų, mažiau antioksidantų. Tačiau jei uogienės yra laikomos vėsioje ir tamsioje vietoje, į kurią nepatenka šviesos spinduliai, jas galima vartoti ilgesnį laiką – dvejus trejus metus. Išimtis – kaulavaisių – vyšnių, trešnių – uogienės, jei uogos verdamos su kauliukais. Jų ilgiau nei vienus metus laikyti nerekomenduojama todėl, kad iš kauliukų pradeda skirtis įvairūs ciano junginiai, konkrečiu atveju, – amigdalinas. Šis cheminis organinis junginys skrandyje, esant rūgščiai terpei, skyla ir išsiskiria ciano vandenilis, kuris yra nuodingas. Ilgiau nei vienus metus laikomų uogienių mitybinė ir biologinė vertė sumažėja. Jei jas paveikia šviesa, uogienėje esančios biologiškai aktyvios medžiagos, antioksidantai oksiduojasi, skyla chlorofilas, karotenoidai bei antocianinai ir ji tampa rudos spalvos.