Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vedant Ukrainą iš dykumos

Kiek laiko dar prireiks Ukrainai, kad pasibaigtų jos klajonės po dykumą?

Robertas van Vorenas

Specialiai "Valstiečių laikraščiui"

Maidano viltys

Mozei prireikė 40 metų, kad po klajonių dykumoje Izraelio tautą atvestų į Pažadėtąją žemę. Per tiek laiko išmirė karta, gyvenusi Egipto vergovėje. Kai pagaliau žmonės pasiekė tikruosius savo namus, jie buvo laisvi, užgrūdinti gyvenimo dykumoje ir pasiruošę kurtis naujame krašte, darbuotis jo gerovei.

Praėjo dvidešimt penkeri metai, kai Ukraina tapo nepriklausoma. Maidanas parodė, kad po Sovietų Sąjungos subyrėjimo atėjo nauja karta, pasiruošusi kovoti už laisvę ir demokratiją, pasiryžusi mirti gindama savo šalies sienas. Tačiau po Maidano taip pat paaiškėjo, kad pati valstybė tam dar nėra pasirengusi. Praeities šmėklos dar gyvos, dar labai daug žmonių mąsto ir elgiasi kaip sovietiniais laikais, o sovietinis laikotarpis dar nemažai kam kelia ilgesį. Kai kuriems, daugiausia vyresnio amžiaus žmonėms, sovietinė praeitis atrodo šviesi: valdžia viskuo pasirūpindavo, viskas buvo suteikiama nemokamai, asmeninę atsakomybę buvo pakeitusi visas gyvenimo sritis kontroliuojanti Valstybė. Kitiems patys geriausi laikai buvo netrukus po sovietinio režimo žlugimo, kai daug ką buvo galima pavogti, atimti iš kitų, pusiau legaliais būdais susikrauti milžinišką turtą. Yra ir sąlyginai nemažai abejingų bei ciniškų žmonių, kuriems nerūpi jokia ideologija, o tik tai, kaip bet kokia kaina ir kuo greičiau pasipelnyti. Jie rūpi tik imti, o ne duoti.

Maidanas suteikė milžinišką viltį, ir ne tik ukrainiečiams, bet ir visam buvusios Sovietų Sąjungos regionui bei kaimyninėms šalims. Jis parodė, kad žmonės gali imti ateitį į savo rankas ir išsivaduoti iš korumpuoto režimo. Kita vertus, Maidanas sukėlė lūkesčių, kad bus padarytas galas vagystėms ir išplitusiai korupcijai, kad oligarchų visagalybė bus pakirsta, pagaliau bus sukurta rinkos ekonomika. Deja, šie lūkesčiai buvo bergždi, paprasčiausi geri norai, nes korupcija tęsėsi, korupcinės schemos išliko tos pačios, tik buvo perimtos naujų politikų, labai greitai pamiršusių Maidane duotus pažadus. Paaiškėjo, kad posovietinės tendencijos, paremtos pažintimis ir vagystėmis, tebėra labai stiprios ir dar labiau įsišaknijo V.Janukovičiaus valdymo laikais, visiškai kopijuodamos kriminalines V.Putino režimo praktikas. Tapo aišku, kad dvidešimt penkerių metų buvo per maža, jog atmirtų tai, kas sena, ir atsirastų vietos tam, kas nauja.

Laiko save ukrainiečiais

Tačiau Maidanas taip pat suteikė šaliai tautinę tapatybę. Iki jo mažai ukrainiečių buvo pasiryžę atiduoti gyvybę už savo valstybę, ir daugelis pritarė minčiai, kad jų tautos atsiradimas buvo gana  atsitiktinis dalykas, netikėtai susiklosčiusių istorinių aplinkybių pasekmė. Ukraina buvo stabiliai nestabili, ji buvo valstybė, kuri gyvavo vien dėl to, kad neturėjo kito pasirinkimo. Visa tai pasikeitė iš esmės. Imperialistinė Putino politika ir jo nesugebėjimas susilaikyti ir nekišti rankų prie svetimos nuosavybės atvedė prie ukrainiečių tautinio atgimimo, jų susitapatinimo su Ukraina. Daugybė jaunų žmonių išskubėjo į frontą stabdyti rusų puolimo, jiems pavyko užkirsti kelią valstybės subyrėjimo grėsmei. Tai buvo milžiniškas, visiškai netikėtas laimėjimas, bent jau asmeniškai Putinui, maniusiam, kad Ukraina nesugebės pasipriešinti. Aš esu tikras, kad Ukraina tapo Putino pabaigos pradžia ir prisidės prie to, jog anksčiau ar vėliau jo korumpuotas ir kriminalinis režimas prieis liepto galą.

Ukrainos kova dar nesibaigė. Yra išorinis priešas, akivaizdus ir pavojingas, o kol FSB mafija valdys Rusiją, ši grėsmė išliks reali ir neišvengiama. Putinas siekia destabilizuoti Ukrainą, užsitikrinti, kad ji net nebepajėgs grįžti į „stabilaus nestabilumo“ būklę. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, Ukrainai iš tiesų tai yra privalumas, nes karas neleis šaliai užsnūsti, žmonių dvasia išliks stipri ir padės stiprinti savo valstybę. Visuomenės apklausos rodo, kad net šalies rytuose absoliuti dauguma piliečių save laiko ukrainiečiais, neatsižvelgiant į tai, ar jie etniniu požiūriu yra ukrainiečiai, ar rusai.

Parodys kelią

Vis dėlto yra ir vidinis priešas – neteisėtumas ir korupcija, oportunizmas ir egocentrizmas, požiūris, kad „aš esu už save, o Dievas – už mus visus“. Tyčia neminiu ekstremizmo, aršaus nacionalizmo. Tiesą sakant, politinis ekstremizmas Ukrainoje yra stebėtinai žemas, jis atitinka dešiniojo  ekstremizmo lygį daugelyje Vakarų Europos šalių. Putinas gali šūkauti ką panorėjęs, tačiau dešinysis radikalizmas Ukrainoje nėra stipri politinė jėga, o stipriausias Europoje fašistinis judėjimas egzistuoja jo paties šalyje. Sakyčiau, jo paties režimas iš esmės yra fašistinis, o jo vyriškumą pabrėžti turintis apnuogintas liemuo kelia asociacijų su nauja Mussolinio, vadovavusio fašistinei Italijai, versija. Kuo labiau jis šaukia, tuo daugiau rodo savo tikrąjį veidą.

Bijausi, kad Ukrainai prireiks dar penkiolikos metų. Dykumoje vis dėlto teks praleisti keturiasdešimt metų. Tačiau visiškai neabejoju, kad po to klajonės pasibaigs, kad naujos ukrainiečių kartos pamažu, žingsnis po žingsnio, keis savo gyvenimą, ir ilgainiui bus sukurta nauja demokratinė Ukrainos valstybė. Galbūt pirmoji šioje naujoje ir potencialiai labai turtingoje šalyje atsidurs subrendusi „pomaidaninė“ karta. Ši demokratinė šalis bus svarbi ne tik savo piliečiams, bet ir kaimyninei valstybei, kuri dabar kelia didžiausią grėsmę, sutelkusi savo kariuomenę prie Ukrainos vartų. Rusijai reikia pavyzdžio, akivaizdaus patvirtinimo, kad tai įmanoma pasiekti, kad demokratiją galima sukurti. Ukraina parodys šį kelią, ir ji pati, kad ir kaip būtų paradoksalu, taps antkapiu ant Putino kapo. Šis riešutėlis jam per kietas.

 

Rekomenduojami video