Rinkimus laimėję „valstiečiai“ sprendžia nelengvą koalicijos lygtį. Pažymį po 4 metų parašys į naujus Seimo rinkimus atėję piliečiai.

Prie politinės lentos

Rinkėjų valia teisę ir pareigą formuoti naują šalies valdžią gavusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) jau pirmąją naktį po antrojo rinkimų turo atsidūrė prie mokyklinės lentos, ant kurios kreida užrašyta politinės matematikos užduotis. Kaip, turint 56 mandatus, suformuoti stiprią ir stabilią valdančiąją daugumą? Iš pirmo žvilgsnio užduotis atrodė pernelyg lengva, kad dėl jos vertėtų sukti galvą, tačiau jau po pirmųjų LVŽS konsultacijų su galimais koalicijos partneriais ėmė aiškėti, kad matematinė logika mažai turi ką bendro su politine.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis, žiūrėdamas į koalicijos lygtį su keliais nežinomaisiais, regis, matė patį paprasčiausią ir elegantiškiausią sprendimą, kurį pavadino plačiąja Nacionalinės vienybės koalicija. Prieš 56 „valstiečių“ pridėjus 31 konservatorių ir 17 socialdemokratų, būtų 104 Seimo nariai – žymiai daugiau nei paprastoji (mažiausiai 71 mandatas) ir netgi vadinamoji konstitucinė Seimo dauguma (bent 94 mandatai).

Tokiu atveju valdančioji dauguma prireikus galėtų pakeisti ir Konstituciją. Tačiau lengviausias politinės lygties sprendimas pasirodė esąs pats nerealiausias: „valstiečių“ lyderis prisipažino tuo įsitikinęs po vienos radijo laidos, kurios metu studijoje vos nesusimušė Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atstovai.

Konstitucinis laikrodis

Didžiulė rinkimų nugalėtojų matematinė persvara vertė manyti, kad koalicijos lygtį bus galima lengvai išspręsti ir kitaip. Sudėjus „valstiečius“ ir konservatorius, būtų 87 mandatai, daugiau negu reikia aritmetiškai tvirtai valdančiajai daugumai. Pakaktų ir sąjungos su socialdemokratais, kuri valdantiesiems užtikrintų 73 balsus. Prisiviliojus vieną kitą mažąją partiją bei Mišrios Seimo narių grupės narius, dėl šventos ramybės būtų galima užsitikrinti dar didesnę persvarą.

„Valstiečiai“ drąsiai prabilo ir apie dar vieną lygties sprendimo būdą: esą valdžią būtų galima suformuoti ir išvis be konservatorių bei socialdemokratų, jei, pavyzdžiui, prisijungtų Lenkų rinkimų akcija ir „Tvarka ir teisingumas“: tokiu atveju valdantieji turėtų 72 balsus. Jų gretas papildžius kitų partijų ir Mišrios Seimo grupės nariais, valdančioji dauguma galėtų turėti 77 ar dar daugiau balsų.

Vis dėlto besibaigianti pirmoji savaitė po rinkimų stovinčiuosius prie lentos privertė pasukti galvą. Spręsti lygtį tampa sudėtinga. Staiga užsiaikštijo konservatoriai, didelio noro neparodė ir socdemai. O laiko, skirto koalicijos lygčiai išspręsti, lieka vis mažiau. Pagal Konstituciją naujai išrinktas Seimas į pirmąjį posėdį turi susirinkti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo.

Dabartinė Vyriausybė išrinkus Seimą turi grąžinti Respublikos prezidentei savo įgaliojimus, o ši savo ruožtu ne vėliau kaip per 15 dienų turi pateikti svarstyti Seimui naujojo ministro pirmininko kandidatūrą. Konstitucinis laikrodis tiksi: nors laiko valdančiajai daugumai sudaryti dar yra pakankamai, vėluoti negalima: sprendimas nebus įskaitytas.

Pokalbiai migloje

Rinkimų nugalėtojus pokalbio pasikvietusi prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškiai parodė, kad jais laiko ne tik kur kas daugiau balsų iškovojusius „valstiečius“, bet ir konservatorius. Tačiau pastarieji, regis, ignoravo jos akivaizdžią, nors ir viešai neišsakytą užuominą, jog valdžioje norėtų matyti šių politinių jėgų koaliciją. Kadangi nenuovokumu bendraujant su prezidentūra konservatorius sunku įtarti, tikėtina, kad pirmąją savaitę po rinkimų TS-LKD vadovybės demonstruojamas nenoras pradėti derybas su LVŽS gali būti derybinė taktika siekiant kuo palankesnių išankstinių politinio sandorio sąlygų.

TS-LKD lyderis Gabrielius Landsbergis prikišo „valstiečių“ vadovams ultimatumų kalbą: „Ultimatumai niekam nėra malonūs. Jie keliami dažniau priešams, o ne partneriams. Bet net ne jie svarbiausia. Žinutės iš „valstiečių“ stovyklos visiškai prieštaringos. Panašu, kad tikrosios valstiečių-žaliųjų pozicijos dar nėra sudėliotos arba jų net neįmanoma sudėlioti dėl per daug skirtingų požiūrių tarp partijos narių. Neaiškūs nei reikalavimai, nei koalicijos sudarymo principai, pagrindiniai darbai ir t. t. Viskas kol kas skendi migloje“, – pareiškė konservatorių vadovas.

G.Landsbergis aiškiai leido suprasti, kad „valstiečiai“, jo manymu, nenori derėtis, ir pažadėjo, kad „neatsiradus aiškumui“ konservatoriai galės palaikyti visus išmintingus ir Lietuvai reikalingus sprendimus būdami opozicijoje.

Socialdemokratų, su kuriais LVŽS taip pat konsultuojasi dėl galimų derybų formuojant koaliciją, atstovas Algirdas Sysas, Seimo Pirmininko pavaduotojas ir LSDP rinkimų štabo vadovas, nesiryžo spėlioti, kaip galėtų būti sprendžiama koalicijos lygtis.

„Bandysime toliau diskutuoti partijoje, nes yra ir pliusų, ir minusų būnant tiek valdžioje, tiek opozicijoje. Taip, piliečiai išreiškė nepasitikėjimą mumis, palikdami Seime tik 17 iš mūsų. Bet tai nereiškia, kad turime dėl to įsižeisti. Ypač jei susidaro tokia situacija, kad reikia padėti vadovauti šaliai. Juk visi „valstiečiai“, išskyrus du, Seime yra naujokai. Tai sunkus darbas, o naujiems žmonėms – tuo labiau. Patirtis, kurią daugelis iš mūsų turi, galėtų būti naudinga ir Lietuvai, ir jos žmonėms. Tik klausimas, kas nusvers: ar tam tikros ambicijos, noras „išsigryninti“ ir likti opozicijoje, ar noras dirbti toliau, siekti tikslų, kurių nepavyko įgyvendinti dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Ypač kai žinoma, kad galima tai padaryti“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė A.Sysas.

Kam pritartų rinkėjai?

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Lauras Bielinis mano, kad formuoti koaliciją su konservatoriais ar socialdemokratais „valstiečiams“ gali būti gana keblus uždavinys. „Tos „valstiečių“ ambicijos ir reikalavimai, sakyčiau, iš tikrųjų yra ultimatyvūs, savotiškai atstumia vieną ir kitą pusę. Bet gal jiems ir nereikia tų partnerių? Nei iš kairės, nei iš dešinės“,– svarstė politologas. Tačiau ar ne per daug rizikinga būtų nesusitarti ir būti opozicijoje ir su konservatoriais, ir su socialdemokratais? „Gal ir rizikinga, bet, matot, jeigu šios partijos taps „valstiečių“ partnerėmis, tai nutiks tik su sąlyga, kad šie padarys tam tikrų nuolaidų. Tokių, kurios išardys jų pačių vaizdinį visuomenės akyse“, – sakė L.Bielinis.

Paklaustas apie galimą prezidentūros vaidmenį formuojant valdančiąją daugumą, politologas atsakė, kad, jo manymu, jis bus didelis, nes į prezidentūros nuomonę įsiklauso ir „valstiečiai“, ir konservatoriai. Esą buvo pasiųstas aiškus signalas, kokią koaliciją norėtų matyti prezidentė. O jeigu į jį nebus atsižvelgta? Ar kalbos apie galimus išankstinius Seimo rinkimus iš tiesų yra pagrįstos? „Teoriškai – taip. Viskas priklausys nuo to, ar sugebės „valstiečiai“ suburti daugumą, be to, ar sugebės suformuoti tokią Vyriausybę, kuri tenkintų ir Seimą, ir prezidentę, o tai nėra paprasta. Tam skirta nedaug laiko. Jeigu jie tai padarys – viskas gerai. Bet yra baimės, kad jie gali nesugebėti to padaryti“, – pridūrė pašnekovas.

Nori stiprios opozicijos

Svarstydamas apie valdančiosios daugumos formavimo iš „valstiečių“, mažųjų partijų, Mišrios Seimo narių grupės ir galbūt Lenkų rinkimų akcijos atstovų, profesorius pripažino esant pavojų, kad tokia koalicija galėtų būti nepakankamai stabili, tačiau kadencijai įsibėgėjus esą būtų galima peržiūrėti jos sudėtį. „Net jei koalicija iš „valstiečių“ ir nefrakcionuotų Seimo narių iširtų, tai dar anaiptol nereiškia, kad grėstų pirmalaikiai Seimo rinkimai. Tokia situacija buvo susiklosčiusi 2000–2001 metais, kai į valdžią atėjo „Naujosios politikos“ blokas. Mažiau nei po metų socialliberalai nutarė palikti koaliciją ir suformavo stabilią valdančiąją daugumą su socialdemokratais“, – priminė A.Krupavičius.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis linkęs nanyti, kad konservatoriai, su kuriais „valstiečiai“ kalbasi apie galimas derybas dėl koalicijos, pasirinko visiškai netinkamą taktiką. „Galiu pasakyti paprastai: konservatoriai niekada nemokėjo pralaimėti. Ir dabar negali susitaikyti su tuo, kad yra taip, kaip yra. Jeigu jie norėtų derėtis, norėtų kartu dirbti, kalbėtų kitokiu tonu. Matyt, yra priimtas sprendimas būti opozicijoje ir dabar ieškoma argumentų, kaip būtų galima pagrįsti nenorą šnekėtis. Todėl atsiranda visokiausių argumentų: šnekama apie ką tik nori“, – sakė jis „Valstiečių laikraščiui“.

Vis dėlto susidariusios padėties jis nevadino patine, kokia kartais susiklosto šachmatų lentoje. „Yra ir kitų galimų partnerių. Koaliciją būtų galima sudaryti net ir be antrą ir trečią vietą laimėjusių partijų“, – teigė politikas. Anot R.Karbauskio, atsakymas – jų, o ne „valstiečių“ pusėje. „Dabar tiesiog reikia sulaukti, kol apsispręs viena ir kita partija. Mano nuojauta sako, kad koalicija vis dėlto bus gana nemaža, o kokia konkrečiai, pamatysime. Bet kokiu atveju labai gerai, kad ji turės stiprią opoziciją. Nuoširdžiai noriu kietos opozicijos, tokios, kuri dieną naktį žiūrėtų, ar kas nors nėra blogai, ar ko nors nedaroma priešingai valstybės interesams.Stipri opozicija yra reikalinga. Jeigu konservatoriai pasirinks būti opozicijoje, jie tikrai bus pati kiečiausia opozicija, kokią galima įsivaizduoti“, – sakė R.Karbauskis.

TS-LKD: nėra geras variantas

Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas

Ko nori valstiečių ir žaliųjų rinkėjai, kokiai koalicijai labiau pritartų? Kadangi antrasis šių rinkėjų pasirinkimas buvo socialdemokratai, manau, akivaizdu, kad jie teiktų pirmenybę koalicijai su LSDP. TS-LKD apskritai mažai turi antro rinkimų turo rinkėjų, praktiškai tik nedidelė dalis liberalų elektorato yra linkę juos paremti. Konservatorių rinkėjams „valstiečiai“ irgi nėra priimtinas partneris dėl buvusių santykių praeityje, kai pastarieji net buvo vadinami Rusijos agentais. Tokia retorika išlieka ir sąmonėje, ir pasąmonėje, šios nuostatos per trumpą laiką nesikeičia.

Koalicijos su LSDP scenarijus yra realistiškas, gali kišti koją socialdemokratų lyderių ambicijos, nes pralaimėjimas tikrai buvo skaudus. Jeigu jie manys, kad pabūti opozicijoje partijai geriau, tokios koalicijos irgi galime neišvysti. Tačiau, ko gero, ir „valstiečių“, ir socialdemokratų rinkėjai tokį sprendimą įvertintų, švelniai tariant, skeptiškai. Kita vertus, socialdemokratai nerodo, bent jau viešai, atmetimo reakcijos, jų retorika yra nuosaiki.Sprendžiant iš jos, jie yra pasirengę derėtis. Tai gera žinia.