LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Visai šalia Alytaus rajono ribos, Lazdijų rajone, Babrauninkų kaime, įsikūręs „Vilkės“ ūkis, kurio šeimininkė Vilkė Vaida Tulabaitė daržoves augina pagal natūralius gamtos dėsnius – nearia žemės, mažiau laisto, mažiau nei įprasta ravi, nekovoja su augalų ligomis ir kenkėjais, tačiau užaugina aukščiausios kokybės produktus.
„Kai nusprendžiau ūkininkauti – gamtinė daržininkystė tapo mano gyvenimo būdu“, – teigė Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) Statybos fakultete Nekilnojamojo turto vertinimo vadybos studijas baigusi ir pagal pasirinktą specialybę nė dienos nedirbusi V.V.Tulabaitė.
Meilę gamtai būsimoji ūkininkė pajuto dar vaikystėje, daug laiko praleisdama močiutės sodyboje, vaizdingose Dusios ežero apylinkėse. Būdama maža mergaitė, ji žavėjosi įvairiais žolynais, todėl sprendimas imtis gamtinės žemdirbystės buvo labai natūralus vaikystėje užsimezgusio ryšio su gamta įprasminimas.
Pagrindinis principas – auginti švariai
Nusprendusi auginti daržoves, V.V.Tulabaitė davė sau žodį ūkinėje veikloje vadovautis principu – auginti ypač švariai bei gamtiškai arba neauginti visai. Savo daržuose moteris nenaudoja nei trąšų, nei chemikalų, nei mėšlo. Dalis daržų – gamtiniai, t. y. padengti mulčiu.
„Mulčius gamtinėje daržininkystėje labai svarbus, nes jis padeda sukurti terpę, padedančią daržovėms pasisavinti vitaminų tiek, kiek reikia. Sudaro sąlygas gyventi naudingiems mikroorganizmams, kurių veikla lemia augalų sveikatą, atsparumą, derlingumą ir maistinę vertę, bei vabzdžiams, efektyviai kovojantiems su daržo kenkėjais”, – aiškino V.V.Tulabaitė.
Buvusioje močiutės sodyboje – 10 hektarų ūkyje, kurio beveik 1 hektarą užima gamtinis daržas, – V.V.Tulabaitė ūkininkauja jau ketverius metus.
Prieš dvejus metus moteris įregistravo „Vilkės“ ūkį, tačiau nesiekė ekologinio ūkio statuso. „Mano sertifikatai – mano reputacija“, – tvirtina moteris.
Tokios pačios nuostatos laikosi visi gamtiškai ūkininkaujantieji. Todėl pirkėjai turi pasitikėti ūkininku arba patys vykti į ūkį ir pamatyti, kaip auginamos daržovės.
Pradėjo nuo turgaus
Ūkininkės kelią V.V.Tulabaitė pradėjo nuo nedidelio žemės lopinėlio – 6 arų. „Pasisodinau tradicinių lietuvių mėgstamų daržovių ir dvejus metus pardavinėjau jas turguje“, – prisiminė pirmuosius ūkininkavimo žingsnius moteris.
Kitais metais išsiplėtė daržo žemės plotas ir auginamų daržovių įvairovė: „Norėjosi daug ką pačiai išbandyti ir pasiūlyti pirkėjams.“
Prekiaudama turguje ūkininkė įsitikino, kad kokybiškų, švariai užaugintų daržovių paklausa yra. Daugelis nori sveikai užaugintų daržovių, tačiau dėl daug įdėto darbo jos yra brangesnės ir ne kiekvienas gali jas įpirkti.
Su besiplečiančiu daržovių asortimentu, aukšta jų kokybe atsirado pirkėjų pasitikėjimas, o kai kurie jų tapo nuolatiniai klientai.
„Už pirmų metų derlių nusipirkau motobloką, tačiau besiplečiant ūkiui supratau, kad reikėjo investuoti į galingesnę techniką – traktoriuką“, – sakė V.V.Tulabaitė.
Hibridams griežtas „ne“
Žinių, kaip gamtiškai ūkininkauti, moteris sėmėsi interneto platybėse, skaitydama įvairią literatūrą ir bendraudama su tokia pačia veikla užsiimančiais žmonėmis.
„Ištisus metus kaupiau žinias, kaip auginti daržoves, kad jos užaugintų gerą derlių ir būtų tikrai vertingas maistas, net žiemą skaitydavau apie ekologinį, biodinaminį ūkininkavimą. Dabar vis dažniau pastebiu, kad nusipirkusi kokį žurnalą retai randu ką nors nauja ir nežinoma. Dabar jau pati, remdamasi savo patirtimi, galiu patarti kitiems“, – pasakojo apie patirties įgijimą moteris.
Tačiau, nepaisant žinių ir patirties, žmogus yra bejėgis prieš gamtos įnorius. Anot V.V.Tulabaitės, šiemet vasara buvo nelabai palanki geram derliui užauginti – šaltos naktys, šlapios dienos. Iš 1 tūkst. arbūzų daigų neužaugo nė vienas. Moliūgų derlius dešimt kartų mažesnis nei praėjusiais metais, salotos ne itin gerai užaugo, trūko agurkų.
Nepaisant nepalankių gamtos sąlygų, ūkininkės daržuose augo geltonų ir žalių agurkų, burokėlių, salotų, pomidorų, svogūnų, moliūgų, patisonų, smidrų, vasarinių, rudeninių ir žieminių kopūstų, tomatilų, pastarieji dar ne visiems lietuviams žinomi. „Tomatilai – labai derlingas, geltonos arba violetinės spalvos pomidorams ir dumplainiams giminingas augalas. Juos galima žalius valgyti, dėti į sriubas, troškinius“, – patarė ūkininkė.
„Vilkės“ sodyboje netrūksta ir prieskoninių augalų – portulakų, krapų, gražgarsčių, juozažolių, čiobrelių, raudonėlių, bazilikų, burnočių. V.V.Tulabaitė pataria burnočių lapų dėti į troškinius, jie patiekalui suteikia nepakartojamo skonio.
Visus augalus ūkininkė augina iš nehibridinių sėklų, kurių parsisiunčia iš užsienio, nes Lietuvoje gauti organinių ekologiškų kokybiškų sėklų sunku, o kartais ir neįmanoma. Be to, užsienyje galima rasti didesnę įvairovę.
„Hibridų netoleruoju, man tai netikras augalas“, – teigė V.V.Tulabaitė.
Pardavinėja daržovių rinkinius
Prekyba daržovėmis turguje ūkininkei nueitas etapas. Atsisakė ir užsakymų išvežiojimo po namus, nes toks daržovių realizavimo būdas atimdavo labai daug laiko ir išvargindavo.
Jau ne pirmą sezoną V.V.Tulabaitė užaugintą derlių pagal užsakymus veža Vilniaus ir Kauno gyventojams į parduotuves, iš kurių jie pasiima patogiu laiku. Klaipėdiečiams užsakymus siunčia per siuntų tarnybas. Apie ruošiamus daržovių krepšelius pirkėjus informuoja socialiniuose tinkluose.
„Į krepšelį dedu tokių daržovių, kokių tuo metu turiu. Paskaičiuoju, kiek vidutiniškai šeima gali suvalgyti ko per savaitę. Žalumynų savaitei nepridėsi, o morkų, cukinijų, patisonų, pomidorų galima. Pridedu vieną kitą prieskonių ryšelį.
Kartais atsižvelgiu ir į pirkėjų pageidavimus, bet dažniausiai suruošiu standartinius krepšelius, nes ruošiant krepšelius pagal individualius užsakymus, sugaištama daugiau laiko. Atsisakiau ir svėrimo, daržoves surenku ir sudedu iš akies. Tai labai padeda sutaupyti laiko“, – pasakojo moteris.
Iš daržo nieko neišneša
Anot V.V.Tulabaitės, darže ravėjimas reikalingas, kad piktžolės neužgožtų auginamos kultūros, bet ne toks, kad neliktų nė vienos žolytės. Iš tokio plikai išravėto daržo nieko gero. „Žinoma, daržovės jame auga, tačiau ne tokios vertingos, kokių tikimės. Pomidorai – jei pamulčiuota, yra žolių, nenuskabyti visi lapai, jų skonis visai kitoks, nei augančio išravėtoje žemėje ir nuskabytais lapais. Tada pomidoras neturi skonio. Daržovės skonis yra toks, kas yra augale, jei nėra skonio, vadinasi, jame nieko nėra“, – įsitikinusi gamtinės daržininkystės atstovė.
Dar viena taisyklė, kurios griežtai laikosi ūkininkė, – nieko neišnešti iš daržo. Išrautas žoles V.V.Tulabaitė pataria kloti ant ežios, nes iš jų augalas gauna ir anglies dvideginio, reikalingo sėkmingam augalų augimui, bei visų reikalingų mineralų. „Su trąšomis augalui suteiki kelis mineralus, o su žolėmis išneši visą Mendelejevo elementų lentelę. Tai neapdairu ir neekonomiška“, – teigė ūkininkė.
V.V.Tulabaitė jokių priemonių prieš kenkėjus ir ligas nenaudoja. Šias problemas palieka spręsti pačiai gamtai, ir ji dažniausiai sėkmingai susidoroja.
Augalų kaimynystę parenka pasinaudodama suderinamumo taisyklėmis. Kadangi ūkininkaujant pagal gamtinę žemdirbystę, kas antrus metus tas pačias daržoves galima auginti toje pačioje vietoje, šiek tiek naudoja sėjomainą.
Žemės rudenį, kaip dažnam lietuviui įprasta, nesuaria, nuima derlių ir taip palieka žiemai, nes giluminio arimo metu susimaišo paviršinė bakterinė terpė, lemianti maistinių medžiagų įsisavinimą. Kad dirva vėl būtų kaip buvusi, turi praeiti šiek tiek laiko.
Pavasarį iš išpurentos žemės išrenka žolių šaknis ir sodina daržoves, kurias būtinai mulčiuoja. „Žolės mulčiavimui reikia 1 hektarui apie 6–7 hektarų pievų. Reikia žinoti, kad žole mulčiuojama ne storesniu kaip 10 centimetrų sluoksniu, o šiaudais galima mulčiuoti dvigubai storiau“, – dalijosi patirtimi V.V.Tulabaitė.
Ateities planuose – vynuogynas
„Visus darbus dirbu pati – auginu, reklamuoju, parduodu. Darbas darže užima visą laiką, bet tai mano gyvenimo būdas“, – nesiskundė darbų gausa moteris.
Kartais jai ūkyje talkina savanoriai, norintys įgyti gamtinės daržininkystės patirties. Esant reikalui, ravėti samdo darbininkų. „Aš pati labai mėgstu ravėti, tik laiko trūksta“, – apie pomėgį kalbėjo ūkininkė.
Anot V.V.Tulabaitės, Dzūkija tokia vieta, kur nedideliame plote gali būti labai skirtinga žemė. Yra ir tokių žemės lopinėlių, kuriuose nenori augti nė vienos rūšies daržovės. „Plote, kur neaugo nei kopūstai, nei jokios kitos daržovės, žadu auginti vynuoges, nes šių augalų šaknys gali pasiekti keliolikos metrų gylį ir gauti visų joms reikalingų medžiagų“, – apie ateities planus kalbėjo V.V.Tulabaitė.
Moters ateities planuose ir 1 hektaro laukinis sodas. „Žodis laukinis nereiškia, kad jame augs laukiniai vaismedžiai ir vaiskrūmiai, jame tik nebus griežtos tvarkos, tai bus tarsi sodas-džiunglės. Bus ir mažų – kvadratinio metro dydžio – daržiukų. Viename augs daugiamečiai svogūnai, kitame – braškės, dar kitame – kitokios daržovės“, – pasakojo ūkininkė.
Ar galima išgyventi iš gamtinės daržininkystės? „Turint pakankamai žinių ir patirties, išgyventi tikrai galima, nes sveikai užaugintų produktų paklausa vis auga“, – įsitikinusi V.V.Tulabaitė.
Rita KRUŠINSKAITĖ
