„Dirvai pagerinti įsigijome pievagrybių substrato, tačiau kaimynas tokį mūsų žingsnį supeikė. Pasak jo, geriau naudoti mėšlą ar mineralines trąšas, nes substratas gali būti užterštas nežinia kokiomis medžiagomis. Gal galėtumėte paaiškinti, tinka žemei gerinti pievagrybių substratas ar ne?” – klausia Birutė.

Atsako dr. Antanas Antanaitis, Lietuvos žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centro darbuotojas

Naudotas grybų substratas – pigi ir veiksminga organinė trąša. Ruošiant substratą pievagrybiams ir kitiems grybams auginti, fermentuojamas šiaudų, durpių ir kitų priedų mišinys. Nuėmus grybų derlių, lieka organinė trąša, turinti daug kitiems augalams reikalingų maisto medžiagų. Panaudojus ją pagerėja dirvos fizikinės savybės. 1996–1998 m. Dotnuvoje atlikti tyrimai su šiaudais parodė, kad grynų šiaudų į dirvą terpti neapsimoka, o tie patys šiaudai, panaudoti grybų substratų gamybai, tampa vertinga organine trąša. Natūralaus drėgnumo substrate suminio azoto yra 1,4–1,6 karto daugiau negu mėšle, o fosforo  – 3,3–3,5. Tiktai kalio kiekis artimas jo kiekiui mėšle. Be to, rasta daug sieros (2,21 proc.), taip pat cinko ir vario, kurie į substratą buvo įterpti jį gaminant. Šie vario ir cinko kiekiai praverstų auginant augalus dirvose, kuriose tų elementų mažai. Atlikti bandymai Lietuvos mokslo įstaigose rodo, kad iš mineralinių trąšų pirmaisiais tręšimo metais azoto augalai pasisavina daugiau negu iš organinių trąšų, bet per trejus metus pasisavina tokį pat kiekį, o fosforo pirmaisiais įterpimo metais augalai iš organinių trąšų pasisavina daugiau negu iš mineralinių. Kalio pasisavinimas iš organinių ir mineralinių trąšų yra panašus. Todėl galima teigti, kad šios augalams reikalingos maisto medžiagos mineralinėse ir organinėse trąšose (šiuo atveju – naudotame grybų substrate) yra lygiavertės. Tačiau naudotas  grybų substratas labai tinka ten, kur mažai humusingos dirvos. Grybų substratas yra sausesnis negu kraikinis mėšlas, todėl jo augalams tręšti reikia mažiau negu mėšlo.