Prieš penkiasdešimt metų Janina ir Albertas Martinaičiai gavo paskyrimus į Širvintų kraštą. Jie tada nemanė, kad čia įsikurs visam gyvenimui.

Vokiškos gilės

Visą gyvenimą Janina dirbo lietuvių kalbos mokytoja, vadovavo Širvintų pagrindinei mokyklai. Su jos darbu susiję ir kai kurie sodyboje augantys medžiai. „Dar praėjusiame šimtmetyje mano pastangomis mokykla dalyvavo viename europiniame projekte. Tuomet ne kartą teko važiuoti į Vokietiją. Iš Oldenburgo parko parsivežiau gilių ir pasodinau jas prie daržo. Užaugo vienuolika ąžuoliukų. Gaila, bet kai kuriuos jų teko iškirsti, nes persodinti ūgtelėjusių medžių jau nebegalėjome, buvo per dideli“, – pasakojo moteris ir prisipažino mylintį kiekvieną iš seniau augantį ar pačių pasodintą medį. Janina tikino, kad gražiausiai sodyba atrodo gegužę ir birželį, kai žydi daug svogūninių gėlių. „Išeini ryte ir taip gražu, kad nors verk“, – jausmingai kalbėjo moteris.

Drėgna žemė

Janina apgailestavo, kad pradėjo nykti 1940 metais netoli namo pasodintas kaštonas. „Džiaugiamės, kad kitas, jaunesnis, dar klesti. Kvietėme specialistus, tačiau niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kas nutiko augalui. Spėjame, kad kaštonams nepatinka drėgna žemė. Juk upė vos už kelių dešimčių metrų“, – sakė Janina. Gindamiesi nuo per vadinamąsias marias atskriejančių vėjų sutuoktiniai nusprendė sodybą apsodinti medžiais. Albertas į juos įkėlė daug inkilų. „Paukščiai naikina kenkėjus, bet kartu padeda nuskinti braškes vyšnias, trešnes“, – šypsojosi moteris. Vis dėlto uogų derliaus užtenka ir anūkams, Mantui ir Pauliui, kuriems dabar jau per dvidešimt. Jiems kieme įrengta sportinių žaidimų aikštelė.

Mažiau darbo

Jei ne kietas raudonas molis, Janina pievoje prie namo būtų prisodinusi įvairiausių augalų. Ne kartą bandė prijaukinti vieną kitą dekoratyvinį krūmą ar gėlę, tačiau įsitikino, kad pastangos – bergždžios. Tenka džiaugtis nedideliais gėlynais. O Albertas patenkintas, kad žmonai mažiau darbo. „Žolę nupjovei ir gražu, o apie gėles reikia šokinėti, kad žolė neželtų, kad joms nieko netrūktų, kad augtų ir žydėtų“, – sakė vyras. Jis pasidžiaugė svainio padovanotais didžiuliais mediniais grybais. Ir sodybą puošia, ir rūpesčių nekelia. Kas kita su keliomis dešimtimis hektarų, kuriuos reikia arti, sėti, auginti javus. Albertas mėgsta techniką, žemės ūkio darbus, bet, anot Janinos, jau reikia patausoti jėgas.

Jaukūs namai

Jei būtų nesudegęs sodo namelis sodininkų bendrijoje, sklypo Nečionių kaime, prie Širvintos, Martinaičiai būtų nepirkę. Janina niekaip nenorėjo susitaikyti su mintimi, kad teks gyventi ne mieste, o Albertą atvirkščiai – labai traukė gyvenimas sodyboje. Ilgainiui Janina priprato ir dabar ne mažiau nei vyras džiaugiasi ramybe, tyru oru. Vis dėlto rūpesčių turint žemės sklypą – daug. Mylintis vyras padarė viską, kad sodyboje jo žmona jaustųsi, kaip mieste. Atnaujintame name – visi patogumai. Nagingas ir darbštus vyras iš senos kaimo trobos sukūrė jaukius namus. Erdvi svetainė, atskiras darbo kambarys žmonai, skoningas interjeras liudija, kad viskas daryta su išmanymu ir meile.

Atsidūrė saloje

J.Martinaitienė prisipažino, kad kai pirmą kartą atvažiavo iš tos pusės, kur dabar gyvena prie Motiejūnų užtvankos (taip plačiausią upės vietą vadina vietiniai), liko nepatenkinta ta vėjų pagaire. Ne kartą jų sklypą siaubė vėtros. Kartą grįžę iš Palangos rado vėjų išvartytas obelis. Kita bėda – vanduo. „Buvo metai, kai pavasarį vanduo mus apsupo iš visų pusių, atsidūrėme saloje. Teko laukti, kol Širvinta nuslūgs“, – pasakojo Janina. Pasak jos, visas sklypas buvo apleistas, dunksojo susmegusi žemėn daržinė, toks pat griuvena buvo ir tvartas. Teko įdėti daug lėšų ir laiko, kad pirktas žemės sklypas taptų mielas ir patogus gyventi. Jau 16 metų, kai Martinaičiai gyvena sodyboje, o kuria ją jau 22 metus. Sutuoktiniai džiaugėsi, kad daug jiems padeda sūnus Saulius, dabar darbų imasi ir anūkai. „Kai įsikūrėme šioje istorinėje pafrontės vietoje, mat 1918 metais čia lietuviai kovėsi su Želigovskio armija, mano vyras buvo vienas, o dabar jie net keturiese“, – šypsojosi Janina.

Pataria nežaisti

Laikas lekia septynmyliais žingsniais. Prieš 20 metų sodintos eglės jau užstoja kiemą nuo vėjų. Prie jų stiebiasi beržai, liepos, ąžuolai, kaštonai, klevai. Iš viso Martinaičiai pasodino apie porą šimtų medžių ir krūmų. Daug sodinukų atvežė vidurinysis Janinos brolis. „Mūsų nebus, o medžiai dar ilgai augs“, – sakė pašnekovė. Sodybos pakraštyje Albertas suformavo ypatingą vietelę, apsodino ją medžiais, krūmais. Pastatė šioje aikštelėje avilius, pasistengė, kad jų nekaitintų saulė, neužpūstų vėjas. Laiko Albertas apie 10 bičių šeimų. Pasak jo, prie bičių negalima eiti dažnai, trikdyti jų ramybės. „Atėjus prie bičių, reikia būti ryžtingam. Pakėlei korį, taukšt kumščiu, nupurtei bites ir imi kitą. Taip labai greitai sutvarkai visą bityną. Jei matai, kad bitės neramios, naudoji gerą dūmą, tada jos prisiurbia medaus, nurimsta, gali toliau darbuotis“, – aiškino Albertas. Bites jis laiko savo malonumui, kad galėtų medumi pavaišinti draugus ir žiemą gintis nuo ligų.

Aplanko neklaužados

Dvidešimt dvejus metus Širvintų 1-osios vidurinės mokyklos (vėliau gimnazijos) direktore dirbusi Janina – smulkutė, rami, tyliai kalbanti moteris. Neiškenčiau nepaklaususi, kaip ji suvaldydavo klasę. „Niekada nekėliau balso. Nežinau kodėl, bet vaikai manęs klausydavo. Kai pakeldavau ranką, visi suprasdavo, kad reikia nutilti. Klasėje visada stovėdavau arba vaikščiodavau “, – sakė Janina. Šešerius metus ji dirbo kaimo mokykloje Šešuolėliuose, vėliau beveik 50 metų mokytojavo Širvintose. 1989 metais ji tapo mokyklos direktore. Nuoseklus jos ir kitų mokytojų darbas lėmė, kad mokykla tapo gimnazija. „Pamenu, kai atvykome, vaikai kalbėjo vadinamąja tuteišių šnekta, o dabar Širvintos jau lietuviškas miestelis“, – sakė Janina. Jai pritarė ir Albertas. Tik buvusi pedagogė apgailestavo, kad dabar jaunimas mažai skaito, dauguma įpratę be pastangų gauti viską. Janina sakė nepašalinusi nė vieno mokinio iš mokyklos. Ji sakė visada pirmoji pasisveikindavusi su vaikais. Dabar gražioje Martinaičių sodyboje mokytoją dažniau aplanko ne buvę pirmūnai, o lieję karčias ašaras direktorės kabinete neklaužados.