Yra sodybų, kur vos tik pravėręs kiemo vartelius žinai – laukia įdomi viešnagė. Vidos ir Kęstučio Kilkų gyvenimas netoli Kernavės esančioje sodyboje teka ramiai, bet ne nuobodžiai. Kieme vešintys augalai sumeluoti neleis – įsikurta seniai. Kaip ir dauguma miestiečių, Kilkai pirko apleistą sodybą, važinėjo į ją savaitgaliais, leido atostogas, o dabar jau gyvena nuolat.

Bulvės per prievartą

1988-aisiais pirkusieji sodybas buvo įpareigoti ūkininkauti, nes įsigyta žemė buvo kolūkio teritorijoje. Naujakuriai turėjo įsipareigoti užauginti bulvių. Kai sovietmečio laikai nugrimzdo praeitin, galėjo gyventi taip, kaip norėjo. Prireikė daugiau nei dvidešimties metų, kad sodybos vaizdas pasikeistų iš esmės. Kraštovaizdžio architektės studijas baigusi V.Kilkuvienė sakė, kad kurdama želdynus vadovaujasi intuicija. Retesniems, įdomesniems augalams neabejingi abu sutuoktiniai. Tad ekskursija augalų mylėtojams jų kieme gali užtrukti ilgai.

„Kai įsigijome sodybą, augalų pasirinkimas buvo menkas, sodindavome, ką gaudavome. Iš praktikos su studentais Naradavos soduose atsivežiau kazokinį kadagį. Ilgainiui jis užėmė pusę kiemo. Teko smarkiai iškarpyti“, – augalą rodė Kęstutis. Atsisakyti „veterano“ nepaisant to, kad jis yra kenkėjos kriaušinės gleivėtrūdės tarpinis šeimininkas, sutuoktiniai nenorėjo. Verčiau liko be kriaušių.

Ir dabar kur nors pamatę įdomesnį augalą Kilkai nepasididžiuoja į sodybą atsivežti jo atžalos ar daigelio. Taip atsirado dedešva, stumbražolė, sirinis klemalis.

Nereikliosios plukės

Į akis krinta nuo vartų per kiemą link ūkinio pastato vingiuojantis takas. Jis apsodintas japoninėmis plukėmis. Drąsiai galima būtų pamiršti jų kilmę, nes lietuviškuose gėlių darželiuose šios nereiklios ir gražios gėlės auginamos nuo neatmenamų laikų.

Šią vasarą, kaip ir visos kitos gėlės, plukės pražydo kiek anksčiau nei įprasta. „Man labai patinka, kad rudenį po žydėjimo ilgai išlieka puošnios pūkuotos sėklų dėžutės. Žiedstiebius paliekame per žiemą, nes jie labai gražiai atrodo šerkšnotomis dienomis“, – sakė Vida. Ji priminė, kad ši gėlė mėgsta drėgnas vietas, todėl ją tinka derinti su panašias sąlygas mėgstančiais augalais.

Auginamos japoninės plukės šalia paparčių, krūmų, kurių lapai rudenį parausta, didesnių medžių paunksnėje, tačiau netinka sodinti plote, kurį užima stambių augalų šaknys, nes gali pritrūkti drėgmės. Sodybos šeimininkė įsitikino, kad japoninė plukė prigyja sunkiai, tačiau prigijusi greitai plečiasi šaknų atžalomis, todėl, jei tik kas nori, iš Kilkų gali gauti jos daigų. Didžiausias šio dekoratyvaus augalo privalumas – jis atsparus miltligei ir kitoms daugiametes gėles kamuojančioms ligoms.

Tinginių medis

Prie namo auga du dideli medžiai – senuosius sodybos šeimininkus menantis kaštonas ir Kilkų sodintas riešutmedis. Pastarasis ir šiais metais stebina derliumi. „Pašąla riešutmedžiai tik pirmaisiais metais, kol jauni, vėliau auga kuo puikiausiai. Tiesa, šiais metais šaltis šiek tiek gnybtelėjo šakų galus, bet derlius dėl to nė kiek nenukentėjo“, – pasakojo Kęstutis. Sodinuką jis atsivežė iš Aukštadvario.

Draugams sutuoktiniai yra išdalinę kelias dešimtis savo riešutmedžio vaikučių. Kilkai juokauja, kad jų riešutmedis puikia tinka tinginiams, nes riešutų kevalas plonas. Spustelėjai pirštais ir gali valgyti vertingą ir skanų jų branduolį. Nuo praėjusių metų dar liko derliaus krepšelis. Tiesa, didesni išrankioti, bet ir maži labai skanūs ir lengvai lukštenami. Po kaštonu Kilkai susirentė pavėsinę, bet kavos gerti mieliau sėda po plačiomis riešutmedžio šakomis.

Vietoj mėsos

Sodybos šeimininkai tikina, kad graikiniai riešutmedžiai nėra reiklūs dirvai, tik mėgsta purų dirvos paviršių. Šių medžių šaknų sistema gausi, stipriai įsitvirtinanti dirvoje, tad jokios baimės, kad lietūs išplaus ar vėjai išvers. „Riešutmedžių nereikia genėti, jų nepuola ligos, kenkėjai. Kai jie veda, labai paprasta surinkti derlių. Rudenį sunokę riešutai nukrenta žemėn, tad tereikia juos susirinkti, o susirinkus – padžiovinti“, – pasakojo Vida.

Moteris priminė, kad teigiamos graikinių riešutų savybės buvo pastebėtos labai seniai. Graikų karžygiai juos valgė, kad atpalaiduotų pavargusius raumenis, įgautų jėgų. Mokslininkai ištyrė, kad graikiniuose riešutuose yra biologiškai aktyvių medžiagų: polifenolių, antioksidantų ir žmogaus organizmui reikalingų riebiųjų rūgščių, stimuliuojančių smegenų veiklą. Jie taip pat turi vitaminų C, B1, B2, PP. Pagal kaloringumą jie prilygsta mėsai arba sviestui, nes juose yra 75 proc. riebalų. Štai ir atsakymas, kodėl Kilkai neaugina nei vištų, nei avių.

Ežys kaip laikrodis

Kęstučiui patinka ir lazdynai. Jis rodė įvairiausius sodyboje augančius lazdynus, tačiau pasidžiaugti jų derliumi sako negalįs, nes vaisiai kirmija, o likusių sveikų netenka paragauti, nes juos surenka voverės. „Pas mus apstu įvairiausios gyvasties. Sodybą labai pamėgo žalčiai. Vadinu juos jurgeliais. Kiekvieną vakarą paėsti faršo ateina ežys. Jam pasirodžius žinome, kiek valandų – dešimta vakaro. Kasdien keliuku prašokuoja zuikis, mus aplanko šernai, stirnos. Kai po langu dera geltonuogis šilkmedis, ramybės neduoda volungės. Jų kova dėl gardžių uogų būna palydima labai šaižių garsų. Neapsikentę net šilkmedį drastiškai išgenėjome. Kol vėl atžels jo šakos, gal nors truputį pailsėsime nuo triukšmo po miegamojo langu“, – pasakojo pašnekovas.

Kai įsigijo sodybą, aplink buvo kolūkio laukai, kuriuose augo javai. Vėliau nedirbama žemė užėjo beržais ir Kilų sodyba atsidūrė pamiškėje. O kad beržai neokupuotų ir kiemo, nori nenori tenka tvarkyti ir teritoriją už tvoros.

Rado brūzgynus

„Esame pensininkai, tad galime mėgautis ramybe, daryti tai, ką norime“, – džiaugėsi V.Kilkuvienė. Ji prisiminė tą metą, kai pirko apleistą sodybą, kurioje trejus metus niekas negyveno, kieme buvo brūzgynai, augo varnalėšos. „Sulaukusi keturiasdešimties pajutau, kad norisi turėti savo kampą, kur galėtum suleisti rankas į žemę. Anksčiau važiuodavome pas mano tėvus į Marijampolę. Ir dabar vasario mėnesį man jau ima nagai niežėti, norisi kažką sėti, auginti. Matyt, tokia jau prigimtis“, – linksmai pasakojo Vida.

Kęstutis – žinomas hidrologas. Jis – habilituotas gamtos mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto profesorius emeritas. K.Kilkaus darbai žymi esmines šių dienų Lietuvos hidrologijos gaires. Jis suformavo šalyje naują ežerų hidrologijos tyrimų kryptį. Gyvenimas gamtoje jam savaime suprantamas dalykas.

Sodyboje sutuoktiniai praleido jau ne vieną žiemą. Tiesa, sostinėje likęs butas. Tad jei prispirtų bėda, galėtų grįžti į miestą, tik kas tuomet rūpintųsi voverėmis, ežiais ir žalčiais, kas žiemą lesintų paukštelius?