Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Virginija Miciūnaitė-McKittrick: „Viską dariau iš širdies, su meile, be išskaičiavimų“

Australijos lietuvė Virginija Miciūnaitė-McKittrick tikina, kad nebūtų išvykusi iš Lietuvos, jei būtų žinojusi, kokia graži ji taps. „Net mano mažytė gimtoji Šeduva išgražėjusi – žmonės sodina gvazdikėlius palei kelią, laisto vandeniu, ir visa tai iš jų pinigėlių. Meilė savam miesteliui, kraštui, Lietuvai čia be galo stipri. Australijoje to nėra, nes vanduo brangiai kainuoja...“ – sako moteris.

Troškau laisvės

Man daug kas sako: „Kokia tu drąsi...“ Iš Lietuvos išvykau 1991 metų liepos mėnesį, praėjus pusmečiui po sausio įvykių. Mačiau, kaip tankai traiškė žmones. Kai Australijoje anglų kalbos mokytoja mus, imigrantus, pakvietė į miestą pažiūrėti iš kažkur atgabento tanko, aš atsisakiau eiti, pravirkau... Buvau taip paveikta to laikotarpio, kad maniau: „Jei yra bent maža galimybė gyventi laisvoje šalyje, be KGB kvėpavimo į nugarą, aš padarysiu viską...“ Nors nieko netrūko, turėjau prestižinį darbą Ekonomikos ministerijoje.

Pasiekusi Australijos ambasadą Maskvoje, pareiškiau norą imigruoti į jų šalį. Kodėl į Australiją? Ten gyveno mano mokytoja Elena iš Šeduvos, vienintelė, prie kurios galėjau glaustis. Deja, patyrusi insultą ir praradusi kalbą, ji beišgyveno vos keletą metų. Australijos diplomatus, ko gero, sudominau tuo, kad buvau jauna, 37 metų inžinierė moteris, jų šalyje tai labai reta, ir aš gavau svarbų dokumentą – leidimą migruoti. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje man griežtai buvo pasakyta: „Mes tavęs neišleisime.“

Ieškojau aplinkinio kelio turistinei vizai gauti ir man pavyko. Beliko įsigyti į Singapūrą skraidinančio lėktuvo bilietą. Kasryt bėgdavau į kasas, stovėdavau didžiausiose eilėse, kol vienąsyk atsirado bilietas, kainavęs gal trijų mano mėnesių atlyginimus. Iš Singapūro dar reikėjo nuskristi į Australiją, o iš ten – į galutinį tašką, Tasmanijos salą, Lonsestoną. Ačiū Australijos lietuviams, kurių nupirktas bilietas jau laukė Singapūre, nes savų pinigų man neužteko. Dabar atrodo juokinga, o tada – be kalbos, be pinigų, apsiavusi basutėmis, nes maniau, kad liepos mėnesį ir ten vasara, įlipau į lėktuvą. Kai prieidavo stiuardesė, prašydavau: „Kofe ir brendi“. Su šiuo žodynu ir apsiėjau kelionėje. Pasienyje mane, nekalbančią angliškai, įkyriai klausinėjo, esą kaip suprasti – turistinis pasas ir leidimas migruoti, tai nedera tarpusavyje. Deja, aš tegalėjau tylėti.

Mokiausi daugelyje kursų

Rūpesčiai dėl kalbos sutapo su liga. Neturėdama nuolatinės gyventojos statuso, tik turistės vizą, neturėjau teisės lankyti kalbos kursų Migracijos tarnyboje, mane tik kelioms dienoms priėmė mokytis. Kaip tik tuo metu man aptirpo pusė kūno. Anglų kalbos mokytoja rekomendavo savo gydytoją, o jis iškart nusiuntė operuotis. Po operacijos vieniša lyg cindarella  ilgai gulėjau kamuojama 40 laipsnių temperatūros ir tik vėliau sužinojau, kad operuojant buvo įpjauta žarna ir aš kovojau su baisia infekcija. Stebuklas, kad išgyvenau.

Gyvenimas pagerėjo, kai man paskyrė į namus ateinančią mokytoją – ji buvo golfo klubo narė. Mes ne tik mokėmės, bet ir dalyvaudavome įdomiuose klubo renginiuose. Maždaug po pusmečio jau galėjau mokytis savarankiškai. Apie darbą dar nebuvo kalbos... Tiesa, išdrįsau parašyti prašymą eiti inžinierės pareigas, nors nei techninės anglų kalbos mokėjau, nei kompiuterines programas išmaniau. O per darbo pokalbį susikirtusi praėjau lankyti dar ir kompiuterinių bei buhalterijos kursus. Taig gyvendama Tasmanijos saloje ėjau į visus įmanomus kursus. Būdama beveik 40-ties dar lankiau bendrojo lavinimo mokyklą drauge su vaikais – išmokau gramatikos, susipažinau su šalies geografija, istorija. O pasiekusi ketvirtą anglų kalbos lygį, komisijai pristačiau savo kūrybos esė ekologijos tema, tuo metu tai buvo visiškai nauja. Man sekėsi, ir aš panorau daugiau – išvykti mokytis į Melburną.

Ne iškart, bet vis dėlto patekau į imigrantams skirtus mokymus. Mane supo daugybė žmonių iš įvairių šalių. Mokė visko – psichologijos, teisės, etikos, estetikos, etiketo, šalies istorijos, tradicijų, papročių. Pabaigoje mūsų klausinėjo, kokį darbą norėtume dirbti. Supratau, kad negaliu tikėtis kažko ypatingo, kad su inžinerija irgi neišdegs. Vienas atvykėlis skelbė, kad bet kokio darbo nedirbs, nes savo šalyje ėjo ugniagesių viršininko pareigas, o aš visai nesigėdydama nešiojau laikraščius. Susidėdavau ryšulius į seną vaikišką vežimėlį ir bėgte, kad kuo daugiau laiko sutaupyčiau mokymuisi. Būdavo, apvirsta tas girgždantis vežimėlis, pavargstu, bet ir vėl lekiu. Išvežiodavau 1 200 vienetų per dieną ir uždirbdavau 25 dolerius per savaitę.

Asmeninio archyvo nuotr.

Geriausia iš kandidatų

Švytėjau iš laimės, kai Svinberno universiteto vyriausioji administratorė priėmė mane atlikti praktikos, jaučiausi esanti maža kiekvieno studento ateities dalelė. Pinigai nukrito tarsi iš dangaus – man buvo sumokėta už praktiką! Netrukus buvau pakviesta dirbti valandininke. Mat iki tol, kai reikėdavo pagalbos, pvz., egzaminų metu, aš tai laiškus padėdavau išsiųsti, tai dokumentus sutvarkydavau. Buvau sava tarp savų – ir reikalinga, ir mylima. Tvirtai atsistojau ant kojų gavusi nuolatinį darbą. Prisimenu, virpančia širdimi laukiau už durų verdikto, o kai jos atsidarė, išvydau Matematikos fakulteto dekaną, rankoje iškėlusį šampaną: „Tu pati geriausia iš 26 kandidatų!“ Iš laimės pravirkau: nuo šiol važiuodama metro stovėsiu ant savo kojų – pirksiu bilietą iš atlyginimo, o ne iš bedarbio pašalpos...

Universitetas man visą laiką buvo kaip šeima, juk Australijoje aš viena, be jokių giminių. Kolegos mane mylėjo, ir aš juos mylėjau. Jau po dvejų metų kartu su dėstytojų grupele buvau išsiųsta į Ameriką susipažinti, kaip amerikiečiai dirba su studentais ir dėstytojais. Universitetas man atvėrė įvairių šalių mokslo pasaulį, supažindino su pažangia samprata, kad tik mokslas stumia žmoniją į priekį. Čia dirbau ir vadybininke, ir administratore iki pat pensijos. Keitėsi ik fakultetai – nuo Matematikos, Psichologijos iki Inžinerijos. Mano veikla neapsiribojo darbu tarp keturių sienų – važinėjau po visą pasaulį įrodinėdama jaunuoliams, ypač merginoms, kodėl jie turėtų siekti įgyti inžinieriaus specialybę mūsų universitete.

Kviečiau vyrą pakeisti gyvenimą

Asmeniniame mano gyvenime buvo daug pakopų. Gyvendama pas savo kraštietę mokytoją Eleną, susipažinau su slaugytoju Frenku, mes pamilome vienas kitą. Buvo nuostabu matyti, kaip jis rūpinasi ligone – gamina maistą, skalbia, maudo, šukuoja plaukus. Supratau, kad Frenkas, kilimo iš Lietuvos, puikus žmogus. Ištekėjau, ir mes dviese prižiūrėjome mokytoją, dviese ją palaidojome. Vyras neprieštaravo, kai man pasidarė ankšta Lonsestone ir panūdau išvykti į žemyną, sakė: „Tu jauna, tau reikia augti...“ Taip kurį laiką ir gyvenome, aš – Melburne, vyras – Tasmanijos saloje. Sugrįžti atgal į tą miestuką nenorėjau, kviečiau vyrą pakeisti savo gyvenimą, bet jam didmiestis netiko. Jis turėjo namus, žalią pievą, kurią stropiai šienaudavo, puikius kaimynus. Jam patiko nusistovėjęs, įprastas gyvenimas. Kaip galėdama dažniau skraidydavau pas jį, tvarkydavau daržą, namus. Kai vyras susirgo, įkalbinėjau gultis į ligoninę, deja, jis vis pabėgdavo. Mirė staiga – sustojo širdis.

Sutikau antrąją obuolio pusę

Gyvenau gerdama į save viską, kas duodama. Tonį man atsiuntė Dievas. Susipažinome konferencijoje, Paryžiuje. Abu iš Australijos, tik iš skirtingų miestų, jis gyveno Kanberoje, aš Melburne. Sakoma, kad kiekvienas turime mums skirtą obuolio pusę, tik ne visi ją surandame. Kai susipažinau su Toniu, mane lyg žaibas trenkė. Iš visų draugų, kuriuos iki tol turėjau, jis vienintelis atitiko mane... Jo kūnas – mano kūnas, jo esybė – mano esybė. Jam patinka Europa, čia atvykęs jis jaučiasi kaip namuose, gal neatsitiktinai, nes jo protėviai – airiai. Jis svajojo apie europietę draugę. Abu gražiai bendraujame su buvusia jo žmona.

Tonis ir Virginija savo nedideliais sulankstomaisiais dviračiais.yra išvažinėję visą Europą. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš pat Dainų šventę viešėjome Paryžiuje – paminėjome 10-ąsias mūsų pažinties metines. Tuomet, prieš dešimt metų, į Prancūzijos sostinę jis buvo atvykęs iš Kanados, per 2,5 mėnesio dviračiu numynęs 8 tūkstančius kilometų. Tame meilės mieste mudu ne vaikščiojome, o skraidėme. Jautėme nenusakomą ryšį – lyg būtume vienas žmogus. Ir šįkart, lygiai kaip ir prieš 10 metų, šokome aikštėje. Aš laikau rankoje telefoną ir filmavau. Jis, puikus šokėjas, pasakė: „Jei teta būtų gyva, jaustųsi laiminga, matydama mane šokantį viduryje Paryžiaus.“ (Jo teta buvo balerina – red. past.) Tonio dėka aš regiu nuostabų pasaulį, kai mes tūkstančius kilometrų keliaujame po Europą.

Susituokę būdami garbaus amžiaus, davėme įžadus, kad dar 10 metų aktyviai keliausime. Taip ir darome. Ne vienas Melburno žurnalas rašė apie mus, kaip reikia gyventi išėjus į pensiją. Kol esame sveiki, kol galime keliauti, reikia gaudyti akimirkas. Vis dėlto po 60-ties gyvenimas truputį sulėtėja, jau norisi ilgiau pasėdėti, ramiai pasižvalgyti į žmones gurkšnojant kavutę gatvėje, o ir namie sukiojantis tempas jau lėtesnis. Nors... beveik kas vasarą poilsiaudami Palangoje aplankom daug koncertų, o ši šimtmečio Dainų šventė man – ypatinga. Tai prisilietimas prie Lietuvos per dainą, tai mano padėka Lietuvai, kad užaugino mane tokiu žmogumi, kokia esu.

Ir dainavau, ir verkiau

Daug davė mokykla, universitetas, choras, draugai. Lietuvoje bene 16 metų išdainavusi Vilniuje, moterų chore „Eglė“, nuvykusi į Australiją, dairiausi ko nors panašaus. Kai tik išgirdau, kad renkami dainininkai kalėdinėms giesmėms giedoti, nuėjau – tai buvo tikra atgaiva mano dvasiai tuo sunkiuoju metu, kai „matavausi“ Australiją.

Dirbdama sekretorės padėjėja Migracijos tarnyboje (vienas iš pirmųjų mano laikotarpių Tasmanijoje), išgirdau apie mamos mirtį. Deja, tik po trejų metų Australijoje galėjau sugrįžti į Lietuvą išsiverkti ant mamos kapo. Tai sutapo su 1994 metų Dainų švente. Atsimenu, kaip verkiau su „Eglės“ choru dainuodama Vingio parko estradoje. Jaučiausi atplėšta nuo Lietuvos... Žinoma, galėjau grįžti, bet savo gyvenimą jau kūriau kitur...

Ypatingas ryšys Australijos lietuvę sieja su Vilniaus choru „Eglė“ – jame ji dainavo gyvendama Lietuvoje. Asmeninio archyvo nuotr.

O šiais metais atvykau su Australijos Melburno choru „Dainos sambūris“, vadovaujamu Birutės Prašmutaitės. Iki šio choro dainavau moterų ansamblyje „Dainos sesės“ (vadovė – Lietuvos Respublikos garbės konsulė Australijoje Dana Levickienė).

Žemai lenkiuosi „Eglės“ chorui. Nebūčiau tuo, kas esu, jei nebūčiau jame dainavusi. Tai vos ne trečdalis mano gyvenimo, mano išprusimo, mano augimo, mano globalaus pasaulio suvokimo. Vėliau man labai daug davė pačios pastangos. Į Australiją nukeliavau nemokėdama kalbos, nemokėdama naudotis kompiuteriu, vieniša, sutrikusi, bet vėliau daugelį metų sklandžiai dirbau universitete. Atrodo, iki jo ėjau tarsi per sieną, bet viską dariau iš širdies, su meile, be jokių išskaičiavimų. JAV prezidentas Johnas Kennedy kažkada savo tautiečių klausė: ką tu gali duoti Amerikai? Aš suvokiu panašiai: ką aš galiu duoti Australijai, Lietuvai?

Rekomenduojami video