Koronaviruso krizės fone toliau plėtojasi naujos Lietuvos valdžios lipdymo drama: premjerę jau turime, o ką dar prezidentas prileis prie politinės virtuvės puodų? Ar nesispjaudys visuomenė, paragavusi jų politinėje virtuvėje išvirto viralo? Ar nestrigs visiems kąsnis gerklėje, jei piliečiai kaip cepelinų tarkių masė bus išspausti naujais mokesčiais, prievolėmis, demagogiška propaganda? O jei taip, ar ilgai garuos politinėje virtuvėje kaičiami puodai?

Kiekviena virėja

Pirmasis politinio spektaklio veiksmas prasidėjo oriai, kaip ir dera žanro klasikai – naująjį Seimą išrinkusiems piliečiams sugužėjus į teatro salę ir užgesinus šviesas, į sceną išėjo rinkimų nugalėtojai, pristatę trijų partijų susitarimą formuoti valdančiąją koaliciją ir sutelktu darbu kurti šviesesnę Lietuvą. Trys pagrindinės politinės veikėjos, nejučiom privertusios prisiminti čechoviškas „Trijų seserų“ personažes, buvo nekalbios ir iki paskutinės minutės neatskleidė, kaip dalinsis rinkimų trofėjus. Tačiau vos paskelbus, kam atiteks svarbiausieji postai Seime ir Vyriausybėje, o jau judant uždangai nuskambėjus ir kandidatų į ministrus pavardėms, žiūrovų salėje pasigirdo su karštais plojimais susimaišęs švilpimas, aimanavimas ir netgi – neslėpkime – keiksmai. Tokia jau publika, atleisk mums, Viešpatie.

Emocijų banga pertraukos metu prasiveržė į internetą: didžiausias juokų ir patyčių srautas nukliokė komentarų kanalizacijos vamzdžiais. Itin populiarus buvo seniai Lietuvoje pamiršto rusų bolševiko vado Lenino posakis, kad valstybę gali valdyti kiekviena virėja. Tik ar gali tokias nesąmones paistyti žmogus, prieš šimtą metų įsigudrinęs pačiupti ant grindinio per suirutę numestą imperijos valdžią ir kartu su savo bolševikų gauja taip perlaužęs stuburą Rusijai, kad ji iki šios dienos negali atsitiesti? Vargu. Bet ponas Uljanovas to ir nesakė: tereikia patikrinti šaltinius. Tikroji jo citata iš 1917 m. paskelbto straipsnio „Ar išlaikys bolševikai valstybės valdžią?“ skamba taip: „Mes ne utopininkai. Mes žinome, kad bet kuris prastadarbis ir bet kuri virėja nėra pajėgūs dabar pat imtis valstybės valdymo“. Todėl, anot Lenino, kiekviena virėja privalo išmokti valdyti valstybę.

Atrodytų, kuo čia dėtas kažkieno raginimas išmokyti virėjas valdyti valstybę? Mes – ne bolševikų suluošinta Rusija, mes – ES ir NATO valstybė, mūsų politinėje virtuvėje tvyro vien vakarietiškos demokratijos aromatai. Bet praėję rinkimai privertė užmesti akį, o kas gi dabar atsistojo prie garuojančių valstybės valdžios puodų? Virėjos? Prastadarbiai? Ar, neduok Dieve, bolševikai?

Kaip Aušrinei Armonaitei, Viktorijai Čmilytei-Nielsen ir Ingridai Šimonytei seksis šeimininkauti bendroje politinėje virtuvėje?

Gerovės dubuo

Svarstymai, ar prezidentui pateiktame kandidatų į ministrus sąraše įvardyti asmenys yra pajėgūs valdyti atskiras ministerijas, o visi kartu – valstybę, dažniausiai atsiremia į geležinį pačių politikų argumentą. Esą valdžia išrinkta demokratiškai, laimėjusiems suteiktas pasitikėjimas, todėl jie ir pretenduoja į svarbiausius valdžios postus – tokios politinio žaidimo taisyklės. Ir visai nesvarbu, koks tų išrinktųjų išsilavinimas, profesinė patirtis, gebėjimai. Pasąmonėje vėl šmėsteli bolševiko žodžiai apie virėjas ir valstybę, bet sveikas protas veja abejones: svarbiausia – rinkėjai pasitikėjo. Tad ar verta dabar kvaršinti galvą dėl naujų ministrų? Gal svarbiau įsitikinti, jog trys šeimininkės, pradėjusios vadovauti valdžios politinei virtuvei, sugebės dirbti kartu, nesikivirčys, nesitaškys verdančiu vandeniu? Juk jei ras bendrą kalbą, apie puodus ramiai suksis ir jų parankiniai – ministrai, Seimo komitetų pirmininkai ir t. t. Gal prieš užkaičiant puodus reikėtų duoti joms kokią paprastą, ūkišką užduotį – tarkime, išvirti cepelinų? Patikrinti, taip sakant, bendro darbo įgūdžius?

Kodėl būtent cepelinai? Gal todėl, kad jie – svarbi lietuviškos tapatybės dalis: nors ir esame skirtingų politinių pažiūrų, cepelinus kertame visi. Na, beveik. Cepelinai mus jungia, vienija, suteikia jėgų ir simbolizuoja politikų linksniuojamą gerovės valstybę. Kokia gi čia gerovė be ant stalo garuojančių cepelinų, užpiltų gardžiai kvepiančiais spirgučiais, dubens? Viską apie cepelinus žinanti Ramunė Radziukienė, „Bernelių užeigos“ Vilniuje vadovė, viena iš pasaulinės cepelinų dienos iniciatorių, mano, kad cepelinai – tai šeimos ryšys. „Cepelinai turbūt siejami su močiutėmis, mamomis, nes vaikai grįžta į namus ir būtinai jų užsisako. Tikiu, kad tikrai visos mamos moka daryti cepelinus, tik ne visos dukros nori mokytis juos gaminti. Kad nemoka, tai tikrai. Geriau atvažiuoti pas mamą ar močiutę jų pavalgyti. Mūsų vaikų šilumos tradicija persiduoda per cepelinus. Gal po 100 metų bus sušiai, nežinau“, – juokavo pašnekovė, pridūrusi, kad cepelinai – tai rudens, šaltų vakarų valgis, sotus, su spirgučiais, reikalaujantis ilgo gaminimo su šeimos nariais.

Profesionalės patarimai

Ar bet kas gali išvirti skanių cepelinų? Tai gastronominis klausimas su neišvengiama politine potekste. „Juos virti turi įgudusi ranka. Tikrai garantuoju, kad ne visiems pasiseka iš pirmo karto. Nežinant proporcijų, kiek reikia ko įdėti. Kokio kietumo turi būti tešla, kad būtų nei per kieti, nei per minkšti. Tad visada yra taip: jeigu mama daro su dukra, tai būtinai pamoko. Arba su marčia. Ir po to perduodamas gaminimo receptas savo vaikams ir anūkams“, – aiškino R.Radziukienė.

O ką daryti, jei gaminti dideliam giminės suėjimui imasi kelios šeimininkės? Kaip pasidalinti darbus, dėl ko iš anksto susitarti, kad paskui nekiltų kivirčų? „Jei susirinkimas didelis, tai tikrai cepelinus gamins vyresnio amžiaus moterys, nes jos labiau įgudusios. Padėjėjos turėtų jų klausyti. Šeimininkė viską sužiūri, gali vienam paskirti bulves skusti, kitam sunkti, bet visus ingredientus į masę sudeda pati. Viską užtaiso ir nuragauja žmogus, kuris skaniausiai verda cepelinus“, – sakė „Bernelių užeigos“ Vilniuje vadovė. Jos teigimu, svarbu pasiskirstyti darbus, tarkime, kas skus bulves, nes kai kas gali nuskusti jas taip, kad iš bulvės liks tik trečdalis. O sutarkuotas bulves nusunkti turėtų tas, kieno rankos stiprios. Bet čia slypi pavojus. „Dažniausiai cepelinus sugadina blogai išsunkta bulvių masė. Jeigu per silpnai išsunki, tai cepelinas verdant išsileidžia. Tai dažniausia bėda. Ir jo nebelieka, tampa koše. Didžiausia nuoskauda žmogui, kai tiek dirbi, o cepelinai ima ir išsileidžia. Tampa sriuba su mėsos frikadelėmis. Tada jau jų tikrai nevalgysit, ir nieko čia pataisyti nebegali“, – sakė R.Radziukienė.

Ji atsakė ir į krizės kontekste aktualų klausimą, ką reikėtų daryti, jeigu valgytojų daug, o bulvių ir lašinių cepelinams per mažai? „Galima sumažinti didžkukulių dydį, nulipdyti juos mažesnius, kad užtektų visiems. Kad nors po vieną...“

Ar ilgai garuos puodai?

Galėtume pajuokauti, kad cepelinų virimas Lietuvoje – ir praktinis, ir simbolinis, iš kartos į kartą perduodamas, šeimas bei gimines vienijantis, kone sakralinis veiksmas, kaip arbatos ruošimo ceremonija Japonijoje. Bet juokai bus menki, jeigu į patyrusių šeimininkių patarimus valstybę pasišovę valdyti politikai žvelgs iš aukšto. Ar nesispjaudys visuomenė, paragavusi jų politinėje virtuvėje išvirto viralo? O jei taip, ar ilgai garuos politinėje virtuvėje kaičiami puodai?

Artūras Paulauskas, buvęs Seimo pirmininkas, iš arti matęs ne vienos koalicijos triumfo ir žlugimo akimirkas, teigia, kad stiprioji koalicijos dalis – konservatoriai – yra patyrę ir bandys išlaikyti vieningumą. „Nors valdantieji laiko save sąjungininkais, nepamirškim, kad jie yra ir konkurentai. Per rinkimus jie visi kaunasi toje pačioje pusėje – dešinėje, ir dažniausiai dėl tų pačių rinkėjų balsų. Aritmetinė jų dauguma labai nedidelė – 74 mandatai. Mes 2000-aisiais buvome tiek surinkę, ir dirbti buvo labai sunku. Tuo labiau, kad Seimo nariai tampa ministrais, ir lakstymas iš Vyriausybės į Seimą tampa labai problemišku. Tad čia irgi nėra geras variantas, dėl to gali atsirasti įvairių takoskyrų. Kiek jiems pavyks pritraukti balsų iš opozicijos? Daug kas priklausys nuo jų elgesio, nuo požiūrio į opoziciją“, – svarstė A.Paulauskas.

A. Paulauskas

Jo teigimu, konkurencinės nuotaikos tarp valdančiųjų stiprės. „Laisvės partijai, atėjusiai su tokia triukšminga rinkimų kampanija, kai net skelbė skaičių dienų, per kurias išspręs rinkėjams aktualius klausimus, nori nenori tai bus priminta. Tada susinervinimas ir įtampa jų frakcijoje stiprės, nes rinkėjai paklaus – tai kur tos santuokos? Kur kanapės? Gali ateiti nusivylimas, o besikeičiantys reitingai ir visa kita įtampą tik didina“, – sakė politikas.

Prabilo apie grėsmę

„Akivaizdu, kad koalicijoje yra didelė įtampa. Šiandien, džiugiu laikotarpiu, kai dalinamasi atsakingais postais, kuriamas bendras veikimas, į ją politikai gali nekreipti dėmesio. Bet ji yra. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad krikščionys demokratai palaikytų tos pačios lyties žmonių santuokos idėją. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių“, – teigė profesorius Gediminas Navaitis, psichoterapeutas, politikas ir publicistas. Pasak jo, kai nuo laimėjimo euforijos bus pereita prie konkrečios veiklos, teks derinti interesus. „Ir daugybėje sričių matome, kad tie neatitikimai gali tapti problemiški. Kol kas galime matyti sėkmingą veikimą, bandymą užsitikrinti didesnį palaikymą koalicijai, negu ji turi balsų Seime. Tai tam tikras flirtas su Darbo partija, galbūt jis vyksta ir su Mišriąja Seimo narių grupe. Koaliciją sudariusių partijų vadai ir eiliniai nariai gerai supranta, kad jie turi problemų.“

Profesoriaus teigimu, ar ši koalicija išbus valdžioje visus 4 metus, bus galima spręsti ir iš to, kaip jai pavyks plėsti palaikymą. „Šiuo metu yra geros galimybės į visas partijas įtraukti daugiau žmonių, pritraukti daugiau specialistų, tartis su jais. Arba galima į tai nekreipti dėmesio, politikai gali manyti, kad jau ir taip turi pasitikėjimo mandatą. Kiek bus iš tikro jungiama visuomenė, tai, manau, ir parodys šios koalicijos perspektyvas“, – sakė G.Navaitis.

G. Navaitis

Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas, paklaustas, kas kelia didžiausią pavojų valdančiosios daugumos stabilumui, atsakė, kad jam tai nerūpi. „Mane žymiai labiau domina, kokią grėsmę Lietuvai sukels šita koalicija. Tai, kas atsitiko per šiuos rinkimus, labai gerai iliustruoja, kad teiginys, jog rinkimais nieko negalima pakeisti, yra neteisingas. Šiuose rinkimuose tam tikros pasaulėžiūros žmonės iškėlė savo kandidatus, jų rėmėjai atėjo į rinkimus, ir nors jie gavo tik apie 4–5 proc. visų rinkėjų balsų, šiandien jie yra koalicijos dalyviai, gauna 2 vietą valstybėje pagal svarbą, ir jie primes visuomenei savo vertybes“, – sakė signataras.

R. Paulauskas

R.Paulausko teigimu, dabartinė koalicija yra sudaryta iš trijų partijų, iš kurių dvi absoliučiai neatstovauja daugumos Lietuvos piliečių požiūriui į pasaulį. „Kyla pavojus, kad ši koalicija keis Lietuvos gyvenimą pagal savąjį pasaulio matymą, nors jis neatspindi daugumos žmonių požiūrio. Jie turi labai specifinį požiūrį į pasaulį, kuris mano ir, tikiu, daugumos Lietuvos žmonių akimis, yra absoliučiai neadekvatus, tolimas nuo Lietuvos visuomenės ir valstybės poreikių“, – sakė pašnekovas.