Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vieta, kur gimė mėlynoji rožė

Baltijos Versaliu vadinami Rundalės rūmai yra Latvijoje, netoli Jelgavos miesto. Įspūdingą baroko ir rokoko stiliaus dvarą lanko tūkstančiai turistų, kuriuos traukia ne vien įspūdingas interjeras, bet ir nuostabūs prancūziški sodai bei didžiulis rožynas.

Selekcija

Rundalės pilies rožininkai garsūs visoje Europoje. Jų sumanymai prilygsta ir didžiausiems Europos parkų užmojams, o juk klimatas šioje šalyje anaiptol nėra labai palankus rožėms. Tradicijas latviai linkę išsaugoti – rožės šiame parke augintos jau 18 amžiuje. Legenda pasakoja, kad Rundalėje buvo išvesta mėlynoji rožė. Jai prisiminti viena rožyno dalis taip ir buvo pavadinta – „Mėlynoji rožė“.

Rundalės rožininkai bendradarbiauja su įvairiomis Vokietijos, Danijos, Suomijos, Švedijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos rožių įmonėmis. Šių rūmų teritorijoje auga prancūzų selekcininko Andre Eve'o dovanota rožė „Chateau de Rundale“.  Prie rožių selekcijos ženkliai prisidėjo ir latvių gėlininkai. Garbaus amžiaus sulaukusi rožininkė Dzidra Rieksta per savo gyvenimą išvedė ne vieną parko rožių veislę – „Agnese“, „Liga“, „Raita“ ir kt. Jas galima rasti Rundalės rožyne. 2007 m. Dzidra Rieksta buvo apdovanota aukštu valstybės apdovanojimu – Trijų Žvaigždžių ordinu, o 2010-aisiais pirmoji gavo Rundalės pilies muziejaus Mėlynosios rožės ordiną. O štai latvių selekcininkas Austris Plaudis savo geltonąją gražuolę pavadino „Rundales pils“ ir iškilmingai 2006-aisiais toje pačioje pilyje ją pakrikštijo.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Beveik nacionalinė gėlė

Rožių žinovė, parašiusi apie jas ne vieną knygą, Ilma Nereta pripažino, kad tai viena mėgstamiausių ir populiariausių gėlių Latvijoje. Ji netgi galėtų būti vadinama nacionaline gėle. Kadaise erškėtrožės, vadintos vilko slyvomis, augo kone kiekvienoje Latvijos kaimo sodyboje, nes buvo tikima, kad spygliuotieji krūmai atbaido raganas ir neleidžia nužiūrėti blogai akiai. Manoma, kad žodis „rožė“ atkeliavo 17 amžiuje drauge su įvairiomis šių gėlių veislėmis iš Vakarų Europos. Su rožėmis susijusios ir dauguma šalies tradicijų, kurias labai mėgsta gyventojai. Rozalija, Ruozė, Ruozytis, Ruožkalnis, Rozenbergas – populiariausi vardai ir pavardės, o Rožių aikščių ir skverų, rožynų, netgi rožinių šampanų gausu visoje šalyje. Beje, jei pas mus yra mėgstamos tulpių žydėjimo šventės, tai Latvijoje neabejotinai pirmauja žydinčios rožės. Štai Tukumo miesto, kuris garsėja auginamų rožių kiekiu ir rūšimis, istorijoje minimas faktas, kad 1795 m. Jekaterinos II įsakymu prie namų augo bent po vieną rožių krūmą. Ne veltui latvių floristai šventėms kuria kompozicijas, paveikslus ir skulptūras būtent iš rožių. Beje, jie sukūrė ir didžiausią pasaulyje 2 m rožių vainiką iš 3 700 žiedų.

DSC02684

Mena Zubovo laikus

2,3 hektarų plote įkurtas rožynas stebina gausia rožių kolekcija. Čia yra apie 2 500 veislių ir rūšių rožių, pasodinta apie 12 000 krūmų. Priekinėje rūmų dalyje esančiame gėlyne auga grožiu ir kvapais užburiančios angliškosios rožės. Kitoje apie 1 ha dydžio rožyno dalyje auginamos daugiausiai modernios rožės, susodintos pagal spalvas, kolekcijas, eilėmis arba atskirai vejoje.

18 amžiaus rožių sodas yra parterio pietvakariniame kampe. Čia auga tokios veislės, kokios buvo auginamos kadaise Zubovo rožių sode 1795–1822 metais. Šuvalovo rožių sode, esančiame pietrytiniame parterio kampe, kasmet žydi 1823–1920 m. augintų veislių augalai. Angliškųjų rožių sodai įveisti prie mažųjų baseinų parko rytų ir vakarų pusėje. Šiuolaikinių rožių sode, kaip ir dera – naujos rožių veislės. Mėlynųjų rožių sodas – tai keturi prie sodininko namo esantys laukeliai, prisodinti įvairių veislių violetinių, alyvinių, melsvų augalų.

Kadangi į rožyną investuota labai daug lėšų, prižiūrėtojai labai kruopščiai dengia visus rožių krūmus, netgi ir tuos, kurie, rodos, puikiai peržiemotų ir nedengiami. Maždaug lapkričio mėnesį visoms rožėms nukerpami visi lapai, kad būtų išvengta ligų pavojaus, taip pat iki 30 proc. išgenimi dideli krūmai išpjaunant jų senas šakas po žeme, kad pavasarį jie išleistų naujas stiprias šakas. Rožių šakos surišamos, lenkiamos ir horizontaliai pririšamos prie pažeme sukaltų kartelių. Rožės nebus tokios aukštos ir vešlios, jei išgyvens tik po dirvos paviršiumi esantys pumpurai, todėl kai žiemą būna 25–30 laipsnių šaltis be sniego, visos rožės yra prilenkiamos prie žemės ir storai užklojamos durpių sluoksniu. Tada ant durpių dedami eglišakiai, o kad kolekcija tikrai išgyventų, virš eglišakių dar užtraukiamas maišinis audinys iš džiuto. Jei žiemą bus sniego, rekomenduojama audeklo viršų apkasti. Žiemą temperatūrai pakilus iki pliusinės rožes reikėtų vėdinti padarant skyles ir šiek tiek atidengiant eglišakius, o nakčiai jas būtina vėl uždangstyti.

4149

Pavasaris ir vasara

Pavasarį, vos tik pasitraukia žieminis įšalas, prasideda rožių maitinimo darbai. Kai tik pasirodo apie pusės centimetro pirmieji pumpurai ir jei tikrai nebėra įšalo, rožes reikėtų pamaitinti salietra. Taip anksti pradėti rožes tręšti reikia dėl to, kad jos pradeda augti, kai dirvos temperatūra tesiekia vos 5 laipsnius. Praėjus porai savaičių, rožes tręšti antrą kartą reikėtų tuo pačiu trąšų kiekiu: 50 gramų salietros į kvadratinį metrą. Išbarsčius trąšas, augalą reikia labai gausiai palaistyti. Vandenį būtina pilti ties šaknimis, o ne ant pačio augalo. Vasaros viduryje, maždaug iki rugpjūčio 1 dienos, rožes reikėtų du kartus patręšti kompleksinėmis trąšomis, o rugsėjo mėnesį – tik kalio ir fosforo turinčiomis trąšomis, kuriose nebūtų azoto. Galiausiai rudenį yra išbarstomas mėšlas, kuris per žiemą mineralizuosis ir bus puikus maistas rožėms vos tik jos pabus kitą pavasarį.

Pasak I.Neretos, nuolatinė rožių žydėjimo paslaptis yra ta, kad rožių žiedai, vos tik visiškai išsiskleidžia, turi būti nukerpami. Reikia kasdien genėti iki pirmo lapelio žydinčias rožes, nes kitaip nebus naujų žiedų. „Rožes būtina laistyti, kai jas tręšite, – pasakojo ji. – Vienam dideliam krūmui reikia supilti maždaug penkis kibirus vandens, tuomet ji tikrai žydės“. Laistyti rožių kasdien nereikia, geriausiai jas lieti kas dvi savaites, bet labai gausiai. Rožes reikia laistyti net per lietų, jei tuo metu jas tręšiate. Jei rožė ims ir susirgs rimta liga – ją, net ir vidurvasarį, rekomenduojama nupjauti iki pat žemės.

cimg2429

Pilies meilės istorijos

Nors daugiausia dėmesio šį kartą skirta rožėms auginti, vis dėlto reikia paminėti ir pagrindinį Rundalės objektą – pilį. Tai vienas prabangiausių istorijos ir architektūros statinių Latvijoje, italų architekto Bartolomėjaus Frančesko Rastrelio kūrinys. Senoji pilis stovėjo dabartinio pilies parko pakraštyje. Pilies statyba vyko Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės laikais. Ši kunigaikštystė buvo įkurta 1561 m. kaip Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasalas ir gyvavo iki 1795 m.

Dvaro istorija yra susijusi su daugeliui gerai žinomais istoriniais asmenimis. Rūmų sienas gaubia ne viena meilės istorija, beje, įamžinta ir filmuose. Rundalės pilies statybas pradėjo Kuržemės ir Semigalijos kunigaikštis Ernstas Johanas Bironas, kuris įsimylėjo Kuršo kunigaikščio našlę Aną Joanovną, kilusią iš Rusijos imperatorių šeimos. Bironas ją vedė, tačiau jaunavedžių laimė truko neilgai: Ana, valdžiusi visą Rusiją, netrukus mirė, taip ir nesulaukusi, kol bus baigtos puošniosios pilies statybos.

Mirus carienei, E.J.Bironas buvo suimtas ir ištremtas į Rusiją. Po to Rundalės rūmų statybos darbai kurį laiką nevyko. Jie atnaujinti pradėjus valdyti Jakaterinai II, kuri E.J.Bironui leido sugrįžti į Kuršą. 1795 m. Rusijai užėmus Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę, Rundalės rūmų ansamblio šeimininku tapo Valerianas Zubovas. Iš jo rūmus paveldėjo brolis Platonas Zubovas, garsusis Jekaterinos II meilužis, jaunesnis už ją 40 metų. Šiam mirus, jo buvusi žmona ištekėjo už grafo Andriejaus Šuvalovo ir taip rūmai atiteko grafams Šuvalovams. Jie juos valdė 200 metų – iki 1920 m. prasidėjusios Latvijos agrarinės reformos.

Wedding-183

Pastato lubų ir sienų paveikslus sukūrė dailininkai Frančeskas Martini ir Karlas Zučis, lipdinių dekoracijas iš dirbtinio marmuro – skulptorius Johanas Michaelis Grafas iš Berlyno su savo pagalbininkais. Statant rūmus, aplink juos buvo kuriamas ir prancūziško stiliaus parkas, kuris buvo apjuostas kanalu.

Ansamblis, kaip ir senoji Rundalės pilis, suformuotas 1933 m. Tuomet apleisti, tačiau nesunaikinti Rundalės rūmai buvo perduoti Latvijos istorijos muziejui. Antrojo pasaulinio karo negandos rūmus aplenkė. Po karo kurį laiką dalis rūmų patalpų buvo naudojama kaip sandėliai, tačiau tai truko neilgai ir didelės žalos rūmų ansambliui nepadarė. Nuo 1972 m. buvo pradėta sisteminga ir kryptinga pilies ansamblio restauracija. Šie darbai tęsiami iki šiol. Rundalės baroko ir rokoko stiliaus patalpos, pilies sodas ir parkas šiuo metu yra didžiausias restauruojamas kultūros paveldo objektas Latvijoje. Pastatų ansamblyje veikia Rundalės pilies muziejus. Dabar pilyje galima apžiūrėti hercogo apartamentus ir reprezentacines 18 a. interjero sales. Išliko tik nedidelė dalis čia buvusių originalių baldų. Kita dalis baldų, kaip ir anksčiau rūmuose buvę vaizduojamosios, dekoratyvinės dailės kūriniai, istorinių suiručių metu iš Latvijos buvo išvežta ir pasklido po pasaulį. Bandoma bent dalį jų susigrąžinti. Kai kurias anksčiau čia buvusias vertybes Rundalės pilies muziejui yra padovanoję kunigaikščio šeimos įpėdiniai.

Rekomenduojami video