Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Varlės karalienės kolekcijoje – tūkstančiai kvarklių

Šakių rajone, Lukšiuose, gyvenanti Reda Pečiulienė-Šilingė iš aplinkinių išsiskiria ne tik savo pomėgiais, bet ir požiūriu į gyvenimą. Moteris namuose turi sukaupusi daugiau nei 4,5 tūkst. varlių statulėlių. Ji kasdien keliasi penktą valandą ryto ne tik tam, kad pamelžtų ūkyje laikomas karves, bet ir dėl to, jog nepražiopsotų bundančios gamtos grožio.

Ūkyje – nuo mažens

R.Pečiulienė-Šilingė nėra stambi ūkininkė. Ji laiko tris karvutes, keletą kiaulių. Anksčiau moteris augindavo ir būrį vištų, ančių bei žąsų, tačiau aplink namus besisukiojantys šeškai ir kiaunės nuolat sumažindavo šių paukščių populiaciją. Galiausiai suvalkietė nusprendė, kad plunksnuočių auginti neapsimoka.

„Turiu tetą, gyvenančią kaime, kuri man kartkartėmis atveža vištienos ir kiaušinių, o aš savo ruožtu atsidėkoju jai pačios spaustais sūriais ar namine kiauliena. Apskritai mėgstu naminį maistą. Pavyzdžiui, mano sesuo gamina sviestą, tad ir mano šeimai jo užtenka. Kai sesers sviestas pasibaigia, kartais susimušu jo pati. Turiu ir senovišką muštuvį namuose. Taip pat dievinu naminę duoną. Jos parūpina kaimynas. Bandžiau ir pati kažkada jos išsikepti, bet neišėjo tokia skani kaip jo“, – šypsojosi Šakių rajono gyventoja.

Moteris pasakojo, kad ūkyje sukasi nuo vaikystės. Dar būdama maža mergaitė ji jau mokėjo melžti karves, o savarankiškai ūkininkauti pradėjo 1984 m. Būtent tais metais R.Pečiulienė-Šilingė sukūrė šeimą, o vestuvių proga mama jai padovanojo karvę.

„Visada turėjau keletą karvių ir kiaulių. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be ūkio. Net ir dabar, kai daugelis atsisako auginti gyvulius, aš to daryti neketinu. Seniau mūsų gatvėje beveik visi laikydavo karves, o dabar likome dviese. Kiaulių žmonės taip pat atsisako. Prie to prisidėjo ir reikalavimai dėl afrikinio kiaulių maro. Mano manymu, kai kurie iš jų – visiškai nereikalingi. Aš pati jų laikausi sąžiningai, tačiau tikrai nemanau, kad į mūsų miestelį gali atklysti koks šernas. Taip, tie, kurie gyvena pamiškėse, turėtų būti budrūs, tačiau per mūsų tvoras į tvartus lengvai gali patekti ir katės, ir šunys, ir įvairūs graužikai. Turiu nusipirkusi ir pagal reikalavimus būtinų graužikams skirtų gaudyklų. Per visą laiką į jas nepateko nė viena pelė ar žiurkė. Manau, daug efektyviau būtų graužikus naikinti nuodais, o pačios geriausios gaudyklos – katės“, – juokėsi pašnekovė.

Redos varlių kolekcija - diddžiausia Lietuvoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Suvalkietė pasakojo, kad jai labai patinka gyventi nedideliame Lukšių miestelyje. Kasdien moteris keliasi 5 valandą ryto, apeina savo ūkį, gėrisi bundančia gamta. Kartais besigrožėdama tekančia saule Reda pagalvoja, kiek daug kiti žmonės praranda nematydami to, ką ji stebi kiekvieną rytą.

„Aš geriau dieną šiek tiek nusnūsiu, nei pramiegosiu rytą. Niekas neatstos tolumoje besiganančios stirnos, pro šalį prabėgančio kiškio ar rasos ant ryto žolės vaizdo. Man svarbu turėti savo ritmą. Žmonės, kurie neturi savo ritmo, dažniau serga, būna kuo nors nepatenkinti. Aš mėgaujuosi kiekviena diena. Taip, būna ir man sunkių akimirkų, bet žinau, kad jos nesitęs amžinai. Po mamos mirties gavau lentelę, kurią pasikabinau ant sienos. Ten puikuojasi užrašas „Ne visada taip bus“. Pažiūrėjusi į jį suprantu, kad po didelių bėdų ateina giedros dienos. Viskas vėl atsistoja į savo vietas. Visada stengiuosi savo mintis nukreipti pozityvia linkme“, – pasakojo R.Pečiulienė-Šilingė.

Daugiausia Lietuvoje

Lukšių gyventoja myli ne tik ūkyje laikomus gyvulius, bet ir kai kuriuos kitus gyvūnus. Ypač didelę simpatiją ji jaučia varlėms. Savo namuose Reda turi sukaupusi per 4,5 tūkst. šių gyvūnų statulėlių bei su jais susijusių daiktų. Tai – didžiausia jų kolekcija Lietuvoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Varlės Redą traukia nuo mažų dienų. Vaikystėje Šilalės rajone gyvenusi Reda dažnai žaisdavo su varlėmis, besitaškiusiomis prie namų esančioje kūdroje, vakarais klausydavo jų kvarkimo. Tiesa, šių varliagyvių kolekciją moteris ėmė kaupti tik kiek daugiau nei prieš 13 metų – gimus jauniausiam sūnui Dovydui.

Būtent tada, artėjant šventiniam žiemos laikotarpiui, vaikščiodama su vyru po parduotuves ji įsigijo varlėmis papuoštą peleninę ir dar keletą šių gyvūnų statulėlių. Tuomet moteris net garsiai pajuokavo, kad Kalėdų Senelis galėtų padovanoti dar daugiau varlių. Netrukus ligoninėje ji pagimdė sūnų. Grįžusi namo su mažuoju Dovydu ant rankų, Reda po Kalėdų eglute rado pusšimtį kvarklių. Nuo tos akimirkos jos kolekcija nuolat gausėja, o giminaičiai ir draugai dabar jau tvirtai žino, ką jai padovanoti įvairių švenčių proga.

„Auga sūnus, auga ir mano kolekcija“, – sakė Lukšių gyventoja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vyro dovana – „Varlių namelis“

Nepastebėti Redos meilės varlėms – tiesiog neįmanoma. Vos atvažiavus į jos namus svečius pasitinka keletas kvarklių. Susidaro įspūdis, kad beveik viskas suvalkietės namuose susiję su varlėmis. Ji su šeima arbatą geria iš kvarklėmis išpuošto puodelio, valgo iš šių gyvūnų atvaizdais išmargintų lėkščių, net žalius sapnus sapnuoja gulėdama po varlėmis išpuošta antklode. O praėjusių metų pabaigoje jos sodyboje išdygo pats tikriausias „Varlių namelis“. Jį vietoje senos nugriuvusios pavėsinės savo sutuoktinei pastatė Redos vyras Gintautas.

Pati R.Pečiulienė-Šilingė teigė apie tokį objektą svajojusi maždaug nuo 2010-ųjų. Būtent tada Šakių rajone stovinčiame Zyplių dvare ji surengė savo tūkstantosios varlės parodą.

„Varlių namelyje“ puikuojasi ne tik statulėlės, bet ir su jomis susiję rūbai, indai, pašto ženklai, atvirutės, knygos, įvairūs kiti leidiniai, kanceliarinės prekės, vazos, laistytuvai, dėlionės, žvakės, žaislai, papuošalai, vonios reikmenys, atšvaitai, net alkoholiniai gėrimai, saldainiai ir kt. Visos šoklės sudėtos tvarkingai, pagal tam tikras temas.

Eksponatai į R.Pečiulienės-Šilingės namus plaukia iš viso pasaulio. Toliausiai atkeliavusi varlytė – iš Naujosios Zelandijos. Tarp unikalių eksponatų čia galima rasti Madagaskaro piniginį banknotą ar iš vienos Indonezijos salos atkeliavusią monetą, tikros varlės griaučius, penkiasdešimtmečio proga iš kolegų gautą atviruką, kuriame paslėpta 50 varlių, dar 1960 m. išleistą knygą „Du peštukai“, kurioje aprašyta varliukų istorija, iš atvirukų surenkamą iliustruotą pasaką „Varlė karalienė“ ar tikrą varlėmis išmargintą stručio kiaušinį. Anksčiau ji su šeimos nariais pati pirkdavo varlytes, o dabar jos į Lukšių miestelį dažniausiai atkeliauja kaip dovanos.

„Buvo pasiūlymų namuose įrengti muziejų, bet tos minties atsisakiau. O kam man to reikia? Tada ne tik prisidės didesnis popierizmas, bet ir mokesčius reikės mokėti, turėsiu imti pinigus už bilietus. Dabar viską leidžiu apžiūrėti nemokamai. Man tai teikia didelį malonumą. Kaip kuo nors džiaugtis ir tuo nesidalyti su kitais? Kokia tada būtų viso to prasmė? Neseniai mano sodybą Šakių turizmo informacijos centras įtraukė į lankytinų rajono objektų sąrašą. Man to užtenka“, – teigė pašnekovė.

Ji savo namuose laiko ne tik varlių statulėles, bet ir terariume augina keturias gyvas dekoratyvines varlytes. Moteris pasakojo mėgstanti vakarais sėdėti prie namuose esančio baseino ir tiesiog klausytis varlių kvarkimo. Kartą ji net ėjo į Lukšių centre esančią kūdrą specialiai prisigaudyti varlių, kurias vėliau parsinešė į namus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vadovauja asociacijai

Pirmąją savo kolekcijos parodą R.Pečiulienė-Šilingė surengė 2009 m. Lukšiuose esančiame vaikų dienos centre. Tuomet buvo „tik“ maždaug 600 eksponatų. Po šios parodos su Reda susisiekė dar keletas varlių kolekcininkų, kurie iki tol bijojo išeiti į viešumą.

Jau tais pačiais 2009-aisiais pas ją į sodybą sugužėjo devynios varlių mylėtojos iš Kauno, Jurbarko, Šakių bei Lekėčių. Galima sakyti, kad būtent tada įvyko pirmasis kvarklių kolekcionierių susitikimas Lietuvoje. Jau netrukus buvo nuspręsta įkurti šį pomėgį turinčių žmonių asociaciją. Šią idėją R.Pečiulienei-Šilingei pasiūlė vilnietis Elmundas Žalys.

Oficialiai kolekcionuojančių varles asociacija, žinoma tiesiog trumpiniu KVA, įsteigta 2011 m. kovo 25 d. Tuomet ji vienijo 11 narių. Nuo pat pirmų dienų asociacijos prezidente buvo išrinkta būtent R.Pečiulienė-Šilingė. Į ją bendraminčiai vardu ar pavarde beveik nesikreipia. Jiems ji – tiesiog Varlė karalienė.

Šiuo metu asociacijai priklauso 23 nariai iš visos Lietuvos. Dar apie 10 kolekcionuojančių varles entuziastų nuolat palaiko ryšį su šios organizacijos nariais, tačiau patys stoti į ją kol kas nesiryžta.

Susitikę su bendraminčiais KVA nariai sveikina vieni kitus jubiliejų progomis, mainosi arba dovanoja vieni kitiems įvairius su varlėmis susijusius eksponatus. Kasmet organizuojami vis kitokios varlės rinkimai. Vienais metais renkamos ilgiausių kojų varlės, kitais – storiausių lūpų, dar kitais – gražiausios kuprinės ar skrybėlės su varlėmis. Bičiuliai kaskart stengiasi susitikti vis kitame Lietuvos mieste, apžiūrėti įžymiausias jo vietas. Artimiausias varlių mylėtojų susitikimas planuojamas šių metų birželio pabaigoje Suvalkijoje – Marijampolėje, Vilkaviškyje bei Vištytyje.

 

Valentinas Jakimavičius

Rekomenduojami video