Iš Vilniaus kilusi, bet šiuo metu Kaune gyvenanti dizainerė Lija Janauskienė veltinį pamilo ne iš karto. Tik vėliau ji suprato, kad tai, kas natūralu, nebūtinai turi būti nuobodu. Įprastą grubų, nelygiais kraštais, storą veltinį moteris siekia atskleisti kaip ploną, plastišką ir elegantišką pluoštą, teikiantį beribes kūrybos galimybes. Jos rankose vilna virsta subtiliais puošniais švarkeliais, elegantiškais paltais ir suknelėmis.

Pirmoji pažintis

L.Janauskienė drabužių siuvimu susidomėjo dar vaikystėje – siūdavo juos savo lėlėms. Vėliau moteris išdrįso drabužių pasisiūti sau, dar vėliau – kitiems žmonėms. Veltinis jos gyvenime atsirado ne iš karto.

„Su vėlimu arčiau susipažinau maždaug prieš devynerius metus, kai vėlė visi, kas tik galėjo, o kursų, kuriuose mokė tai daryti, netrūko. Draugė pasiūlė kartu nueiti į vienus iš jų. Įspūdis tada liko prastas, o įdomu pasidarė tik tada, kai pamačiau, kad galima velti ne tik tradicines šlepetes, bet ir drabužius“, – apie pažintį su vėlimu pasakojo jauna moteris.

Daug rimčiau veltiniu ji susidomėjo tada, kai susilaukė dukters. Pirmasis nenutraukti šios veiklos ją įkvėpęs darbas buvo krikštynoms dukrai nuveltas paltukas.

Būtinos žinios

Pasak dizainerės, išmokti velti nėra sudėtinga. Internete pilna visokių kursų, pamokų, patarimų, tačiau to užtenka tik vėlimo pradžiamoksliui. „Jei kalbame apie rūbų vėlimą, žinių reikia daug daugiau: ir apie konstravimą, ir apie siuvimą, ir panašiai. Ką jau kalbėti apie meninę pusę. Tie, kurie kuria išties gerus, išskirtinius daiktus, beveik visada būna susiję su siuvimu ar drabužių konstravimu“, – pasakojo Lija.

Žinios apie siuvimą, jo technologijas leidžia L.Janauskienei savo gaminiams suteikti įprastiems veltiniams nebūdingos tvarkos ir išbaigtumo. Todėl jos kūriniai tinka ir oficialiomis, ir iškilmingomis progomis.

Per septynerius metus dizainerės kūryboje išsikristalizavo pagrindinė kryptis – puošnus, išeiginis veltinis. Šiandien daugiausia ji velia švarkelius ir paltus nuotakoms bei įvairius vaikiškus drabužėlius krikštynoms. „Ar neteko velti vestuvinės suknelės? Kelis kartus teko, bet tokių drąsių nuotakų Lietuvoje nedaug“, – nusišypsojo moteris.

Ne tik vilna

Savo darbuose dizainerė naudoja įvairią vilną – merino, alpakos, moherio, taip pat įvairių rūšių avių vilnas. Lija naudoja ir nuno-felt technologiją – vilnos vėlimą ant audinio – šilko, šifono, lino, medvilnės. Net ir drabužiui dekoruoti dizainerė renkasi tik natūralius verpalus, bananų šilką, kitus augalinės kilmės pluoštus. Sagas ji taip pat renkasi tik iš natūralių medžiagų: kriauklių, medžio ar kokoso. Būtent natūralius pluoštus labiausiai vertina užsieniečiai, susižavėję Lijos kūryba.

„Ypač tai aktualu vokiečiams ir amerikiečiams. O lietuviai dažniau perka pagauti emocijos, kai svarbiau drabužio grožis nei medžiagos, iš kurių jis pasiūtas“, – apie klientų skirtumus kalbėjo veltinių kūrėja.

Iki šiol L.Janauskienė susiduria ir su gimtojoje šalyje itin gaju požiūriu, kad veltiniai skirti tik žiemai. Tačiau, pasak moters, taip tikrai nėra. „Veliant nebūtinai vilna groja pirmuoju smuiku. Veltiniai gali būti skirti ir žiemai, ir šiltajam sezonui. Kai šalta, daugiau veliu iš merino vilnos, kašmyro, dedu ir pamušalą. Veldama suknelę vasarai daugiau naudoju šilko, vilnos kartais būna tik labai mažas procentas“, – apie klaidingus tautiečių įsitikinimus pasakojo moteris.

Vilna yra natūrali medžiaga, pasižyminti termoreguliacinėmis savybėmis, todėl su ja neturėtų būti karšta ir vasarą. Tiesa, pati dizainerė pripažįsta, kad teorija kartais ne visada atitinka realybę. „Pavyzdžiui, man pačiai vasarą vaikščioti su vilnonėmis šlepetėmis vis dėlto yra per karšta, kojos jose prakaituoja. Klientai irgi būna pasimetę, žiemą jie klausia, ar nesušals, vasarą – ar jiems nebus per karšta. Dar nėra supratimo, kad drabužis gali būti veltas ne tik iš vilnos“, – sakė Lija.

Įkvepia vaikai

Vėlimas yra vienintelė moters veikla. „Pragyventi iš to galima, tačiau dirbti reikia labai daug, kartais darbo diena trunka ir 14 valandų. Reikia rūpintis ir kitais reikalais, tokiais kaip interneto svetainės priežiūra, fotosesijų organizavimas, bendravimas su klientais. Esu pavargusi, bet patenkinta, nes man patinka tai, ką darau. Kiti sako, kad gal reikėtų susirasti normalų darbą, bet man patinka laisvas grafikas, tai, kad nuo nieko nepriklausau. O tai itin aktualu, kai esi dviejų mažamečių mama“, – kalbėjo L.Janauskienė. Kol kas ji dirba viena, kartais užduočių duoda ir sutuoktiniui, bet nuolatinių pagalbininkų neturi.

Būtent vaikams ji dėkinga už tai, kad suteikė laisvės ir ryžto užsiimti šia veikla ir pabėgti iš ten, kur buvo neįdomu ir nuobodu. „Susilaukusi dukters ir sūnaus supratau, kad, darant tai, kas patinka, galima ir užsidirbti, ir realizuoti save, ir būti laimingai, ir vaikais pasirūpinti“, – sakė kūrėja.

Savo kurtais veltais drabužiais rengiasi ir pati, tačiau, kaip pati sako, labiausiai pasisekė vaikams – juos per darželio ar mokyklos šventes visada išpuošia originaliais, pačios siūtais teminiais kostiumais.

Moteris prisipažino, kad menininkams būdingos kūrybinės duobės jos neištinka, mat idėjų galvoje yra daugiau, nei laiko jas įgyvendinti.