Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vasarą iškasėme – rudenį sodinkime

Svogūninės gėlės – didžiausia pavasarinio gėlyno puošmena. Vienos iš pirmųjų išsiskleidžia puikiosios lelijos – jos tarsi atidaro žydėjimo sezoną. Kad svogūninės gėlės trauktų mūsų akis, reikia rudenį tinkamai jomis pasirūpinti.

Būtina persodinti

Skirtingai nei kitos daugiametės gėlės, kurias galima persodinti bet kuriuo šiltuoju metų laiku, svogūninės (joms priskiriamos ir tos gėlės, kurios turi stiebagumbius ar šakniagumbius) gėlės persodinamos rudenį. Jų vasarą neiškasus, jos priaugina tiek svogūnėlių, kad jie lipte lipa vienas ant kito, keras labai suželia, žiedai smulkėja, augalo išvaizda prastėja, jis net gali žūti. Svogūnines gėles galima persodinti kasmet, bet tai nemenkas ir nebūtinas darbas. Kelerius metus jos gali sėkmingai augti ir nejudinamos, o maždaug kas trejus reikėtų persodinti. Jei nėra laiko ir galimybių atlikti viso svogūninių gėlių priežiūros ritualo, galima svogūnėlius iškasti, atskirti „vaikučius“ ir iš karto vėl pasodinti.

Kada sodinti svogūnines gėles, priklauso nuo jų rūšies. Mat visoms joms būtinas tinkamas ramybės periodas, kad kitais metais žydėtų. Pavyzdžiui, tulpėms reikia vėsos, o hiacintams – karščio.

Kai gėlė nužydi, jos lapai prigamina maisto medžiagų ir sukaupia jų atsargas svogūne. Tuomet lapai pageltonuoja ir augalą jau galima iškasti. Tai yra svogūninių gėlių auginimo trūkumas – nelabai malonu tuos geltonuojančius lapus matyti, bet vos tik nužydėjusių gėlių iškasti negalima, nes jos nesukaups kitiems metams būtinų maisto medžiagų. Tiesa, laukti, kol lapai visai nukris ir vėjas juos kažin kur nuneš, taip pat nereikia – juk tada bus sunku svogūnėlius žemėje surasti.

Iškastus svogūnėlius reikia išdžiovinti, nuvalyti ir rudenį vėl pasodinti. Jei matote, kad jie pažeisti ligų, nuvalytus pamirkykite kalio permanganato tirpale ar apdorokite kitokiais fungicidais.

Vietą reikia keisti

Sodindami laikykitės visiems svogūniniams augalams bendrų principų: sodinimo gylis turi būti tris kartus didesnis už svogūnėlio dydį, matuojant nuo jo apačios. Jei žemė sunki, gylis turėtų būti šiek tiek mažesnis, jei lengva, galima sodinti ir vos giliau.

Geriausia būtų augalus sodinti į kitą vietą – juk per kelerius metus jie jau spėjo sunaudoti žemėje esančias maisto medžiagas. Jei nėra galimybių pakeisti vietos, gėles būtina patręšti kompleksinėmis trąšomis, kad jos gautų visų būtinų mineralinių medžiagų. Dabar svarbiausi – kalis ir fosforas, šių išsiplaunančių mineralų koncentracija gali būti didelė. Tada kitais metais nereikės tręšti. Azoto nebereikia, nes jis skatins augimą, o prieš žiemą gėlei tai nebūtina. Žemę galima papildyti ir organinėmis trąšomis: kompostu, perpuvusiu mėšlu.

Svogūnų tankiai nesodinkite, nes augalai ištįs, bus ne tokie gražūs. Svogūninės gėlės geriausiai įsišaknija esant maždaug +10 ºC žemės temperatūrai. Labai pavėlavus jie neišsiaugins pakankamai stiprių šaknų ir per šalčius gali žūti. Pasodinus svogūnines gėles, jas reikia palaistyti, kad greičiau įsišaknytų. Paskui jas galima užberti maždaug 5 cm storio durpių ar komposto sluoksniu – po juo žemė ilgai ir tolygiai išlieka drėgna ir augalėliai labai gerai prigyja.

Lelijos

Rugsėjį persodinamos lelijos, kurios žydėjo prieš mėnesį ar pusantro. Tiek laiko svogūnėliams reikėjo pasirengti žiemai. Iškastų lelijų svogūnėlių šaknys labai greitai džiūsta, todėl juos reikia greitai apžiūrėti, padalyti ir tuoj pat pasodinti. Iškasant reikia stengtis nepažeisti šaknų.

Svogūnėliai sodinami įvairiame gylyje, atsižvelgiant į žemę ir gėlės veislę. Atviroje saulėkaitoje lelijų nereikėtų sodinti, joms patinka vidurdienį krintantis šešėlis. Lelijos nemėgsta molingos žemės, todėl ją reikia „atskiesti“ smėliuku, o į duobutės dugną įberti smėlio ar žvyro, kad vanduo geriau nutekėtų. Jei žemė sunki, būtinas drenažo sluoksnis, kitaip šaknys ims pūti. Virš svogūnėlio augimo kūgelio užberta žemė turi būti puri ir derlinga, nes daugelis lelijų rūšių šioje vietoje leidžia pridėtines šaknis.

Lelijų nereikėtų tręšti pelenais, nes jie yra šarminė medžiaga, o daugelis jų mėgsta rūgštesnę ar neutralią žemę. Neatsparių veislių gėles žiemą reikia uždengti durpėmis, kompostu ar lapais.

Petras Klimas

Rekomenduojami video